Čečėnų kalba
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Čečėnų kalba Нохчийн мотт | |
| Kalbama | Rusija (Čečėnija, Dagestanas, Ingušija), Gruzija, Turkija, Kazachija ir kt. |
|---|---|
| Kalbančiųjų skaičius | ~1 500 000 |
| Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | į šimtuką nepatenka |
| Kilmė | Šiaurės rytų Kaukazo nachų čečėnų |
| Rašto sistemos | kirilica |
| Oficialus statusas | |
| Oficiali kalba |  Čečėnija Dagestanas |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-1 | ce |
| ISO 639-2 | che |
| ISO 639-3 | che |
Čečėnų kalba (Нохчийн мотт) – Šiaurės rytų Kaukazo kalbų šeimai priskiriama kalba, vartojama čečėnų, gyvenančių Rusijoje (daugiausia Čečėnijoje ir Dagestane) bei gausios diasporos už Rusijos ribų. Kalbančiųjų skaičius – apie 1,5 mln. žmonių (Rusijoje – 1,36 mln.). Tai viena iš oficialių Čečėnijos ir Dagestano kalbų.
Kalba priklauso Šiaurės Kaukazo kalbų šeimos nachų šakai ir yra artima ingušų bei bacbų kalboms.
Tarmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Čečėnų kalba turi daug gan skirtingų tarmių, patarmių ir šnektų: akchių, čiantų, čiabarlojų, mialchų, nochčmachachojų, orcchojų, šarojų, šuotojų, terlojų. Gruzijoje vartojama kistinų tarmė gerokai skiriasi nuo Rusijos čečėnų tarmių.
Fonetika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kalba turi labai sudėtingą fonetinę sistemą: trumpieji, ilgieji, umliautiniai balsiai, dvibalsiai, tribalsiai, nazalizacija, yra apie 40-60 priebalsių.
Raštas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmieji žinomi čečėniški užrašai surašyti gruzinu raštu. Nuo XVIII a. kalba pradėta užrašinėti arabų raštu. 1925–1938 m. galiojo lotyniška abėcėlė, o nuo 1938 m. – kirilica. 1992 m. Ičkerijos čečėnų respublika oficialiu raštu paskelbė lotynišką raidyną, tačiau šis projektas platesnio populiarumo nesulaukė.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| |||||||||||||||||||||||||||||||
