Leonas Gineitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Leonas Gineitis
Gineitis.jpg
Gimė 1920 m. lapktičio 16 d.
Lietuva Krūminiai Zarasų raj.
Mirė 2004 m. sausio 25 d.
Vilnius
Sutuoktinis (-ė) Ona
Vaikai Duktė Viktorija ir sūnus Otonas
Pareigos Filosofas, rašytojas, literatūros tyrinėtojas.
Išsilavinimas Vilniaus universitetas

Leonas Gineitis (1920 m. lapkričio 16 d. Krūminiai, Daugailių valsčius2004 m. sausio 25 d. Vilnius) – Lietuvos literatūros tyrinėtojas, filosofas, rašytojas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras. 1949 m. baigė Vilniaus universitetą. 1966 m. humanitarinių mokslų daktaras. 19522001 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute (nuo 1990 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Tyrė senąją ir XIX a. lietuvių literatūrą. Paskelbė filosofijos miniatiūrų ir aforizmų rinkinių.[1]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Leonas Gineitis gimė 1920 m. lapkričio 16 d. Krūminių kaime (Zarasų raj.), religingų bei tradicijas puoselėjančių valstiečių šeimoje. 1928 m. pradėjo lankyti už pusės kilometro nuo namų Dulių kaime buvusią pradinę mokyklą. Vėliau, nuo 1931 m. iki 1935 m. – Antalieptės progimnaziją. 1939 m. stojo ir buvo priimtas į Ukmergės mokytojų seminariją. 1941 m. rudenį tapo atsargos mokytoju. Utenos mokyklų inspekcijoje turėjo dirbti įstaiginį darbą ir prireikus laikinai pavaduoti kurį nors susirgusį kaimo mokytoją. 1942 m. išėjo iš darbo ir įstojo į Vilniaus universitetą. Studijų metais kartu domėjosi ir konspektavo knygas apie literatūros teoriją, estetiką, filosofiją, užsirašinėjo jam patikusias įvairių autorių, rašytojų, filosofų mintis. Karo laikotarpiu uždarius Vilniaus universitetą pradėjo rašyti ir savo dienoraštį „Ateivio autobiografija“, laikytinas vienu iš įdomiausių tekstų pastarojo šimtmečio lietuvių memuaristikoje. Gineitis tuo metu rašė ne tik dienoraštį, bet ir savo vadinamuosius „laisvos kūrybos fragmentus“. Jis bandė fiksuoti lyrines akimirkų nuotaikas, filosofines mintis ir pan.

Dėl karo meto peripetijų teko iš tėviškės bėgti pas tarnavusią kunigui tetą Oną. Ten bebūnant kaimynų duktė parūpino Dotnuvos Žemės ūkio akademijos neakivaizdininko pažymėjimą, leidžiantį tapti studentu, mat dėl karo buvo neaiški jo tolimesnio mokymosi Vilniaus universitete perspektyva. Atsiradus galimybei toliau mokytis Vilniaus universitete Gineitis išvyko į Vilnių ir jį 1949 m. baigė.

Po kurio laiko stojo į aspirantūrą, o disertacijai pasirinko išnagrinėti Kristijono Donelaičio „Metus“. Jam buvo artimas šio poeto ir jo kūrinio demokratiškumas, be to, XVIII a. buvo labiau nutolęs nuo politinių-idėjinių aktualijų.

1952 m. rugpjūčio 31 d. Gineitis vedė Oną Petrėnaitę. Vėliau su ja susilaukė dukros Viktorijos ir sūnaus Otono. 1953 m. rudenį už disertaciją „Kristijono Donelaičio Metai“ Leonui Gineičiui buvo suteiktas filologijos mokslų kandidato laipsnis.

Rašė kai kuriuos skyrius akademinei literatūros istorijai, rinko medžiagą ir rašė antrąją, daktaro disertaciją. Šiuo etapu jam rūpėjo plačioji Vakarų Europos kultūros bei literatūros panorama ir Donelaičio vieta joje. Šio darbo rezultatas buvo 1964 m. išleista knyga „Kristijonas Donelaitis ir jo epocha“. Už ją Gineitis gavo filologijos mokslų daktaro laipsnį.

Nuo 1967 m. buvo Vilniaus V. Kapsuko universiteto Mokslinės tarybos filologijos mokslo laipsniams teikti narys. Mokslinės tarybos filologijos mokslo darbams koordinuoti narys nuo 1969 m. „Žinijos“ draugijos pirminės organizacijos valdybos pirmininkas nuo 1968 m. K. Donelaičio palaikų paieškojimo Tolminkiemyje komisijos pirmininkas (1968–1970 m.); oponentas kandidatų ir daktarų disertacijoms.

Daug laiko ir pastangų skyrė istoriografiniams tyrinėjimams. Atgaivą nuo darbų, sielos džiaugsmą, impulsą kūrybai jam teikė gamta, domėjimasis astronomija, naujausiais mokslo atradimais, muzika, lankymasis muziejuose, parodose, gilinimasis į rytietišką filosofiją[2].

Mirė 2004 m. sausio 25 d. Vilniuje.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1935 m. L. Gineitis baigęs progimnaziją ėmė rašyti į provincijos spaudą. Pirmieji jo straipsniai, eilėraščiai buvo publikuoti to meto laikraščiuose „Jaunasis ūkininkas“, „Sėjėjas“. Mokytojų seminarijoje Gineitis rašinių originalumu pranoko kitus klasės draugus. 1942 m. įstojo į Vilniaus universitetą. Ten lankėsi ir literatų vakaruose, ir studentiškose literatūrinėse popietėse. Išliko 52 Gineičio užrašų sąsiuviniai (kurių daugybė saugoma MA bibliotekos Rankraščių skyriuje.) Kartu domėjosi ir konspektavo knygas apie literatūros teoriją, estetiką, filosofiją, užsirašinėjo jam patikusias įvairių autorių, rašytojų, filosofų mintis.

