Kupiškėnų vestuvės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Senovinės kupiškėnų vestuvėsKupiškio etnografinis liaudies teatras, garsinęs Kupiškį ir šio krašto papročius Lietuvoje, Lenkijoje ir Latvijoje. Pirmasis spektaklis parodytas 1966 m. rugsėjo 10 d. Kupiškyje, paskutinis – 1992 m. kovo 7 d. Lukonyse, Kupiškio rajone. Liaudies teatras iš viso žiūrovams pasirodė 672 kartus (su spektakliais „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ ir „Šienpjovių daina“). [1]

Teatro ištakos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Turtinga Kupiškio krašto tautosaka, papročiai nuo seno domino mokslininkų ir kultūros darbuotojų dėmesį. Pirmasis kupiškėnų vestuvėmis žavėjosi vyskupas Motiejus Valančius. Jas smulkiai aprašė Balys Buračas (1926 m.). 1936 m. Mikalina Glemžaitė „Kupiškėnų vestuvininkuose“ pateikė vestuvių personažų paveikslų rinkinį. Kupiškėnų etnografiniai papročiai ir buitis nuolat domino Pelikso Bugailiškio redaguojamą tęstinį leidinį „Gimtasis kraštas“, bet iki šiol nepralenkiama išliko kupiškietės Elvyros Glemžaitės-Dulaitienės 1958 m. išleista knyga „Kupiškėnų senovė. Etnografija ir tautosaka“. [2]

Kupiškyje dar 1922 m. vyko gegužinės su senovės dainomis bei papročiais. Ona Simanavičiūtė-Glemžienė sukvietė į savo namus dainininkes prisiminti senovinių dainų bei žaidimų. Jai talkino duktė Stefanija, J. Mikalauskienė, D. Šlapelienė ir Petrylienė. Taip susiformavo „Senovės mylėtojų“ būrelis, kuris kasmet rengė gegužines. Daug metų jam vadovavo J. Šyvienė, kuri vadovavo ir Lietuvos katalikų moterų draugijos skyriui. [3]

1933 m. šis būrelis perengė „Kupiškėnų senoviškas vestuves“. Minimais metais, tikrinti chorų pasirengimo lygio iš Kauno į Kupiškį atvyko solistė Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė (sopranas), kurią nustebino pamatytas vaidinimas. Jos tarpininkavimu, „Kupiškėnų senovinės vestuvės“ vaidintos Kaune, Lietuvos moterų katalikių kongreso dalyvėms. Tai buvo labai svarbus „Kupiškėnų vestuvių“ vaidinimo pripažinimas. Šiame vaidinime dalyvavo 32 „artistai“. Piršlio vaidmenį atliko Antanas Barzdžiukas, Močios – Petronė Paškienė, Tėvo – Antanas Jokantas, Jaunosios – Ona Matulionienė, Jaunikio - Bronius Tubelis, ir kiti.

Kupiškėnų senoviškos vestuvės

Mikalina Glemžaitė, norėdama įamžinti šį sėkmingą kupiškėnų pasirodymą Kaune, parengė leidinėlį su 16 spalvotų „artistų“ aprangos piešinių. Nesulaukusi prašytos finansinės paramos leidiniui, išleido jį savo lėšomis. Iki pat Antrojo pasaulinio karo „Kupiškėnų vestuvių“ vaidinimai vyko Kupiškyje, Kupiškio rajone Šimonyse ir Rokiškio rajone Pandėlyje. Pasikeitė didelė dalis atlikėjų. Paskutinį kartą etnografinio liaudies teatro pirmtakės vestuvės suvaidintos 1940 m., Kupiškio kareivinių salėje.

Teatro įsikūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prie Kupiškio rajono Vykdomojo komiteto Socialinio aprūpinimo skyriaus veikė vyresniojo amžiaus žmonių choras, kuriam vadovavo visoje šalyje žinomas chorvedys Vladas Zinkevičius. Anksčiau dirbdamas Šimonių miestelyje (Kupiškio rajone), prie kultūros namų buvo sukūręs etnografinį-vokalinį moterų ansamblį. Tai buvo bene pirmasis tokio žanro kolektyvas Lietuvoje. Ansamblio repertuarą įrašė šalies radijas. Šie įrašai dažnai skambėdavo radijo laidose.

Vienos choro repeticijos metu V. Zinkevičius pasiūlė atgaivinti dar prieškaryje vaidintas „Kupiškėnų vestuves“. Mokytojos Petronėlė Zulonienė, Ona Paulauskienė ir žurnalistas Henrikas Paulauskas rinko medžiagą, rašė scenarijų. Pusmetį ieškota tinkamo žmogaus piršlio vaidmeniui, kol pakviestas Kupiškio vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Povilas Zulonas. Nuo pat pirmos repeticijos jis tapo ne tik piršlio vaidmens atlikėju, bet ir režisieriumi.

