Statika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Statika – teorinės mechanikos dalis, kurioje nagrinėjama jėgų bei kūnų pusiausvyra. Statikoje nagrinėjami šie pagrindiniai uždaviniai:

Jėgų ir momentų suma yra 0
  • Jėgų sudėtis ir standų kūną veikiančios jėgų sistemos pakeitimas paprasčiausio pavidalo sistema;
  • Standų kūną veikiančios jėgų sistemos pusiausvyros sąlygų nustatymas.

Pusiausvyros teorijos pradininkas yra Archimedas, jis pirmasis nagrinėjo įvairius pusiausvyros atvejus remdamasis sverto dėsniais.[1]

Pagrindinės statikos sąvokos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Pagrindinė statikos sąvoka – jėgos sąvoka. Dydis, kuris yra materialių kūnų tarpusavio sąveikos matas, apibūdinantis šio poveikio intensyvumą bei kryptį, vadinamas jėga.

Jėga apibudinama trim parametrais:

  1. jėgos skaitiniu dydžiu, arba jėgos moduliu;
  2. jėgos pridėties tašku;
  3. jėgos veikimo kryptimi.
  • Pusiausvyra – objekto vietos pastovumas, lyginant objektą su kitais nejudančiais kūnais.
  • Atskaitos sistema – erdvė, kurioje yra nagrinėjamas objektas ir erdvės atžvilgiu nagrinėjama pusiausvyra ar judėjimas.
  • Standus kūnas – toks kūnas, kurio deformacijų nepaisoma.

Statikos aksiomos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmoji aksioma[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dvi standų kūną veikiančios jėgos atsveria vieną kitą tik tada, kai jos yra vienodo didumo ir veikia vienoje tiesėje priešingomis kryptimis.

Antroji aksioma[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pridėjus prie sistemos arba iš jos atėmus pusiausvyrą jėgų sistemą, jėgų sistemos poveikis standžiam kūnui nepasikeičia.

Standumo aksioma[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kiekvieną besideformuojantį kūną, esantį pusiausvyroje, sustandinus–pusiausvyra išliks nepakitusi.

Poveikio–reakcijos lygybės aksioma[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Du kūnai vienas kitą veikia jėgomis, lygiomis savo moduliu, bet priešingomis savo kryptimis. Ši aksioma labai svarbi nustatant ryšių reakcijas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. B. Voronkovas, M. Remišauskas. Teorinė mechanika. Vilnius: Valst. polit. ir moksl. lit. l-kla, 1961, 10 p.