Palatino kalva

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Palatino kalva, arba Palacijus (lot. Palatium, mons Palatinus) – viena iš septynių Romos kalvų, ant kurių išsidėstęs senovinis Romos centras.

Vaizdas į Palatino kalvą iš Circus maximus pusės

Tiek karalių, tiek imperatorių laikais Palatino kalva buvo Romos miesto centras. Pasak padavimo, Romulas būtent ant Palatino kalvos pradėjo miesto statybas. Ant šios kalvos savo būstus statėsi karaliai ir imperatoriai. Ant Palatino kalvos buvo aptikti krėstinių trobelių pėdsakai, datuojami VIII a. pr. m. e. 63 m. pr. m. e. būtent ant Palatino kalvos gimė būsimas imperatorius Augustas, kuris visą savo gyvenimą gyveno šioje vietoje[1].

Šiuo metu dar yra išlikę paprastų namų, stadiono ir įvairių rūmų griuvėsių.

Mitologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasak romėnų mitologijos, ant Palatino kalvos buvo urvas, vadinamas Luperkaliu, kuriame kūdikius Romulą ir Remą žindė juos radusi vilkė[2].

Kita su Palatino kalva susijusi legenda – Heraklio pergalė prieš milžiną Kaką, kai šis pavogė didvyrio galvijus. Heraklis savo kuoka taip stipriai nutrenkė Kaką, kad Palatino kalvos pietrytiniame kampe susidarė plyšys, kuriame vėliau buvo įrengti Kako laiptai, vedę nuo kalvos link Tibro upės[3].

Koordinatės: 41°53′18″ š. pl. 12°29′13″ r. ilg. / 41.88833°š. pl. 12.48694°r. ilg. / 41.88833; 12.48694

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Dalia Dilytė, Senovės Romos kultūra, Vilnius: Metodika, 2012, p. 207–208.
  2. Titas Livijus, Nuo Romos įkūrimo 1.5.
  3. Dionisijas Halikarnasietis, Apie Romos senovę 1.39.2.