P. Zulonas išplėtė scenarijų, repetuojantiems įvedė griežtą tvarką. V. Zinkevičius rūpinosi dainavimu ir pats vaidino vestuvių pabrolį. Tokiu būdu 1966 m. senovinės kupiškėnų vestuvės pirmą kartą buvo parodytos visuomenei.

Spektaklį sudarė šeši vestuvinių papročių paveikslai: „Piršlybos“, „Mergvakaris“, „Užgėrų rytas“, „Piršlio korimas“, „Sodo pirkimas“ ir „Vestuvės“. Vaidinimo metu netrūko dramatizmo ir humoro, veiksmo dinamikos ir gilių išgyvenimų. „Senovines kupiškėnų vestuves“ liaudies teatro aktoriai visuomet atliko savo tarme (kupiškėniškai).

Asmenybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Organizatoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Spektaklio režisierius - Povilas Zulonas
  • Chormeisteris - Vladas Zinkevičius
  • Dailininkė - Vanda Rastenytė-Balsienė
  • Administratorius - Julius Baranauskas
  • Pastatyminės dalies vedėjos: Laima Bernadickienė, Julija Jakštonienė ir Vilhelmina Elskienė

Ryškiausi vaidmenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atlikėjų tarpe nebuvo nė vieno profesionalo aktoriaus ar dainininko. Visi - vyresni nei penkiasdešimties metų, daugelis - perkopusių septintą dešimtį. Vyriausias veikėjas Svotas Petras Vilčinskas buvo gimęs 1893 m., jauniausia - Viešnia Vilė Aleknienė - 1932 m.

Per visus 26 m. rengtus spektaklius Svoto, Muzikanto, Viešnios, Pamergės, Sodų pynėjos, Jaunamartės, Kraičvežio, Kvieslio, Jaunosios brolio, Jaunojo, Motinos, Tėvo, Svočios vaidmenis suvaidino net 114 kupiškėnų. Iš viso spektaklio metu į sceną lipdavo 46 žmonės, kartais vienas kitą vaduodami. Piršlį visuomet vaidino pats P. Zulonas.

Piršlys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai vienas iš pačių svarbiausių vestuvių veikėjų. P. Zulonas puikiai mokėjo tarmę, tai jam leido ne tik laisvai kalbėti, bet ir lengvai improvizuoti. Įspūdingai skambėjo piršlybų oracija, šmaikščios derybos, kariamo piršlio testamentas ir kt. P. Zulonas turėjo gražų ir stiprų balsą. Visi P. Zulono judesiai labai tikroviškai kupiškėniški, todėl visos scenos, kuriose dalyvauja Piršlys, buvo labai ryškios.

Jaunoji[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kostė Jugulienė, net ir būdama aštuoniasdešimtmetė, buvo jauna nuotaka, grakščiai priklaupianti prie tėvų kojų ir vėl lengvai atsistojanti. Nuotaka, graudžiai raudanti atsisveikindama su artimaisiais, su tėvų namais; naivi jaunamartė, kuri priešinasi, kai svočia ją veda gulti. Visa tai K. Jugulienė parodo tikroviškai ir nuoširdžiai, nesunku įsivaizduoti, kaip tai vyko tikrame gyvenime.

Jaunosios tėvas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mykolas Ragauskas - rūpestingas, taupus, apsiskaičiuojantis ir sumanus gaspadorius per piršlybas. Atsisveikindamas su dukterim, tampa labai jautriu ir mylinčiu tėvu. Poetiškiausia ir graudžiausia „Kupiškėnų vestuvių“ vieta – tai tėvo palaiminimas, mus pasiekęs dar iš ikikrikščioniškų laikų.

Kiti[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ryškius vaidmenis atliko Jaunikis Edvardas Šerelis, Jaunosios motina Viktorija Puronaitė, ir kt.

Naudota etnografinė medžiaga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Senovinės kupiškėnų vestuvės“ – ilgokas šešių paveikslų spektaklis, kuriame naudotos tik Kupiškio krašte užrašytos vestuvinės dainos, raudos, šokiai, oracijos.

Kalba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Spektaklyje naudota tik kupiškėniška tarmė. Ja daugelis spektaklio dalyvių buvo išmokę kalbėti iš savo tėvų ir senelių. Kalba taisyklinga, neiškraipyta.