Dėl karo uždarius universitetą, jis grįžo į tėviškę ir maždaug šiuo laikotarpiu pradėjo rašyti ir savo dienoraštį, nūnai laikytiną vienu iš įdomiausių tekstų pastarojo šimtmečio lietuvių memuaristikoje. Gineitis tuo metu rašė ne tik dienoraštį, bet ir savo vadinamuosius „laisvos kūrybos fragmentus“. Gamta, jos pajautimas, jos grožio suvokimas tapo vienu pamatinių vėlesnės Gineičio kūrybos stulpų, vienu svarbiausių įkvėpimo šaltinių.

Surengtame Jono Biliūno 40-ųjų mirties metinių minėjime jis debiutavo su pranešimu apie „Liūdną pasaką“ ir pelnė V. Mykolaičio-Putino pagyrimą. 1954 m. disertacijos pagrindu išeina pirmoji Gineičio knyga „Kristijono Donelaičio Metai“. Dar po metų parengė leidinį „Kristijono Donelaičio rankraščiai“ (1955). Tuo pat metu jis rašė kai kuriuos skyrius akademinei literatūros istorijai, rinko medžiagą ir rašė antrąją, daktaro, disertaciją. Šio darbo rezultatas buvo 1964 m. išleista knyga „Kristijonas Donelaitis ir jo epocha“. Dar po kelerių metų Institutas parengė chrestomatiją „Lietuvių literatūros kritika“, kurios I tomui Gineitis parengė 1905–1917 m. medžiagą su komentarais. Toliau sekė visa eilė jo knygų. Apibendrinant L. Gineičio kūrybą, jis buvo daugiau empirikas ir analitikas, negu teoretikas ir sintetizuotojas.[3].

Jo kūrybai būdinga visuma, kuri jungia autoriui brangią būties vienovės idėją. Gineičio kūriniuose galima įžvelgti siekimo paauklėti, pamokyti skaitytoją, paraginti siekti išminties. Taip pat, jo kūriniuose kartais galima išgirsti pačio autoriaus balsą, kuris žaismingai, švelniai ironiškai replikuoja pats save.

Leono Gineičio pasaulėžiūrą atspindi jo knyga „Būties vienovė“ (1997). Autorius pasaulį stebėjo tarsi privilegijuoto žiūrinčiojo žvilgsniu, neabejodamas protinga Visatos paskirtimi, žmogui suteikta pažinimo galia, jausmų, proto ir intuicijos produktyvia jungtimi. Gineičiui aukščiausia pažinimo forma buvo intuityvi įžvalga, apvainikuojanti jausmų ir proto pastangas. Gineitis visuomenės akyse buvo matomas kaip vienas iš kelių, įvairiu metu pasirodžiusių „Lietuvių literatūros istorijų“ ir „Lietuvių literatūros enciklopedijos“ autorių. Taip pat Donelaičio raštų leidimo ar darbų apie jį pagrindinis rengėjas. Tačiau Gineitis buvo mažai žinomas už savo filosofinio turinio darbus, kuriuos autorius laikė svarbiausiais savo kūryboje.[4].

Filosofija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Leono Gineičio filosofines pažiūras labiausiai įtakojo Vydūnas, J. W. Goethe, L. Tolstojus, B. Spinoza, senoji kinų ir indų išmintis. Jis nenorėjo būti potraukių ir instinktų įkaitu, svarbiausia L. Gineičiui tapti savo gyvenimo organizatoriumi ir kūrėju. Esminiu siekiu laikė nuolatinį savęs ugdymą, aplinką vertino kritiškai, žalingus įpročius laikė silpno žmogaus požymiu. Aštrios L. Gineičio kritikos sulaukė materializmas ir vartotojiška kultūra. Pats praktikavo sveiką gyvenimo būdą, o sielos atgaivą rasdavo gamtoje, joje pajusdavo aukštesnės esamybės kvėpavimą“, „amžinybės dvelksmą“. Bėgant metams išmoko atsiriboti nuo šio gyvenimo pagundų ir aistrų, skirti energiją kūrybai, savęs bei pasaulio pažinimui. „Nepraktiško gyvenimo idealai“ leido šiam mąstytojui-mintytojui su nepaliaujama nuostaba sekti Žemės ir Dangaus įvykius, nepaskęstant „praktiško gyvenimo verpetuose“. L. Gineitį galima apibūdinti žodžiais, kuriais knygoje „Būties vienovė“ jis apibūdino persų filosofą Al-Farabi – „kuklus, vienišas, mėgstąs gamtą žmogus“. Išmintingo gyvenimo kelias, kuriuo jis tikėjo einąs, mokė ne sudegti „aistrų ir chaotiškų siekių sūkuryje, o įaugti kaip medžiui į būtį, ramiai subrandinant ir išbarstant vaisius“.[5]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vytautas VanagasLeonas Gineitis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 669 psl.
  2. "Senoji Lietuvos literatūra", 17 knyga, 2004 m.
  3. Keršienė D. 2004: Senoji Lietuvos literatūra. T. 17.
  4. "Senoji LIETUVOS literatūra 17 knyga, Literatūros istorija ir jos kūrėjai, 2004 m.
  5. Rimantas Glinskis L. Gineičio dienoraštis - "Idealai ir kasdienybė" (Rankraštis).

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]