Lietuvos jūrų skautai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Tarpukario Lietuvos jūros skautų ženklelis

Lietuvos jūrų skautai – jūrinės pakraipos Lietuvos skautų atšaka.

Jūrų skautų pradžia ir augimas Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos jūrų skautų sąjunga įsteigta Kaune 1922 m. kovo 12 d. „Aušros“ gimnazijoje suorganizavus pirmąją skiltį, o 1922 balandžio 19 d. iš „Ūdrų“ ir „Vebrų“ skilčių - pirmąją draugovę.[1] Draugovę globojo Kaune įsteigtas vadinamasis Lietuvos jachtklubas – organizacija, kuri vienijo visokiausio vandens sporto (ne vien jachtų) entuziastus. Jūrų skautai aktyviai talkino Lietuvos jūrininkų bei Lietuvos moterų tautiniam laivynui remti sąjungoms. Aktyviai dalyvavo šių draugijų tautinio laivyno propagavimo darbe, švenčių ir rinkliavų ruošime. Per trumpą laiką spėjo pasižymėti prisidėdami organizuojant pagalbas nukentėjusiems nuo potvynių. Jūrų skautų vadai suorganizavo pirmąją Lietuvos vandens sporto šventę, valčių rungtynes ir pirmąją Lietuvos mokinių kelionę į užsienį. Atsidėkodamas už parodytą veiklumą Lietuvos jachtklubas kauno jūrų skautus apdovanojo vėliava.[2] Tai buvusiojo jachtklubo vėliava (mėlynas simetriškas kryžius baltame fone, viršutiniame prie koto ketvirtyje nacionalinė trispalvė) su pridėtu jūrų skautų ženklu – lelija su inkaru – priešpriešais apatiniame ketvirtyje. Beveik visi Lietuvos jūrų skautų vienetai naudojo būtent Lietuvos jachtklubo vėliavą, skyrėsi tik lelijos vieta ant vėliavos ir/arba spalvos. Panašias vėliavas Lietuvos jūrų skautai naudoja iki šiol.

Istorinė Lietuvos jūrų skautams buvo kelionė iš Kauno į Klaipėdą 1924 m. pavasarį dviem nedidutėm burvaltėm – „Gulbe“ (vadas Kostas Jurgėla) ir „Ruoniu“ (vadas Povilas Julius Labanauskas). Kelionės rezultatas buvo pirmosios jūrų skautų draugovės skyriaus įsteigimas Klaipėdoje, kuri netruko tapti viso mūsų jūrų skautų judėjimo dvasinės traukos centru. Vėliau jūrų skautų vienetai kūrėsi visame krašte – Panevėžyje, Mažeikiuose, Telšiuose, Biržuose, Ukmergėje, Tauragėje, Alytuje, Jurbarke, Kėdainiuose, Marijampolėje, Rokiškyje, Utenoje, net tokiame atkampiame miestelyje kaip Viekšniai prie Ventos. Nauji vienetai kūrėsi jūrų skautavimo lopšyje Kaune, čia ir Klaipėdoje susiformavo stambesni junginiai – jūrų skautų tuntai.

Nuo 1925 m. Lietuvos jūrų skautai veikė kaip atskira savarankiška organizacija, vadovaujama Petro Jurgėlos, tačiau 1927 m. vėl susiliejo su vieninga Lietuvos skautų sąjunga.

Klaipėdos budžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Budžio“ įgula po kelionės Danijon. Centre apačioje – jachtos kapitonas Kristupas Plonaitis, šalia V. Buntinas. Antroje eilėje –Jūrašiūnas, Pogoželskis, S. Bagdonavičius ir Erikas Purvinas. Viršutinėje eilėje – P. Bagdonavičius, P. Buntinas ir V. Bakūnas

Nuo 1924 m. pavasario Klaipėdoje, paskatintas atplaukusių kauniškių ir Lietuvos jachtklubo komodoro bei vyr. skautininko pasirašytu oficialiu raštu įgaliotas, jūrų skautus telkė Martynas Brakas talkinamas draugų mažalietuvių.

Jūrinės Lietuvos ir skautavimo idėjomis užsidegusį mažalietuvių jaunimą palaikė Klaipėdos uosto valdybai vadovavęs senas jūrų vilkas, kapitonas Liudvikas Stulpinas. Jis perdavė skautams naudotis didelę irklinę-burinę uosto mokomąją valtį, dalį patalpų Kopgalio tvirtovėje. Patriotiškai nusiteikę klaipėdiškiai jūrų skautai panoro ir vadintis lietuviškai – paties Vydūno patarimu, pasirinko budžių vardą (nuo skautų šūkio “Budėk!”).

