Kambodžos istorija


Kambodžos istorija
Kambodžos priešistorė
Funanė
Sausumos Čenla, Vandenų Čenla
Khmerų imperija
Čartomokas > Lovekas > Srei Santoras > Oudongas
Prancūzijos Indokinija
Nepriklausomybės laikotarpis:
Kambodžos karalystė > Khmerų Respublika > Demokratinė Kampučija > Kampučijos LR
UNTAC
Kambodžos karalystė

Kambodžos istorija – Kambodžos teritorijoje egzistavusių valstybių ir tautų istorija nuo seniausių laikų iki dabarties.

Ikiimperinis laikotarpis

Pagrindiniai straipsniai – Funanė ir Čenla.

Ankstyviausieji keramikos radiniai Kambodžos teritorijoje datuojami 4 tūkst. pr. m. e., tačiau apie gyventojus žinoma labai nedaug. Nuo naujosios eros pradžios kinų pirklių aprašymuose minima centralizuota karalystė Mekongo deltoje – Funanas, kurioje, kaip ir visoje Pietryčių Azijoje, dominavo indų kultūros įtaka (hinduizmas, theravados budizmas, sanskrito, vėliau – pali kalba, budistinės džatakos, epinės poemos Mahabharata ir Ramajana, politinės idėjos). Išvystytos irigacijos dėka buvo pasiektas aukštas žemės ūkio lygis (trys ryžių derliai per metus). III–V a. Funano valdovai siųsdavo dovanas Kinijos imperatoriui, kuris jas vertino kaip duoklę. Nuo VI a. yra epigrafika sanskrito, nuo VII a. – khmerų kalba. VII–VIII a., suirus Funanui, atsirado daug valstybių, kurių didžiausia buvo Čenla, apjungusi nemaža dalį šiuolaikinės Kambodžos, Vietnamo, Laoso ir Tailando. Yra išlikusių šio laikotarpio architektūros ir skulptūros paminklų.

Imperinis laikotarpis

Pagrindinis straipsnis – Khmerų imperija.

Kambodžos „aukso amžiumi“ laikomas IX−XIII a. laikotarpis, kai Kambodža darė didžiulę kultūrinę ir politinę įtaką visai kontinentinei Pietryčių Azijai. IX a. pradžioje princas Džajavarmanas II įkūrė valstybę Kambudžą, kuri pastoviai kovojo dėl įtakos pusiasalyje. Jasovarmanas I (valdė ~ 890–910) pastatė Jasodarapuro miestą, kuris buvo Kambodžos sostine iki XV a., ir pradėjo Ankoro – miesto ir šventovių komplekso – statybą. Suryavarmano II (valdė apie 1113–1150) laikais Ankore pastatyta Višnaus šventovė Ankor Vatas – vienas įspūdingiausių ir didžiausių išlikusių kulto pastatų pasaulyje, Kambodžos simbolis, pavaizduotas dabartinėje valstybinėje vėliavoje. Kambudža ypač suklestėjo Džajavarmano VII (valdė ~1181–1218 m.) laikais, kada ji tapo didžiausia valstybe Indokinijos pusiasalyje.

Poimperinis laikotarpis

Po Džajavarmano VII mirties vidinė kova dėl valdžios, vasalų separatizmas, kaimynų tajų invazijos (1369, 1389 ir 1431 m. užėmusių Angkorą) apkarpė K. teritoriją ir sumažino jos reikšmę. Ankoras buvo apleistas, sostinė perkelta į Pnompenį, tapusį reikšmingu prekybos centru. Khmerams pavyko trumpam atsigauti XVI a., kada tajai buvo įsivėlę į karus su Mianmaru, tačiau dėl sustiprėjusio galingesnių kaimynų Anamo (Vietnamas) ir Siamo (Tailando) spaudimo iškilo grėsmė valstybės išlikimui. Kambodžos valdovai mėgino balansuoti tarp šių valstybių, tačiau galiausiai tapdavo vieno ar kito vasalu. Pietus (šiuolaikinio Ho Chi Minho apylinkes) ir Mekongo deltą kolonizavo vietnamiečiai, dvi šiaurines provincijas aneksavo Siamas.

Kolonijinis laikotarpis

Pagrindinis straipsnis – Prancūzijos Indokinija.

