Jørn Utzon

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Jornas Obergas Utsonas
dan. Jørn Oberg Utzon
20040324-135654-6-1920x1381we.jpg
Jornas Utzonas
Gimė 1918 m. balandžio 9 d.
Kopenhaga, Danija Danija
Mirė 2008 m. lapkričio 29 d. (90 metų)
Helsingioras, Danija Danija
Tautybė danas
Sutuoktinis (-ė) Lis Utzon
(susituokė 1942 m.)
Vaikai Jan (g. 1944)
Lin (g. 1946)
Kim (g. 1957)
Veikla architektas
Alma mater Karališkoji Danijos vaizduojamojo meno akademija
Žinomas (-a) už suprojektavo Sidnėjaus operos teatro ir Kuveito nacionalinės asamblėjos pastatus
Žymūs apdovanojimai

Alvaro Alto medalis (1982)
Soningo premija (1998)
Prickerio premija (2003)

Commons-logo.svg Vikiteka Jørn UtzonVikiteka

Jornas Obergas Utsonas[1] (dan. Jørn Oberg Utzon; 1918 m. balandžio 9 d. – 2008 m. lapkričio 29 d.)[2] – Danijos architektas, labiausiai žinomas dėl Sidnėjaus operos teatro projekto, kuris buvo užbaigtas 1973 m.[3] 2007 m. Sidnėjaus operos teatras buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, o J. Utzonas tapo antruoju architektu (po brazilų architekto Oskaro Nymajerio), kurio darbas buvo įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą jam dar esant gyvam.[4] Tarp žymesnių J. Utzono darbų – Bagsverdo bažnyčia bei Kuveito nacionalinės asamblėjos pastatas. J. Utzonas taip pat prisidėjo prie interjero dizaino, suprojektavo Kingo namus netoli Helsingioro.[5]

J. Utzonas 1942 m. baigė Karališkąją Danijos vaizduojamųjų menų akademiją, jo architektūriniam stiliui turėjo įtakos Gunaro Asplundo ir Alvaro Alto darbai.[6] J. Utzonas 2003 m. gavo Prickerio architektūros premiją.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvasis gyvenimas ir karjera[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

J. Utzonas gimė Kopenhagoje, karinio jūrų laivyno architekto šeimoje, užaugo Olborge. Vaikystėje susidomėjo laivyba.[7] 1937 m. įstojo į Karališkąją Danijos taikomųjų menų akademiją, studijavo pas Kajų Fiskerį ir Steną Rasmuseną. Baigęs akademiją, 1942 m. Stokholme kartu su Arne Jakobsenu ir Poulu Heningsenu pradėjo studijas pas švedų architektą Gunarą Aspluną.[8] Domėjosi amerikiečių architekto Franko Loido Raito darbais.[9] Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir Danijai išsilaisvinus nuo Vokietijos, grįžo į Kopenhagą.

1946 m. Helsinkyje sutiko suomių architektą Alvarą Altą. 19471948 m. keliavo po Europą, 1948 m. nuvykęs į Maroką buvo pakerėtas aukštų molinių pastatų. 1949 m. keliavo po Jungtines Valstijas ir Meksiką. Lankėsi F. L. Raito namuose Arizonos dykumoje.[10][11] Meksikoje aplankęs majų piramides, J. Utzonas vėliau paminėjo, jog tai buvo „didžiausias architektūrinis įkvėpimas jo gyvenime“.[12] 1950 m. įkūrė nuosavą studiją Kopenhagoje,[13] 1952 m. pasistatė atviro plano namą, pirmąjį tokio pobūdžio Danijoje. Ateinančiais metais keliavo po Aziją – Kiniją, Indiją ir Japoniją. 1957 m. apsistojo Australijoje.[9] Visos šios kelionės, manoma, padarė įtaką J. Utzono architektūriniam stiliui.[14]

Sidnėjaus operos teatras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1957 m. J. Utzonas netikėtai laimėjo Sidnėjaus operos teatro konkursą. Šiame konkurse buvo pateikti 233 projektai iš 32 šalių, daugumą jų parengė garsūs to meto architektai.[12] Nors J. Utzonas anksčiau buvo laimėjęs šešis projektavimo konkursus, Sidnėjaus operos teatras buvo pirmasis jo laimėtas konkursas ne Danijoje. Vienas teisėjų, suomių kilmės amerikiečių architektas Ero Sarinenas, apibūdino projektą kaip „genialų“ ir pareiškė negalįs pritarti jokiam kitam projektui.[11]