Uosto akvatorijoje jūreivystės pagrindų pramokusiems budžiams netrukus nusišypsojo laimė tapti tikro jūros burlaivio šeimininkais. Tai buvo Lietuvos vandenyse ties Palanga pasieniečių sučiuptas ir vėliau teismo konfiskuotas Dancigo spirito kontrabandininkų laivas „Malaya“. Beveik metus ant muitinės krantinės prastovėjusį tvirtą, gražų, bet labai apleistą ąžuolinį 24 t vandentalpos, 80 m² burių ploto kuterį varžytynėse už Lietuvos moterų draugijos tautiniam laivynui remti subsidiją įsigijo jūrų skautai. Savo rankomis laivą suremontavę, įrengę, perdažę ir davę jam vardą „Budys“, 1926 m. spalio 1 d. išplaukė į pirmą kelionę Liepojon. Tai buvo lietuviško mokomojo buriavimo pradžia.

Jūrų skautai „Budžiu“, neniekindami ir Kuršių marių, daug keliavo, lankėsi kone visų Baltijos jūros šalių uostuose:

Iš viso 19261931 metais nuplaukta 6000 jūrmylių (1 jūrmylė – 1,852 km)[4]

1933 m. liepos 15 d. į jūrą beišplaukiantį „Budį“ sudaužė audra į šiaurinį Klaipėdos įplaukos molą, žuvo trys įgulos nariai.

Po „Budžio“ žūties[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Budys I“ ir jo bei Budžių draugovės vadas K. Pauža

1936 m. kapitono Kukučio pastangomis Estijoje užsakyta viena hai tipo jachta, kuri gauta birželio mėnesį. Naujoji jachta pakrikštyta „Budys I“. Netrukus „Budys I“ leidosi į pirmąjį plaukimą Šventojon. Sudaryta regatinė komanda. Rugpjūčio mėnesį skautai startavo LBS surengtoje regatoje ir laimėjo II vietą. Rugsėjo mėnesį tarpklubinėje regatoje „Budys I“ iškovojo I vietą. Spalio 4 d. jachtklubo sezono uždarymo metu taip pat laimima I vieta, o kartu ir uosto direkcijos pirmininko Sližio pereinamoji taurė ir Klaipėdos krašto gubernatoriaus Vl. Kurkausko dovana.[5]

1937 m. birželio 6 d. sezono atidarymo regatoje jūrų skautai startavo jau dviem hai tipo jachtomis „Budys I“ ir „Budys II“.[6] Liepos mėn. „Budys I“ vadovaujamas Knopfmilerio ir „Budys II“ - Paužos, kartu su Klaipėdos jachtklubo jachtomis dalyvavo Latvijos buriuotojų sąjungos surengtose Ventspilis-Liepoja ir Liepojos trikampio regatose.[7]

1938 m. sausį skautai Estijoje nusipirko didesnę jūrinę jachtą,[8] kurią vėliau pakrikštijo „Baltąja lelija“.

1938 m. tarptautinėje Klaipėdos regatoje III K-R klasėje jūrų skautų jachta „Gražina“ (savininkas AB „Maistas“) užėmė III vietą,[9] Hai klasėje „Budys I“ iškovojo antrą vietą,[9] olimpinių jolių klasėje K. Dūda su „Pervalka“ iškovojo antrą vietą, Daveinis su „Giruliais“ liko ketvirtas.[10] Sekančią dieną vykusioje Nidos regatoje sėkmingai startavo „Gražina“ savo klasėje iškovojusi pirmąją vietą.[10]

1938 m. pirmojoje Tautinėje olimpiadoje hai klasėje „Budys I“ vadovaujamas M. Jagučio užėmė III vietą ir pelnė bronzos medalį.[11]

Jūrų skautai vidaus vandenyse[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jūrų skautas Stasys Marcinkevičius, vienas iš buriavimo mokyklos kursantų

Anais laikais jūrų skautai vidaus vandenyse plačiai kultivavo keliones valtimis, baidarėmis. 1934 metais į pirmąją Jūros dieną, sutraukusią Klaipėdon dešimtis tūkstančių svečių, iš visų Lietuvos kampų suplaukė 60 jūrų skautų baidarių. Šiam žygiui vadovavo žymus geografas, vandens kelionių entuziastas prof. S. Kolupaila. Pastebėtina, kad anuomet visoje Lietuvoje iškilmingai minėta Jūros diena buvo suprantama ne kaip eilinė proga pasilinksminti, o kaip prasminga patriotinė šventė.