Siekdamas išvengti galutinio šalies padalinimo, 1863 m. karalius Norodomas pasirašė sutartį su Prancūzija, kuri jau buvo įsitvirtinusi Vietname, ir Kambodža tapo jos protektoratu. 1884 m. prancūzai privertė Norodomą pasirašyti naują sutartį, pagal kurią Kambodža tapo Prancūzijos kolonija, o 1887 m. buvo prijungta prie prancūzų valdomos Indokinijos ir neteko autonomijos, nors formaliai monarchija nebuvo likviduota. Prasidėjusius sukilimus provincijose prancūzai greitai numalšino. Prancūzų dėka Kambodža nebuvo padalinta tarp Vietnamo ir Tailando (pastarasis net buvo priverstas 1907 m. grąžinti dvi provincijas), prasidėjo šalies modernizacija: buvo tiesiami asfaltuoti keliai, geležinkelis nuo Pnompenio iki Siamo sienos, steigėsi kaučiuko plantacijos, įkurtas budistinių studijų institutas, vėl atrastas ir pradėtas restauruoti Ankoras, pradėti leisti laikraščiai, žurnalai, knygos. Nors kolonijinė modernizacija, kaip ir visur, turėjo elitinį pobūdį, tačiau ūkinis pakilimas, švietimas, teisėtvarka pakeitė šalies vaizdą, atnešė naudos ir platesniems gyventojų sluoksniams. Dėl šių priežasčių Kambodžos antikolonijinis khmerų nacionalizmas pradėjo formuotis vėlai ir neįgijo platesnio masto.

Antrojo pasaulinio karo laikotarpis

Antrojo pasaulinio karo metais, japonams leidus, Kambodžoje šeimininkavo kolaboracionistinė Vichy valdžia. Japonams pasitraukus, ji išsibėgiojo, ir Kambodža keletą mėnesių buvo faktiškai nepriklausoma. Tačiau sąjungininkai atkūrė Prancūzijos kontrolę, ir karaliumi paskyrė princą Narodomą Sihanouką (g. 1922 m.). Šis aktyviai pradėjo reikalauti nepriklausomybės. Nors platesnio antikolonijinio judėjimo, skirtingai nei Indijoje, Birmoje (dab. Mianmaras) ar Indonezijoje, čia nebuvo, Prancūzija 1946 m. suteikė savivaldą, 1947 m. paskelbė konstituciją, 1949 m. pripažino Kambodžos nepriklausomybę Prancūzijos Sandraugos sudėtyje, 1953 m. lapkričio 9 d. – suverenitetą, ir išvedė savo kariuomenę.

Šaltasis karas

Kambodžos karalystė (1953−1970 m.)

Pagrindinis straipsnis – Kambodžos karalystė (1953−1970 m.).

1954 m. į Kambodžą įsiveržė Vietmino pajėgos. Ženevos konferencija, ieškodama būdų sureguliuoti Indokinijos konfliktą, patvirtino buvusių kolonijų (Kambodžos, Vietnamo, Laoso) nepriklausomybę. Kambodžos vadovu buvo pripažintas Sihanoukas, Viet Minho daliniai buvo išvesti. Tais pačiais metais Kambodža pasitraukė iš Prancūzijos Sandraugos ir buvo priimta į JTO. 1955 m. kovą Narodomas Sihanoukas užleido sostą savo tėvui ir sukūrė Liaudies socialistinę partiją. Laimėjęs rinkimus, autoritariniais metodais valdė šalį kaip ministras pirmininkas, o po tėvo mirties 1960 m. – kaip valstybės vadovas.

Opozicinė veikla buvo uždrausta, tik džiunglėse Vietnamo pasienyje kompartijos sekretorius, buvęs inžinierius ir prancūzų kalbos mokytojas Saloth Sar (vėliau žinomas Pol Poto vardu) kūrė militarizuotą komunistų organizaciją. Įpratę bijoti stipresnių kaimynų (šiuo atveju – Vietnamo ir amerikiečių), khmerai apie 10 metų siekė ir sugebėjo išsaugoti neutralitetą. Tačiau ši politika nebuvo nuosekli: paskatintas Ch. de Gaulle’o pavyzdžio, 1965 m. Sihanukas nutraukė santykius su JAV ir slapta leido Šiaurės Vietnamo daliniams ir Vietkongo partizanams naudotis K. teritorija, vykdant karines operacijas Pietų Vietname. 1969–1970 m. JAV aviacija bombardavo Kambodžos pasienio ruožą, per kurį ėjo vadinamasis Ho Chi Minho takas – svarbiausia paramos Pietų Vietnamui arterija. Tai savo ruožtu sustiprino Kambodžos vidurinių klasių antivakarietiškas nuostatas ir paskatino Pol Poto komunistus, kuriuos Sihanukas vadino Raudonaisiais khmerais (pranc. Khmer Rouge), pradėti sukilimą.

Khmerų Respublika (1970−1975 m.)

Pagrindinis straipsnis – Khmerų Respublika.