1958 m. Naujojo Pietų Velso vyriausybė leido pradėti statybos darbus. Britų inžinerijos konsultavimo įmonė „Ove Arup and Partners“ paskelbė statybos konkursą be reikiamų darbui brėžinių, ir statybos darbai pradėti 1959 m. kovo 2 d. Dėl to pastatytos kolonos nebuvo pakankamai stiprios, kad išlaikytų stogą, ir jas teko perstatyti. Padėtį dar labiau apsunkino Naujojo Pietų Velso premjero Džozefo Keihilo mirtis 1959 m. spalį.[14][15]

Neįprasta korpuso struktūra inžinieriams buvo sunkiai perprantama. Ši problema nebuvo išspręsta iki pat 1961 m., kai pats J. Utzonas sugalvojo sprendimą – originalų elipsinį karkasą jis pakeitė dizainu, pagrįstu sudėtingomis sferos sekcijomis. J. Utzono dizainą įkvėpė apelsino nulupimas: 14 pastato kriauklių, jei būtų sujungtos, sudarytų tobulą sferą.[12] Nors J. Utzonas turėjo įspūdingus, novatoriškus salių interjero planus, jis nesugebėjo įgyvendinti šios dizaino dalies. 1965 m. viduryje buvo išrinkta Naujojo Pietų Velso vyriausybė, vadovaujama Roberto Askino. Askinas jau prieš rinkimus, gana skeptiškai vertino šį projektą.[16] Vyriausybės ministras viešiesiems darbams, Deividas Hjusas, buvo dar aršiau nusiteikęs. Elizabet Fareli, Australijos architektūros kritikė, vėliau rašė, kad „Hjusas nesidomėjo menu, architektūra ar estetika. <…> Po to, kai buvo pagautas meluojant (Hjusas sakėsi turintis universitetinį išsilavinimą[17]), Sidnėjaus operos teatro projektas suteikė Hjusui antrąjį šansą. Jis norėjo įrodyti esąs viršesnis už užsienio architektus.“[16]

J. Utzonas pradėjo konfliktuoti su naujuoju ministru. Atsižvelgdamas į didėjančias projekto sąnaudas, D. Hjusas ėmė abejoti J. Utzono galimybėmis ir atsisakė toliau remti projektą. Kai 1966 m. J. Utzono paskutinis prašymas, kad faneros gamintojas „Ralph Symonds“ būtų vienas iš stogo konstrukcinių medžiagų tiekėjų, buvo atmestas, J. Utzonas atsisakė darbo, uždarė savo kabinetą ir pažadėjo niekada nebegrįžti į Australiją.[14] Kai J. Utzonas išvyko, pastato kriauklės buvo beveik baigtos statyti, išlaidos sudarė tik 22,9 mln. JAV dolerių. Tik po didelių interjero pokyčių išlaidos išaugo iki 103 mln. JAV dolerių.[12]

Kai Sidnėjaus operos teatro pastatas buvo baigtas, 1973 m. jį atidarė karalienė Elžbieta II. Į ceremoniją architektas nebuvo pakviestas, jo vardas net nebuvo paminėtas nė vienoje atidarymo kalboje.[18] Vis dėlto vėliau J. Utzono nuopelnai buvo pripažinti, kai jo paprašė atnaujinti operos teatro interjerą. 2004 m. operos teatre buvo atidaryta vardinė J. Utzono salė. J. Utzonas savo pranešime pareiškė: „Tai, kad esu paminėtas tokiu nuostabiu būdu, man teikia didžiausią malonumą ir pasitenkinimą. Nemanau, kad man kaip architektui būtų galima suteikti daugiau džiaugsmo. Tai yra svarbiau už bet kokius medalius, kuriuos tik galėjau gauti“. Frankas Gery, vienas iš Prickerio premijos teisėjų, pareiškė, jog „J. Utzono operos teatro pastato idėja gerokai pralenkė savo laiką, tuometes technologijas, ir J. Utzonas, nepaisant neigiamos kritikos, atkakliai stengėsi, kad pastatytų pastatą, pakeisiantį visos šalies įvaizdį“.[19]

Darbai Danijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bagsverdo bažnyčia