1935 m. įvykusio Pasaulio lietuvių kongreso proga surengtame parade dalyvavo jau 115 jūrų skautų baidarių, o prieš tai 82 baidarės plaukė upėmis išilgai okupuoto Vilniaus krašto administracinės linijos.[12]

1936 m. Velykų atostogų metu Klaipėdoje buvo sušauktas jūrų skautų vadų sąskrydis ir kursai, kuriuose dalyvavo apie 50 jūrų skautų vadų, atstovavusių virš dvidešimties atskirų jūrų skautų vienetų.[12] Tais metais jūrų skautų nuplaukti keliai vidaus vandenimis sudarė viso 10 tūkstančių kilometrų.

1936 m. Lietuvos buriavimo sąjungai atidarius buriavimo mokyklą Smiltynėje didesnė pusė jos auklėtinių buvo jūrų skautai iš visos Lietuvos.[12]. 1937 m. tarp 20-ies buriavimo mokyklos kursantų buvo keliolika jūrų skautų[13]. Visi jie vyko į Gotlandą stebėti tarptautinės regatos išskirstyti į septynias jachtas: „Žalčių karalienė“, „Vytis“, „Rūta“, „Nijolė“, „Budys I“, „Budys II“ ir „Gintaras“.[14]

Biržų jūrų skautai[15][redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Biržų jūrų skautai skinasi kelią į jūrą

1929 m. pirmąjį jūrų skautų vienetą Biržuose įkūrė gimnazistai Povilas Dagys ir Mykolas Frankas.

1930 m. Biržų jūrų skautai savo rankomis pastatė pirmąją burvaltę „Pilėnai“. Šio laivo krikštamote buvo rašytoja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. „Pilėnų“ vadu tapo P. Dagys.

1933 m. keli jūrų skautai su lengva burvalte „Asta“ Mūšos upe, o vėliau Nevėžiu, Nemunu ir Kuršių mariomis pasiekė Klaipėdą. Iš čia jie be leidimo išplaukė į jūrą - Palangos link. Jūroje keliautojus užklupo stiprus vėjas ir jiems teko išsimesti į krantą. Visa tai įvyko didžiulės skautų stovyklos akivaizdoje, kuri buvo surengta skautų įkūrėjo Robert Baden-Powell apsilankymo Lietuvoje proga. Tą kartą „Asta“ plaukė Daugmaras ir Povilas Pažemeckas. Vėliau Pažemeckas tapo profesionaliu jūreiviu.

Didžiausias Biržų skautų burlaivis buvo 8 metrų kompromisas „Naras“. Pagal vokiškame žurnale išspausdintus brėžinius, piešimo mokytojui Povilui Andriejauskui konsultuojant, iš dovanoto uosio korpusą padarė vietinis stalius. 1935 m. „Naras“ arkliais buvo nutemptas iki Saločių, o vėliau Mūšos ir Lielupės upėmis pasiekė Rygą. Rygoje papildę laivą jūrine įranga, apsirūpinę reikalingais dokumentais ir leidimais, biržiečiai išplaukė Klaipėdos link. Dėl jūroje kilusios audros jiems teko slėptis Ventspilio uoste. Audrai aprimus „Naras“ sėkmingai pasiekė Klaipėdą. Iš čia Kuršių mariomis ir Nemunu nuplaukė į Kauną. Į Biržus skautai grįžo pasikrovę savo laivą ant geležinkelio platformos. Vėliau „Naras“ nuskendo Biržų ežere tarp pilies ir kapinių.

Biržų jūrų skautai patys ėmėsi burinių laivelių statybos, statė juos ne tik sau, bet ir kitiems jūrų skautų vienetams.

1939 m. vasarą savo pasistatytu nedideliu burlaiviu grupė Biržų jūrų skautų upėmis per Latviją pasiekė Baltijos jūrą ir pakrantėmis atplaukė iki Palangos. Tai buvo simboliškas žygis, juo jaunimas siekė parodyti, kad Lietuva, tų metų pavasarį netekusi Klaipėdos, neatsisakys savo jūrinių siekių. Skubiai didinant ir užjūrio laivybai pritaikant Šventosios uostą kaip alternatyvą Hitlerio užgrobtam Klaipėdos uostui, tiesiant naują geležinkelio atšaką, jūrų skautai aktyviai dalyvavo jaunimo darbo talkose. Tai nebuvo tuščios pastangos: 1940 metais į Šventosios uostą jau buvo įplaukęs pirmasis jūrų prekybos laivas iš Olandijos.

