Eduardas Jurėnas
| Eduardas Jurėnas | |
|---|---|
| Gimė | 1923 m. gegužės 6 d. Plundakai, Kupiškio valsčius |
| Mirė | 1993 m. liepos 16 d. (70 metų) Vilnius |
| Tėvas | Juozas Jurėnas |
| Motina | Emilija Jurėnienė |
| Sutuoktinis (-ė) | Vilija Jurėnienė |
| Vaikai | Raminta Jurėnaitė |
| Veikla | dailininkas grafikas |
| Partija | 1951 m. SSKP |
| Alma mater | 1949 m. Vilniaus dailės institutas |
Eduardas Jurėnas (1923 m. gegužės 6 d. Plundakuose, Kupiškio valsčius – 1993 m. liepos 16 d. Vilniuje) – Lietuvos dailininkas grafikas, knygų iliustratorius.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nuo 1931 m. iki 1934 m. mokėsi Kuosėnų kaimo pradžios mokykloje. Mokėsi Kupiškio gimnazijoje, kurią baigė 1941 m. ir 1941 m. įstojo į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, po metų persikėlė į Vilniaus dailės akademiją. Karas nutraukė studijas. Vokiečiams uždarius akademiją, sugrįžo į gimtąjį kaimą ir dirbo tėvų ūkyje. Vėliau buvo paimtas tarnauti į sovietų kariuomenę. 1945 m. išlaikė egzaminus į Vilniaus dailės instituto trečiąjį kursą. 1949 m. baigęs institutą, 1949–1987 m. jame dėstė, nuo 1966 m. docentas. 1950–1960 m. Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vyr. dailininkas.[1][2]
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Sukūrė estampų ciklų („Rankos“ 1968 m., V. Borcherto raštų motyvais, 1972 m.), apipavidalino ir iliustravo Antano Vienuolio (1953 m.), Žemaitės (1956 m.), Antono Čechovo (1960 m.) serijinius raštus, Balio Sruogos atsiminimų knygą „Dievų miškas“, Juozo Paukštelio romaną „Kaimynai“ (abu 1959 m.), Vytauto Petkevičiaus romaną „Apie duoną, meilę ir šautuvą“ (1967 m.), Petro Cvirkos romaną „Meisteris ir sūnūs“ (1976 m.), A. Vienuolio apsakymą „Paskenduolė“ (1982 m.).
Daugiausia kūrė medžio raižinio, linoraižinio, oforto ir akvatintos technika. Kūriniuose vyrauja politizuota socialinė kritika, būdingas energingas štrichas, apibendrintas piešinys. Sukūrė apie 100 portretų (Kompozitorius Jonas Švedas, 1950 m.; Maironis, 1956 m.), portretų ciklų („Kėdainių chemijos kombinato žmonės“, 1963 m.), estampų (ciklai „Jie kovojo už Tarybų valdžią“, 1967 m.; „Pergalė“, 1975 m.; „Sakmė apie Tarybų šalį“, 1977 m.). Jo portretams būdinga stambaus plano kompozicija, konstruktyvus piešinys, suplokštintas vaizdas, apibendrinta formų modeliuotė. Nuo 1950 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje, individualios parodos surengtos 1966 m., 1973 m., 1983 m. Vilniuje, 1973 m. Kaune, 1993 m., 2003 m. Kupiškio etnografijos muziejuje.[3][4]
Įvertinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1973 m. LTSR nusipelnęs meno veikėjas
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Eduardas Jurėnas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 155
- ↑ Menininkas, įamžinęs kupiškėnus grafikos lakštuose, 2013−02−09
- ↑ Eduardas Jurėnas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
- ↑ http://menas.lnb.lt/eduardas_jurenas.htm Archyvuota kopija 2012-05-02 iš Wayback Machine projekto.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Eduardas Jurėnas: grafikos paroda: katalogas. – Vilnius, 1973. – 64 p.: iliustr.
- Eduardas Jurėnas / Antanas Gedminas. – Vilnius: Vaga, 1979. – 5 p.: iliustr.