Lezginų kalbos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Lezginų
PaplitimasDagestanas, Azerbaidžanas
Kalbų skaičius10
KilmėEurazija
Geografinis paplitimas
Caucasus-ethnic lezgienen.png
KlasifikacijaKaukazo kalbos
Šiaurės rytų kaukaziečių kalbos
Dagestaniečių kalbos

Lezginų kalbos – nachų ir dagestaniečių, arba šiaurės rytų kaukaziečių, kalbų šeimos dagestaniečių pogrupio kalbų grupė.

Klasifikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lezginų kalbų grupei priklauso 10 kalbų:

Dauguma Lezginų kalbų grupės kalbų vartojamos Dagestano pietinėje ir Azerbaidžano šiaurinėje dalyje. Iš viso kalbančiųjų 2002 m. surašymo duomenimis buvo daugiau kaip 600 000.

Svarbiausia yra lezginų kalba, Dagestano viena valstybinių kalbų; kitos oficialaus statuso neturi. Tabasaranų kalba (daugiausia vartojama Dagestane) kalbančiųjų yra apie 90 000, agulų, cachūrų, rutulų – po 20 000, udų – 9000, kryzų – 6000, buduchų – 2000, chinalugų – 1500, arčinų – 1000 kalbančiųjų (2002 m.). Buduchų, chinalugų, kryzų vartojamos tik Azerbaidžane.

Kalbos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lezginų kalboms būdingas ergatyvinis sakinio modelis, daugumai, išskyrus lezginų kalbą – nominalinių klasių sistema, visoms – sudėtingos linksnių sistemos – 18 ar daugiau linksnių. Gausu skolinių iš arabų, persų, tiurkų – rusų kalbų.

Raštas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lezginų kalbos pradėtos tyrinėti XIX a. antroje pusėje. Raštą, be lezginų kalbos, dar turi tabasaranų kalba. Nuo 1931 m. vartoti lotynų rašmenys, nuo 1938 m. vartojama modifikuota kirilika. Kai kurioms lezginų kalboms XX a. antro dešimtmečio pabaigoje buvo pradėti kurti rašto variantai, darbas atnaujintas XX a. paskutiniame dešimtmetyje). [1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lezginų kalbos. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 63 psl.