1939–1940 metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jūrų skautų laivynas Šventojoj. 1939 m.
Jūrų skautai su šauliais jachtoje „Šaulys“. 1939 m.

1939 m. kovo 23 Klaipėdos krašto netektis sudavė skaudų smūgį visoms Lietuvos jūrinėms organizacijoms. Jūrų skautai atsigavo vieni iš pirmųjų. Buvo skubiai sušauktas jūrų skautų vadų pasitarimas Kaune. Buvo nutarta kaip galima greičiau veiklą perkelti į Šventosios uostą. Pasiųsti jūrų skautų pareigūnai pasirūpinti Klaipėdoje likusių jachtų remontu ir atgavimu. Netrukus iš Klaipėdos gautas pranešimas, kad jachtos jau sutvarkytos. Įgulos surinktos daugiausia iš buvusių Klaipėdos buriuotojų: „Baltosios Lelijos“ vadu paskirtas K. Pauža, „Budžio I“ – Jagutis, „Budžio II“ – L. Knopfmileris. Liepos mėnesio pirmomis dienomis jūrų skautų jachtos anksti rytą paliko Klaipėdos uostą. Ties molais atiduota paskutinė pagarba žuvusiems jūrų skautams. Apie 12-ą valandą abu „Budžiai“ pasiekė Šventosios uostą, kur jų jau laukė „Baltoji Lelija“. Jūrų skautus pasitiko „Prezidento Smetonos“ jūreiviai su P. Labanausku.[16][17]

Sutvarkius ir pergabenus jachtas imta svartstyti, kaip racionaliau jas panaudoti. Jachtos stovėjo Šventojoje, tačiau visi buriuotojai buvo kituose miestuose. Šaranauskui pritariant buvo nuspręsta organizuoti trumpalaikius buriavimo kursus dviem pamainomis po 10 dienų.

Liepos 5–16 dienomis surengta pirmoji stovykla – jūrų skautų kursai Šventosios uoste. Stovyklai iškelti dvejopi tikslai:

  • išeiti skautišką programą
  • išeiti atitinkamą buriavimo kursą

Pirmojoje stovykloje dalyvavo 20 skautų, daugiausia iš Kauno ir Šiaulių. Stovyklos metu atlikti 46 išplaukimai iš uosto („Baltąja Lelija“ – 8, „Budžiu I“ – 18, „Budžiu II“ – 14, „Bangpūte“ – 4, „Šauliu“ – 2). Skautai jūroje išburiavo 592 valandas, vidutiniškai po 29 val. 36 min. kiekvienas. Patys pažangiausi kursantai išvyko į užbaigiamąją kelionę jūros šaulių jachta „Šaulys“ į Liepoją.

Antroji stovykla buvo dar sėkmingesnė. Jai vadovavo R. Dačinskas ir V. Švedas. Kursuose dalyvavo 26 skautai. Stovyklos metu atliktas 31 išplaukimas iš uosto. Skautai išburiavo 1667 valandas, vidutiniškai po 64 val. 7 min. kiekvienas. Šios laidos rezultatus ženkliai pakėlė baigiamoji kelionė „Šauliu“, kuri šį kartą buvo žymiai ilgesnė. Įgula buvo sudaryta iš 11 geriausių kursantų, juos papildžius keliais jūros šauliais – viso 14 žmonių. Kelionei vadovavo P. Labanauskas. Rugpjūčio 18 d. jachta paliko Šventosios uostą. Auštant pasiekė Liepoją. Rugpjūčio 19 d. vėlų vakarą „Šaulys“ atsisveikino su Liepoja ir pasuko Gotlando link. Po 30 valandų buvo pastebėti pirmieji salos švyturiai. Rugpjūčio 31 dieną po pietų „Šaulys“ įplaukė į Slitenhamno uostą. Kelionėje praleidusi šešias paras jachta grįžo į Šventosios uostą.