Vaizdingumu išsiskiria Piršlio, Tėvų ir kitų vaidinimo dalyvių kalba, ypač oracijos. Jose gausu tropų, metaforų, personifikacijų ir kitų perkeltinės prasmės žodžių ar junginių, palyginimų, frazeologizmų, aforizmų. Spektaklis papuoštas vaidybinėmis improvizacijomis, oracijomis, jaunosios virkavimais.

Kupiškio krašte naudoti saviti vestuvių veikėjų vardai. [4]

Kupiškėniškai Bendrinėje kalboje
Jaunoja Jaunoji
Jaunasai Jaunasis
Močia Motina
Tāvas Tėvas
Piršlys Piršlys
Didisai pamergys Vyresnioji pamergė
Pamergiai Pamergės
Svotai Pabroliai
Kraičvežiai Kraitvežiai
Muzikontai Muzikantai

Dainos, papročiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mėsiedas – laiko tarpas nuo Kalėdų iki Užgavėnių, laisvas laikas, kada daugiausia važinėdavo piršlėmis ir keldavo vestuves. Spektaklyje keleliu pro atvirus vartus į vieno kupiškėno sodybą įsuka piršliai (Piršlys su Jaunikiu), apsimetę kupčiais (pirkliais) atseit žąselės, t. y. jaunosios, pirkti. Kadangi senovėje jaunųjų pasirinkimas paprastai priklausė ne nuo jų pačių, o nuo tėvų valios ir materialinių išskaičiavimų, tad piršlybų scenose ir vyksta derybos dėl pasogos (kraičio) tarp piršlio ir jaunosios tėvų.

Per mergvakarį (vakarą prieš vestuves) pas jaunąją jaunimas šoka, tvarko vainikus, puošia jaunųjų stalą, dainuoja. Jaunoji virkauja, nes tai paskutinis šeštadienio vakaras pas tėvus.

Užgėros – gėrimas į jaunųjų sveikatą, kai jaunieji ruošdamiesi į bažnyčią pasikeičia rūtų vainikėliais – dabar jau mažai kam žinomos ne tik apeigos, bet ir jų pavadinimas. Užgėrų rytą dainuojama liūdna daina apie būsimą sunkų gyvenimą vyro namuose. Atitinkamos dainos lydi bemaž visas vestuvių apeigas.

Piršlio korimo inscenizacija – viena humoristiškiausių vestuvių apeigų. Piršlį namie likę svečiai už melavimą visaip kankina, išvadina sukčiumi, melagiu, žada pakarti. Piršlys dar šmaikštauja, tačiau matydamas, kad neva prisieis jau mirti, skaito testamentą, sudėtą iš kasdieniškos, daiktiškai konkrečios, sąskambiais suderintos leksikos, tuo pasiekdamas komiškumo efektą.

Sodo pirkimas – svotų derybos su moterimis žodžiais ir dainomis – taip pat labai linksma ir smagi vestuvių scena. Svečiai sutinka svotus, abi pusės viena kitą peikia, save giria dainos žodžiais, kol moterys parduoda sodą (dirbinys iš šiaudų) ir užleidžia svotams stalą uždainuodamos „prošom, svotai, užu stolo, jūsų svodba jau sušolo“.

Paskutinis paveikslas – vestuvės su skambia muzika, apeiginėmis dainomis ir šokiais. Pavargusius jaunuosius svočia išveda į klėtį miegoti. Vedant jaunuosius gulti traukiamos dainos: „Užaugo žilvitys“, „Mikyta, mikyto, mikyčiuko, mikyto“. Toliau linksminamasi, šokama ir dainuojama.

Apranga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo spektaklio pradžios, ir moterys, ir vyrai, vaidino vilkėdami autentiškus rūbus. Vaidinimo dalyvės drabužius gavo iš giminių ir kaimynų, kai ką teko pasidaryti. Čia daugiausia moterims patarė Ona Paulauskienė ir Petronėlė Zulonienė. Pradžioje ne kiekviena mokėjo užsidėti nuometą (galvos apdangalą). „Vestuvininkai“ avėjo vyžomis arba naginėmis.

Vaidinime ypatingo dėmesio susilaukė iš auksaspalvių šiaudų sukurtas turtingas vestuviųsoda; aukštomis puošniomis kepurėmis, juostomis ir kardais pasidabinę kraičvežiai. Visas šias grožybes daugelį metų kūrė ir kelionėse globojo Veronika Baltrūnienė.

Gastrolės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po premjeros 1966 m. pirmiausia keletą vaidinimų išvydo kupiškėnai. Vėliau prasidėjo gastrolės po Kupiškio ir kaimyninius rajonus. Tų pačių metų gruodžio 4 d. spektaklį išvydo Vilniaus universiteto dėstytojai ir studentai, kitą dieną vaidinta Akademiniame dramos teatre. Vilniuje šio spektaklio dalyviai lankėsi daugiausiai kartų.

