Kernavės piliakalniai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Kernavės piliakalniai
Kernave piliakalniai.JPG
Kernavės piliakalniai nuo Kernavės miestelio
World Heritage Emblem.jpg

Kernavės piliakalniai
Koordinatės
54°52′57″N 24°51′05″E / 54.88250°N 24.85139°E / 54.88250; 24.85139Koordinatės: 54°52′57″N 24°51′05″E / 54.88250°N 24.85139°E / 54.88250; 24.85139
Savivaldybė Širvintų rajonas
Seniūnija Kernavės seniūnija
Naudotas IX tūkstantmetis pr. m. e. -
XVI a.
Žvalgytas 1857, 1859, 1985
Tirtas 1979-2007 m.

Kernavės piliakalniai (Vertybės kodas: A1469-1474) – penki piliakalniai Širvintų rajono savivaldybės teritorijoje, Kernavės pietinėje pakraštyje, Neries slėnio dešiniajame šlaite. Kernavės piliakalnių teritorija – vienas Lietuvos valstybės susidarymo centrų, didžiausias Lietuvoje gynybinis piliakalnių kompleksas bei buvusio viduramžių miesto vieta.

Kernavės archeologinė vietovė – valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas, įkurtas 1989 m., nuo 2004 m. liepos mėn. yra UNESCO Pasaulio paveldo sąraše.

Piliakalniai žvelgiant nuo Neries pusės
Mindaugo Sosto kalnas

Piliakalniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Archeologinių paminklų kompleksą sudaro daugiau nei 50 archeologijos, istorijos ir kultūros paminklų: piliakalnis – Aukuro kalnas, du priešpiliai – Mindaugo sostas ir Lizdeikos kalnas, papilys – Įgulos kalnas, (piliakalniams vardai sugalvoti XIX a.), apie 0,4 km į pietryčius nuo jų esantis Kriveikiškio piliakalnis, taip pat Kernavės kapinynas, Kernavės pilkapynas ir Kernavės gyvenvietės. Nuo 1979 m. nuolat vykdomi komplekso archeologiniai tyrinėjimai, todėl Kernavė yra viena geriausiai pažįstamų priešistorinių – Viduramžių Lietuvos gyvenviečių.

Valstybinis Kernavės kultūrinis UNESCO saugomas rezervatas įsteigtas 1998 m. siekiant išsaugoti teritorinį kultūros paveldo objektų kompleksą, jo teritorijoje esančias nekilnojamąsias bei kilnojamąsias kultūros vertybes, jas tinkamai prižiūrėti, tvarkyti ir propaguoti, organizuoti mokslinius tyrimus. Rezervatas apima 194,4 ha teritoriją, aplink rezervatą suformuota buferinė 2456,2 ha apsaugos zona. Kultūrinio rezervato teritorijoje saugomas kultūros paveldo objektų kompleksas, kuriame šiuo metu žinoma ir įteisinta 18 archeologijos, istorijos ir kultūros vertybių.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnius 1857 m. aprašė vienas pirmųjų Lietuvos archeologų Konstantinas Benediktas Stanislovas Tiškevičius, 1859 m. kasinėjo Vladislovas Sirokomlė. Piliakalnių žvalgomuosius archeologinius tyrimus 19791983 m. atliko Vilniaus universiteto archeologinė ekspedicija ir Lietuvos istorijos institutas, vadovai Pranas Kulikauskas ir Regina Volkaitė-Kulikauskienė. Nuo 1985 m. ekspedicijai vadovavo Alieksejus Luchtanas.[1]

Keturiuose piliakalniuose ir jų papėdėse ištirtas 1755 m² plotas. Remiantis archeologinių tyrinėjimų medžiaga piliakalniai datuojami VI a.-XIV a. Pajautos slėnyje tyrinėtų geležies amžiaus gyvenvietės ir viduramžių miesto ištirtas 4590 m² plotas. Šiandien ištirta tik apie 1,5 % kultūrinio rezervato teritorijos. Radinius saugo Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus.

Kernavės piliakalnių kompleksas, Širvintų rajone.
Dešinėje Aukuro kalnas, priekyje Mindaugo sosto kalnas, o už jų Lizdeikos kalnas.

Teorijos ir kronikos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mindaugo pilys

Piliakalnių grupės centras – Aukuro piliakalnis, kitaip dar vadinamas Barščių ar Šventu kalnu. Jis žemiausias iš piliakalnių, nuo gretimų aukštumų atskirtas giliomis daubomis. Šio nupjauto kūgio formos kalno, pasibaigiančio ovalia aikštele, šlaituose pastebimas ryškus kultūrinis sluoksnis – tamsi žemė su degėsiais ir apdegusio molio trupinėliais. Kaip spėjo archeologas Adolfas Tautavičius, čia gyventa jau pirmaisiais mūsų eros amžiais. Ant šio piliakalnio medinių sienų saugomame, sunkiai prieinamame kieme stovėjusi sodyba, nuo kurios ir prasidėjęs Kernavės augimas.[2] Pilies kalnas, vadinamas Mindaugo sostu, yra į šiaurę nuo Aukuro kalno. Nuo šio piliakalnio atsiveria gražiausi vaizdai į Pajautos slėnį ir Nerį, iš čia matyti visi piliakalniai. Archeologinių tyrinėjimų metu buvo nustatyta, kad XII a. – XIII a. čia stovėjusi pilis, kurią sudeginus buvo pastatyta kita.

Kernavė (Kernowe) pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta 1279 m. Henriko Latvio kronikoje. Eiliuotoje Livonijos kronikoje ji minima kaip Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Traidenio (12691282 m.) valda. Istoriniai dokumentai liudija, kad 1365 m. kryžiuočiai Kernavės ir Maišiagalos pilis (lot. castrum Kernow et Maisegale) sudegino. 1390 m. paskutinio kryžiuočių puolimo metu, Kernavės gynėjai patys sudegino įtvirtinimus ir pasitraukė į Vilnių.

Aplinkiniai piliakalniai[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Pasodninkų piliakalnis 18 km
Pikuolio kalnas 14 km
Bartkūnų piliakalnis 29 km Laužiškio piliakalnis 27 km Blank-50px.png
Paparčių piliakalnis 9 km
Laukagalio piliakalnis 13 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Veršiobalio piliakalnis 12 km
Maišiagalos piliakalnis 16 km
Žuvyčių piliakalnis 26 km Bražuolės piliakalnis 23 km
Trakų pilis 29 km
Karmazinų piliakalnis 9,5 km
Pajautos slėnio panorama

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Aleksiejus Luchtanas. Kernavės piliakalniai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 776 psl.
  2. Kernavės piliakalniai
  • Lebedytė R. Kernavės piliakalniai. Istoriniai tyrimai. V., 1985. (VAA. F. 5, b. 3636).
  • Morkūnaitė I. Respublikinės reikšmės archeologijos paminklų – Kernavės piliakalnių Širvintų rajone teritorijos sutvarkymas. Paruošiamieji darbai. Architektūriniai tyrimai. V., 1987.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Kernavės piliakalniai
Commons-logo.svg

Vikiteka