Anais laikais Lietuva labai veržliai siekė įsitvirtinti jūroje, nors pradėjusi kurti savo jūrinį potencialą nuo labai menkų pradmenų; jūrų skautai buvo gyvas ateities galios šaltinis. Bemaž 50 proc. lietuviškojo prekybos ir karo laivyno personalo buvo atėję iš jūrų skautų.[18]

Jūrų skautų veikla nutraukta 1940 m. liepos 20 d. ministro pirmininko Justo Paleckio ir ministro pirmininko pavaduotojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus pasirašytu Lietuvos skautų sąjungos likvidavimo įstatymu.[19]

Dabartinės Lietuvos jūrų skautai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kauno jūrų skautai 1991 m. Nemuno ir Neries santakoje rengiasi išplaukti į pajūrį

Stiprėjant Sąjūdžiui susidarė prielaidos atgimti nuo režimo valios nepriklausomoms politinėms, visuomeninėms, religinėms, tautinėms organizacijoms – ir naujoms, ir turinčioms senas, dar ne visai pamirštas tradicijas. Šis procesas buvo stichiškas, prie jo tuoj ėmė šlietis ir atsitiktiniai žmonės, turėję egoistinių tikslų, kartais ir infiltruoti priešiški elementai.

1988 m. atgimė skautizmo judėjimas, deja, nevienalytis, iš karto įskilęs. Jūrų skautai pirmiausia ėmė formuotis Kaune ir Klaipėdoje.

Klaipėdoje jūrų skautų veiklos atkūrimui vadovavo Vytautas Šliogeris – mokė buriuoti vaikus, kartu su jais plaukė į jūrą.[20] 1992 metais Klaipėdos skautai atsiskyrė nuo Lietuvos skautų sąjungos ir sukūrė katalikiškosios Europos skautų arba euroskautų (su centru Paryžiuje) Lietuvos padalinį.[21] Klaipėdiškiai kultivavo buriavimą, nors savų jachtų neturėjo, yra ir dalyvave varžybose jūroje, laimėję prizinę vietą nuo 1987 m. kasmet rengtoje „Budžio“ atminimo regatoje. Iširus jūros euroskautų grupei, kone dešimtmetį apie jūrų skautų veiklą Klaipėdoje nebuvo girdėti.

Kauno jūrų skautai (pradėję veiklą Lietuvos skautų sąjungos sudėtyje) perėmė dalį inventoriaus iš likviduotos sovietinės pusiau kariškos DOSAAF organizacijos jūrų klubo, prie Kauno marių įgijo šiokią tokią bazę, taigi turėjo palyginti neblogas sąlygas dirbti.

1991 m. vasarą būrys kauniečių lyg ir pakartojo trečiojo dešimtmečio savo pirmtakų pionierišką žygį – dviem mokomosiomis valtimis ir septyniomis baidarėmis Nemunu leidosi link pajūrio, pasiekė Nidą, čia susitiko su Klaipėdos skautais, sykiu stovyklavo, tvarkė Nacionalinio parko aplinką ir tarnavo ryšininkais tuo metu vykusių Pasaulio lietuvių sporto žaidynių buriavimo rungtyse.

Kauniškiai jūrų skautai (pasivadinę „Divyčio“ tuntu) įgijo gerą užnugarį – miesto Švietimo skyriaus finansuojamą Jaunimo laisvalaikio centrą, nuolatines savas patalpas, šiokias tokias materialines stabilios veiklos garantijas.

Vilniuje pirmasis jūrų skautų vienetas bandytas įkurti 1989 m. pavasarį S. Nėries vidurinėje mokykloje, tačiau jis dar tais pačiais metais nunyko; realiai ši veikla prasidėjo 1993 m., vasarą surengta pirmoji stovykla naujokams Gulbino ežero saloje, vėliau įvyko ekskursija į Klaipėdą, viešnagė Lietuvos karo laivuose, žygis Nerimi iki Kauno.

1994 m. vasarą visi Kauno ir Vilniaus jūrų skautai bei nedaugelis šios veiklos entuziastų iš atokesnių vietovių draugiškai stovyklavo ir ranka rankon triūsė stovykloje Kapitoniškėse prie Kauno marių; atrodė, jog burbuliuojanti skautijos lyderių grupuočių interesų ir ambicijų kova jūrų skautams nė motais. Bet tą patį rudenį skautų sąjunga skilo, vientiso, gerai organizuoto, masiško ir galingo skautybės sąjūdžio vizija žlugo, įsigalėjo ne konsolidacijos, o išsivaikščiojimo, organizacijų dauginimosi ir skautizmo menkėjimo tendencija. Šito, deja, neišvengė ir jūrų skautai.