„Senovinės kupiškėnų vestuvės“, suvaidintos Vilniaus profesinių sąjungų rūmuose 1967 m. balandžio 25 d., sulaukė ir Lietuvos SSR valdininkų dėmesio, tačiau jų šiltas priėmimas buvo tarsi niekur neparašytas respublikos vadovybės sprendimas netrukdyti šio kolektyvo veiklai bei teikti jam paramą (tuo tarpu kitų etnografinių kolektyvų kūrimosi sovietinė valdžia neskatino ir net slopino).

Kiekvieną savaitgalį iš Kupiškio kultūros namų kiemo išriedėdavo du veselninkų (vestuvininkų) pilni autobusai. Taip buvo be jokių atostogų, visus 26 m., nes spektaklis nusipelnė didžiulio populiarumo.

„Senovinių kupiškėnų vestuvių“ gastrolių keliai driekėsi nuo Biržų iki Druskininkų, nuo Zarasų iki Palangos. Neliko nei vieno miesto ar rajono centro, didesnės ar mažesnės gyvenvietės, kur nebūtų apsilankęs Liaudies etnografinis teatras. Visur kultūros namų ar kolektyvinių ūkių salės būdavo pilnutėlės. Rekordas pasiektas 1967 m. liepos 8 d., kai spektaklį Kauno Vytauto parko estradoje išvydo 10 000 žiūrovų.

Kiek kietoką kupiškėnišką tarmę suprato žemaičiai, suvalkiečiai, dzūkai, Vilnijos krašto lenkai. Didžiulių ovacijų Liaudies teatras sulaukė iš Lenkijos Suvalkų krašto lietuvių ir lenkų, latvių ir lietuvių Rygoje, Lielvardėje ir Rėzeknėje.

Per ilgus Liaudies teatro veiklos metus susiformavo kai kurios tradicijos. Viena iš jų - jubiliejinius spektaklius vaidinti namuose – Kupiškyje: 100-asis (1968 m. sausio 6 d.), 200-asis (1970 m. vasario 21 d.), 300-asis (1975 m. kovo 8 d.), 400-asis (1979 m. gegužės 5 d.), 500-asis (1982 m. balandžio 24 d.). [5]

Įvertinimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Praėjus vos pusmečiui nuo spektaklio premjeros, kolektyvui 1967 m. balandžio 28 d. suteiktas Respublikos pavyzdinio etnografinio kolektyvo vardas, o 1968 m. rugsėjo 10 d. – Etnografinio liaudies teatro vardas.

Nepamirštamas Tėveliukas Mykolas Ragauskas vienas pirmųjų gavo „Meno saviveiklos žymūno“ ženklelį, Kultūros ministerijos Garbės raštą.

Iškilmingai paminėtos 10-ties ir 25-rių metų kūrybinės veiklos sukaktys. Šventėse dalyvavo garbūs svečiai: rašytojas Juozas Baltušis, poetai Marcelijus Martinaitis ir Vacys Reimeris, aktorius Vytautas Kernagis, kultūros ministro pavaduotojas Jonas Rimantas Glemža, Liaudies meno rūmų direktorius Salamonas Sverdiolas. Į daugelį šventinių renginių su pluoštu Garbės raštų ir „Meno saviveiklos žymūno“ ženklelių atvykdavo Liaudies meno rūmų darbuotojas Vytautas Komka. Taip pagerbti geriausieji Liaudies teatro vaidintojai.

„Senovinių kupiškėnų vestuvių“ dalyviai 1977 m. tapo sąjunginio meno saviveiklos festivalio laureatais. Maskvoje, TSRS Kompozitorių sąjungoje įvyko Visasąjunginė etnografinių-folklorinių filmų peržiūra, į kurią buvo iš mūsų respublikos nuvežtas vienintelis filmas – „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ (režisierius E. Šaltis). „Vestuvėms“ dėl filmo medžiagos autentiškumo, vaidybos tikroviškumo, raiškios meninės formos buvo skirta pirmoji vieta.

2018 m. kovo 9 d. iškilmingoje ceremonijoje Vilniaus rotušėje „Kupiškėnų vestuvės“ įtrauktos į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Filmavimai, garso įrašai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bene didžiausio dėmesio vaidintojai ir visas Kupiškis sulaukė 1970 m. pavasarį, kai Lietuvos radijo ir televizijos komitetas, palaiminus respublikos vadovybei, ėmė kurti filmą apie „Kupiškėnų vestuves“ (režisierius – Eugenijus Šaltis, operatorius – R. Ožkinis). Filmuota natūralioje aplinkoje, o ne scenoje, pagal B. Buračo užrašytas prieškario „kupiškėnų vestuves“.

