Lezginų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lezginų kalba
лезги чІал
KalbamaRusija (Dagestanas), Azerbaidžanas
Kalbančiųjų skaičius450 000
KilmėKaukazo kalbos
Šiaurės rytų kaukaziečių kalbos
Dagestaniečių kalbos
Lezginų kalbos
Rašto sistemosLezginų kirilica
Oficialus statusas
Oficiali kalba Dagestanas
Kalbos kodai
ISO 639-2lez
ISO 639-3lez
Geografinis paplitimas
Vikipedija Lezginų kalba

Lezginų kalba – viena kaukaziečių kalbų, lezginų tautos kalba.

Klasifikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lezginų kalba priklauso nachų ir dagestaniečių, arba šiaurės rytų kaukaziečių kalbų šeimos dagestaniečių kalbų pogrupiui, su kitomis 9 šio pogrupio kalbomis sudaro lezginų kalbų grupę.

Skiriamos Kurako, Giundėjaus, Achtinsko ir kitos tarmių grupės.

Arealas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lezginų kalba daugiausia vartojama Dagestano pietinėje (2002 m. surašymo duomenimis kalbančiųjų buvo – 260 000) ir Azerbaidžano šiaurinėje (apie 170 000 kalbančiųjų) dalyje. Dagestano (Rusijos Federacija) viena valstybinių kalbų, kartu su rusų, avarų, darginų, lakų, nogajų ir kt. kalbomis. Dar vartojama Gruzijoje, Kazachijoje, Turkijoje, kai kuriose Europos šalyse. Iš viso kalbančiųjų apie 450 000.

Kalba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bendrinė rašomoji kalba susiformavo XIX a. Giundėjaus tarmės pagrindu. Lezginų kalba turi daug priebalsių, daiktavardžio 18 linksnių, 2 skaičius, veiksmažodžio keliolika laikų ir 7 nuosakas. Būdingas ergatyvinis sakinio modelis. Iki 1928 m. vartotas arabų raštas, 19281938 m. – lotynų raštas, 1938 m. jį pakeitė modifikuota kirilika. [1]

Lezginų kalba leidžiamos knygos, laikraščiai, iš jų didžiausi „Лезги газет“ Dagestane ir „Самур“ Azerbaidžane.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Гюльмагомедов А. Г. Фразеология лезгинского языка. Махачкала: Дагучпедгиз, 1990.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lezginų kalba. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 62 psl.