Sorento hercogystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Sorento hercogystė, Sorento hercogija (it. Ducato di Sorrento) - maža ankstyvųjų viduramžių hercogija Sorentino pusiasalyje (prie Neapolio įlankos, Italija), kurios centras buvo Sorento miestas.

Pradžioje Sorento hercogijos teritorija buvo Bizantijai priklausiusios Neapolio hercogijos dalis, bet IX a. Sorentas kaip ir Amalfis bei Gaeta atsiskyrė nuo Neapolio ir sudarė atskirą hercogiją. Sorento hercogija daugiausia buvo Amalfio hercogijos vasalė, tik vienintelis hercogas Sergijus IX a. antroje pusėje buvo nepriklausomas.

1035 m. Sorento hercogiją užkariavo Salerno kunigaikščio Gvaimaro IV (Guaimar IV) vadovaujami lombardai, ir hercogo sostą užėmė Gvaimaro IV jaunesnysis brolis Gvidas (Guido), valdęs iki mirties (po 1073 m.). Po jo mirties Sorento hercogija kuriam laikui atgavo nepriklausomybę. O dar vėliau normanai hercogiją aneksavo.