Pajėgos ir laivynas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuo metu jūrų skautai išsiskirstę trijose skautiškose organizacijose. Lietuvos skautų sąjungos jūrų skautai veikia Vilniuje, yra du padaliniai-laivai: Vytauto Didžiojo ir Kunigaikštienės Onos Vytautienės (tradicinėje skautų sistemoje 5–6 arba daugiau skautų sudaro skiltį, jūrų skautai – valtį, 2 arba daugiau skilčių-valčių – draugovę ar laivą, 2 ar daugiau draugovių-laivų – tuntą). LSS vyriausiasis jūrų skautininkas – Henrikas Glosas.

Lietuvos skautijos jūrų skautai savo veiklą vykdo Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Marijampolėje, Ukmergėje, Panevėžyje bei Tauragėje. Vilniaus Vidgauto tunte yra „DIngės“, „Švyturio“ laivai ir Sednos įgula, Marijampolės „Šešupės“ tunte: V. Kudirkos laivas, Kauno „Nemuno“ tunte: „A.Smetonos“, „Kolumbo“, J.J.Jurgelevičiaus laivai ir Deltinyčių įgula. Taip pat Kaune bazuojasi ir LS jūrų skautų vadovybė; LS jūrų skautų konferencijos seniūnė - Asta Kederytė.

Lietuvos jūrų skautija (centras Kaune) iš pradžių įėjo į atsikūrusią Lietuvos skautų sąjungą kaip „Divyčio“ tuntas, po sąjungos skilimo keletą metų dirbo kaip nepriklausomas vienetas, vėliau įsijungė į Lietuvos skautiją, tačiau po kiek laiko iš jos pasitraukė ir 2002 m. įregistruota kaip savarankiška organizacija. Lietuvos jūrų skautijos veiklos bazė – Jūrų skautų laisvalaikio centras (biudžetinė Švietimo skyriaus įstaiga), Kaune ir yra gausiausias jūrų skautų būrys. Lietuvos jūrų skautijos padalinių yra Tauragėje, Biržuose, Klaipėdoje (tikslesnių žinių kol kas neturime). Vadovas – LJS tarybos prmininkas, JSLC direktorius Algimantas Malkevičius.

Lietuvos jūrų skautų laivynas negausus – yra krašto apsaugos pajėgų perduotų buv. sovietinės armijos pontoninių valčių, pora irklinių-burinių mokomųjų valčių, irklinių valtelių, baidarių, viena kita ežerinė burinė jachta. Kokio nors jūrinio laivo ir savo nuolatinės bazės prie jūros Lietuvos skautai neturi; neturi nė savo valdų prie vidaus vandenų.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Katalogas-albumas „Mūsų vėliavos (1918 - 1940 m.). Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinys“ psl.175
  2. Lietuvos jūrų skautai. „Jūra“. 1935 m. Nr. 3 psl. 10
  3. 3,0 3,1 3,2 Katalogas-albumas „Mūsų vėliavos (1918 - 1940 m.). Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinys“ psl.176
  4. Jūrų skautai Klaipėdoje, burinė jachta „Budys“
  5. Mūsų jūrų skautai. „Jūra“. 1936 m. Nr.10 psl.8
  6. Buriavimo sezonas atidarytas VI. 6 d. „Jūra“. 1937 m. Nr.6 psl.25
  7. Mūsų buriuotojų laimėjimai. „Jūra“ 1937 m. Nr.8 psl.243
  8. „Vakarai“. 1938, sausio 24 d., psl.8
  9. 9,0 9,1 „Fiziškas auklėjimas“. 1938 m Nr.6 psl.42
  10. 10,0 10,1 „Fiziškas auklėjimas“. 1938 m Nr.6 psl.44
  11. Pirmoji olimpinė regata. „Jūra“. 1938 m. Nr.8 psl. 284
  12. 12,0 12,1 12,2 „Jūra“. 1937 m. Nr. 4 psl.106
  13. Skautų kelionės į pajūrį. „Jūra“ 1937 m. Nr.7 psl.213
  14. „Gero Vėjo!“ psl.38
  15. „Gero Vėjo!“ psl.22-23
  16. „Mūsų Jūra“. 1939 m. Nr.7 psl.193
  17. „Mūsų Jūra“. 1939 m. Nr.7 psl.194
  18. Jūrų skautai Lietuvoje
  19. Lietuvos skautų sąjungos likvidavimo įstatymo nuorašas. Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba
  20. Vytautas Šliogeris Pro Memoria
  21. Euroskautai Lietuvoje šcenčia jubiliejų. „Vakarų Ekspresas“

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]