Amerikiečiams remiant, Nacionalinės asamblėjos rinkimus 1966 m. laimėjo dešinieji. Provincijoje plečiantis kairiųjų maištui, 1969 m. liepą režimas atkūrė diplomatinius santykius su JAV, stiprino represijas. Sihanuko autoritetas smuko: 1969 m. rugpjūtį premjeru buvo paskirtas proamerikietiškas gynybos ministras gen. Lon Nolas, kuris netrukus, 1970 m. kovą, Sihanukui derantis Maskvoje dėl vietnamiečių intervencijos, įvykdė karinį perversmą. Sihanukas Pekine suformavo Jungtinį Kambodžos liaudies frontą ir vyriausybę tremtyje.

Kovai prieš Vietnamo komunistų pajėgas (apie 50 tūkst. kariškių) 1970 m. balandį buvo įvestos JAV ir Pietų Vietnamo pajėgos. Užsienio intervencijos sąlygomis labai sustiprėjo Raudonųjų khmerų įtaka.

1970 m. spalio 9 d. Kambodža paskelbta Khmerų Respublika. Naujojo režimo padėtis buvo kebli: šalyje šeimininkavo vietnamiečiai, iš Vietnamo sugrįžę khmerų armijos likučiai, „Raudonieji khmerai“ ir JAV aviacijos remiami Pietų Vietnamo daliniai. Lon Nolas, pagal 1972 m. priimtą konstituciją tapęs prezidentu, siekė normalizuoti padėtį karinėmis priemonėmis, padidino armiją nuo 30 tūkst. iki 300 tūkst. Su JAV 1973 m. pasirašytos paliaubos, ir amerikiečiai pasitraukė. Tačiau pilietinis karas tęsėsi, Pol Poto ir Ieng Sary „Raudonieji khmerai“, nepaisant JAV aviacijos antskrydžių, 1973 m. užėmė daugiau nei pusę Kambodžos teritorijos. Dėl karo veiksmų pabėgėlių srautai plūdo į miestus, ypač į sostinę, kur dar laikėsi JAV remiama Lon Nolo valdžia. Tačiau amerikiečiams pasitraukus iš Pietų Vietnamo, 1975 m. sausio 1 d. Raudonieji khmerai pradėjo plataus masto puolimą ir po kelių mėnesių sunkių kautynių balandžio 17 d. privertė Lon Nolo vyriausybę kapituliuoti.

Demokratinė Kampučija (1975−1979 m.)

Pagrindinis straipsnis – Demokratinė Kampučija.

Raudonieji khmerai valdė 4 metus. Jie paskelbė Demokratinę Kampučijos Respubliką ir pradėjo masinę miesto gyventojų evakuaciją į kaimus, siekdami išspręsti maisto problemą. Tačiau tūkstančiai mirė nuo bado, dar daugiau buvo sušaudyta dėl ryšių su ankstyvesniu režimu.

1976 m. priimta nauja konstitucija, paskelbusi Demokratinę Kampučiją komunistine liaudies respublika. Sihanukas buvo priverstas atsistatydinti ir faktiškai atsidūrė namų arešte. Ministru pirmininku tapo Pol Potas. Jo režimas buvo bene radikaliausias XX a. totalitarinis režimas, siekęs per trumpą laiką sukurti komunistinę respubliką. Valdžia uždraudė religiją, privačią nuosavybę, sukolektyvino žemės ūkį, nacionalizavo užsilikusias gamyklas, uždarė laikraščius, mokyklas, ligonines, parduotuves, valstybines įstaigas, bankus, sunaikino transporto priemones ir paskelbė ambicingą 4 metų planą. Žmonės buvo sušaudomi dėl menkiausios priežasties ar įtarimo: už tai, kad anksčiau vertėsi verslu arba buvo valstybiniais tarnautojais, už tai, kad nešiojo akinius, kad apverkė mirusius artimuosius. Neretai buvo sušaudomi net režimo šalininkai, nesugebėję demaskuoti pakankamai daug kontrrevoliucionierių. Apytikris nužudytų bei mirusių skaičius nežinomas, skirtingais įvertinimais 1975−1979 m. žuvo nuo kelių šimtų tūkstančių iki 3 mln. žmonių, dažniausiai nurodoma apie 1−1,5 mln. žuvusių iš bendro 7 mln. gyventojų skaičiaus.

Kampučijos Liaudies Respublika (1979−1991 m.)

Pagrindinis straipsnis – Kampučijos Liaudies Respublika.