Filmavimui pasirinkta dviejų galų senovinė gryčia Laukminiškių kaime (Kupiškio raj.) prasidėjus filmavimams sudegė, po ilgų ieškojimų kita panaši sodyba rasta Skapiškio apylinkėse (Kupiškio raj.), dar vėliau – netoli Subačiaus (Kupiškio raj.). Šis filmas nespalvotas.

„Senovinės kupiškėnų vestuvės“ įamžintos filme - tai ne liaudies teatro spektaklis, o autentiškiausios senovinių Kupiškio krašto žmonių vestuvių apeigos, matomos natūralioje kaimo aplinkoje. Visi jų dalyviai iš širdies gelmių išgyveno tai, ką tuokart dainavo, raudojo žodžiais, šoko, kalbėjo.

Juozo Baltušio pastangomis 1981 m. vasario 22 d. Ukmergėje spektaklis buvo nufilmuotas į spalvotą juostą.

Garsas apie „Senovės kupiškėnų vestuves“ užsienyje nuskambėjo dėka tuometinio televizijos diktoriaus Henriko Paulausko. Jis 1968 m. į Kanadą nuvežė spektaklio magnetofoninį įrašą. Greitai ten pasirodė 600 patefono plokštelių, pavadintų „Lietuviškos vestuvės“, pasklidusių Kanados, JAV, Australijos ir kitų šalių universitetuose, kuriuose buvo studijuojama baltistika. [6]

1971 m. Vilniaus plokštelių įrašų studija įrašė „Senovinių kupiškėnų vestuvių spektaklį“. Beveik po metų Rygos firma „Melodija“ dideliu tiražu išleido dviejų plokštelių komplektus. Kiekviename komplekte įdėta programėlė su nemažu J. Baltušio straipsniu.

Straipsniai, knygos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje nebuvo nei vieno laikraščio ar žurnalo, kuris nors vieną kartą nebūtų parašęs apie „Senovines kupiškėnų vestuves“. Daug dėmesio joms skirdavo ir vietinė Kupiškio spauda (laikraštis Komunizmo keliu, 1989 m. pervadintas į Kupiškėnų mintys).

1980 m. pasirodė P. Zulono ilgai rengta knyga „Pasakoja kupiškėnai”, kurioje pateikti autentiški vestuvių dalyvių pasakojimai.

2006 m. liaudies etnografinio teatro 40-ečiui paminėti, išleista A. Jasaičio ir A. Kleniausko parengta knyga „Tai bent vestuvės“.

Portretai, skulptūros[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kupiškėnų „vestuvininkai“ neliko be respublikos menininkų dėmesio. Juos fotografavo daugybė fotografų, bet daugiausia - fotomenininkas Algimantas Žižiūnas.

„Vestuvių“ tematika atsispindi iš Kupiškio krašto kilusių dailininkų darbuose: tapybos darbų ciklą sukūrė dailininkė Bronislava Jacevičiūtė-Jėčiūtė, ne vieną kūrinį jiems paskyrė dailininkas-grafikas Eduardas Jurėnas, keramikė Danutė Eidukaitė. [7]

Liaudies meistrė V. Bakanauskienė sukūrė visų „Kupiškėnų vestuvių“ personažų lėles. Jos paplito po Lietuvą tapdamos vertingu suvenyru. „Minties“ leidykla yra išleidusi atvirukų rinkinį su tautodailininkės lėlėmis.

1996 m. Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštėje atidengta skulptoriaus Henriko Orakausko kompozicija „Senovės kupiškėnų vestuvės“. Skulptorius nekūrė konkrečių personalijų, bet pateikė apibendrintą siužetinę kompoziciją.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Snieguolė Simijonaitė. Kupiškėnų vestuvės. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. - 439 psl.
  • Tai bent vestuvės (sud. Algimantas Jasaitis, Andrius Kleniauskas). - Utena: Utenos Indra, 2006. - 192 p.: iliustr. - ISBN 9955-676-41-8

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kupiškėnų vestuvės. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. 212 psl.
  2. Straipsnis apie Kupiškį. Interneto svetainė bernardinai.lt
  3. Tai bent vestuvės. Psl. 17
  4. Tai bent vestuvės. Psl. 78
  5. Tai bent vestuvės. Psl. 50
  6. Tai bent vestuvės. Psl. 52
  7. Tai bent vestuvės. Psl. 33