Užsienio politikoje Kambodža orientavosi į Kiniją ir tai labai sukomplikavo santykius su Vietnamu, palaikiusiu glaudžius ryšius su Sovietų Sąjunga. Raudonieji khmerai sunaikino partijos narius, kurie praeityje buvo pasitraukę į Vietnamą. Netrukus tarp dviejų šalių prasidėjo ginkluoti susidūrimai, kurie ypač sustiprėjo, Vietnamui paskelbus planą sukurti Indokinijos federaciją. Pnompenis 1977 m. gruodį nutraukė diplomatinius santykius su Hanojumi. Tai nulėmė Raudonųjų khmerų režimo likimą: provietnamietiškas Khmerų nacionalinio išsigelbėjimo jungtinis nacionalinis frontas, remiamas Vietnamo kariuomenės (apie 100 tūkst. kariškių) 1978 m. viduryje įsiveržė į Kambodžos teritoriją, o metų pabaigoje pradėjo plataus masto intervenciją. 1979 m. sausio 7 d. vietnamiečiai užėmė Pnompenį ir valdyti paskyrė Hemg Samrino vyriausybę, sudarytą iš Gelbėjimosi fronto vadų; buvo įvesta vienpartinė sistema (Kampučijos liaudies revoliucinė partija, KLRP). Šalis buvo pavadinta Kampučijos Liaudies Respublika, tačiau daugumas pasaulio valstybių bei JTO nepripažino jos vyriausybės. Apie 0,5 mln khmerų – komunistų ir inteligentijos – pasitraukė į Tailandą ir kitas šalis. Beveik visą kitą dešimtmetį vyko karas tarp pasitraukusių į kalnus Raudonųjų khmerų (apie 35 tūkst. karių), vyriausybinės kariuomenės likučių ir vietnamiečių. Nepaisant karo, atsidarė mokyklos, vienuolynai, leista privati nuosavybė.

Sihanukui vadovaujant, 1982 m. prieš vietnamiečius susivienijo trys pagrindinės rezistencijos grupės, tremtyje sudaryta vyriausybė, kurią pripažino JTO.

Demokratizacija

Jungtinių tautų protektoratas

Pagrindinis straipsnis – Jungtinių tautų Kambodžos protektoratas.

Spaudžiant tarptautinei bendrijai ir sumažėjus Sovietų paramai, 1987 m. Paryžiuje prasidėjo daugiašalės derybos, 1989 m. Vietnamas sutiko išvesti savo okupacinę kariuomenę. Derybų eigoje atsisakyta komunistinių principų, vėl pakeistas šalies pavadinimas (į Kambodžos valstybę), liberalizuota ekonomika. 1991 m. spalį Paryžiuje pasirašyta taikos sutartis. Buvo paleisti politiniai kaliniai, paskelbtos politinės laisvės, sudaryta koalicinė Aukščiausioji nacionalinė taryba, įvesti JTO taikdariai bei funkcionieriai, kurie vadovavo laikinajai administracijai.

Kambodžos Karalystė

1993 m. rinkimuose į Nacionalinę asamblėją 58 vietas iš 123 laimėjo rojalistinė partija, buvo sudaryta koalicinė vyriausybė. Ji 1993 m. rugsėjį priėmė naują konstituciją ir atkūrė konstitucinę monarchiją (Kambodžos karalystę), sostą vėl užėmė Narodomas Sihanoukas. Raudonųjų khmerų ginkluotas pasipriešinimo judėjimas pamažu susilpnėjo, skilo, sukilusioji grupė nuvertė ir 1997 m. areštavo Pol Potą, kuris sekančiais metais mirė. Raudonųjų khmerų likučiai pasidavė 1999 m.

Tarp beveik 40 partijų įtakingiausiomis tapo ministro pirmininko Hun Seno vadovaujama Kambodžos liaudies partija ir rojalistinė FUNCINPEC. Jos 123 vietų asamblėjoje 1998 m. rinkimuose gavo atitinkamai 64 ir 43, 2003 m. – 73 ir 26 vietas. Sirguliuojantis karalius Norodomas Sihanukas 2004 m. spalio 7 d. atsistatydino, pasilikęs sau titulą „Didysis Herojiškasis Karalius“, sostą užėmė jo sūnus Norodomas Sihamoni.

Po Antrojo pasaulinio karo Kambodža išgyveno bene dramatiškiausią istoriją Azijoje. Pastaruosius 10 metų šalis pamažu atsigauna, ir, likdama agrarine bei viena skurdžiausių, pagal gyvenimo lygį lenkia Uzbekistaną, Mianmarą, Nepalą, Tadžikistaną, daugelį Afrikos šalių. Kambodža palaiko normalius santykius su visomis kaimyninėmis šalimis, 1998 m. priimta į ASEAN, dalyvauja svarbiausių tarptautinių organizacijų veikloje, Ankor Vato dėka vėl tapo turistų traukos objektu.

Šaltiniai

Chandler, A History of Cambodia, Boulder: 1992, 2000;
B. Kiernan, How Pol Pot Came to Power: Colonialism, Nationalism, and Communism in Cambodia, 1930–1975. Yale University Press, 2nd ed., 2004

v • a • r

Azijos šalių istorija