Nors J. Utzonas yra suprojektavęs žymių darbų visame pasaulyje, tačiau produktyviausias buvo būtent gimtojoje Danijoje, kur jį įkvėpė šalies kraštovaizdis. Bagsverdo bažnyčia, esanti į šiaurę nuo Kopenhagos, laikoma šiuolaikinės bažnytinės architektūros šedevru dėl savo šviesaus, natūraliai apšviesto vidaus ir betoninių lubų suapvalintais, debesų įkvėptais, skliautais.[20] Nors pastatas suprojektuotas dar 1968 m., galutinai baigtas tik 1976 m.[21] J. Utzonas taip pat suprojektavo Kingo namų kompleksą Helsingiore (1958 m.). Šį kompleksą sudaro 63 L formos namai, sukurti remiantis tradiciniais Danijos sodybų elementais.[22] Šie namai yra pastatyti eilėmis, atsižvelgiant į teritorijos reljefą. Kiekvienas namas suprojektuotas taip, kad namus pasiektų kiek galima daugiau saulės šviesos, sudaryta užuovėja. J. Utzonas apibūdino namų išdėstymą kaip „gėles ant vyšnios medžio šakos, kiekviena vyšnia yra pasisukus link saulės“.[23]

Po kelerių metų J. Utzonas suprojektavo Fredensborgo namus (1963 m.). J. Utzonas pats parinko pastatams vietą. Namų kompleksas susidėjo iš 47 kieminių namų ir 30 vienbučių namų, centrinio pastato su restoranu, posėdžių salių bei devynių svečių kambarių. Namų dizainą įkvėpė Uždraustojo miesto (Pekino) architektūra. Namai yra išdėstyti po tris, siekiant padidinti privatumą, sukurti natūralų apšvietimą bei kuo geresnį vaizdą į kraštovaizdį.[23][24] 2003 m. už šiuos namus J. Utzonui buvo paskirta Prickerio architektūros premija.[25]

J. Utzono suprojektuota „Paustian“ baldų parduotuvė (1988 m.) Kopenhagos krantinėje stovi ant daugybės kolonų, kurios buvo įkvėptos bukynų miškų.[26] 2005 m. kartu su sūnumi Kimu jis suplanavo „Utzono centrą“ Olborge (pastatas baigtas 2008 m.), šis pastatas skirtas jaunųjų Danijos architektų susitikimams ir diskusijoms.[27]

Kiti darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

J. Utzono suprojektuotas Kuveito nacionalinės asamblėjos pastatas (baigtas 1982 m.) stovi ant jūros kranto ir (pačio J. Utzono žodžiais) „yra migla ir balta šviesa, už kurios stovi netvarkingas miestas“. Pasinaudojęs islamo architektūros supratimu, J. Utzonas suprojektavo pastatą, kurį sudaro uždengta aikštė, parlamento rūmai, konferencijų salė bei mečetė. Pastato banguotas stogas sudaro judančio audinio įspūdį.[28] Pastato kolonos yra įkvėptos Karnako šventyklų.[9]

Kitas J. Utzono suprojektuotas pastatas yra „Melli“ Bank pastatas Teherane, kurio karkasas sudarytas iš gelžbetonio, o išorė padengta akmeniu. Po žeme esantis bankas yra natūraliai apšviečiamas iš viršaus ir yra sujungtas su viršutiniu aukštu spiraliniais laiptais, taip užtikrinant didžiausią įmanomą erdvės lankstumą.[29]

J. Utzonas taip pat yra suprojektavęs darbų Švedijoje ir Ispanijoje.

Tolesnis gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Can Lis, Maljorka

Išvykęs iš Australijos 1966 m., J. Utzonas apsistojo Maljorkoje. Sužavėtas kraštovaizdžio, jis nusprendė pasistatyti vasarnamį ant uolos, netoli Portopetro žvejų kaimelio. Namui suteikė žmonos Lis vardą – Can Lis. J. Utzonas tokį namą norėjo pasistatyti Australijoje, tačiau atvykęs į Ispaniją, nusprendė pastatyti Maljorkoje pagal Viduržemio jūros regiono architektūros standartus.[30][31]

J. Utzonas ir jo žmona vis daugiau laiko praleido Maljorkoje, tačiau jiems trukdydavo turistai, atvykę apžiūrėti namo. Jie nusprendė persikelti į atokesnę vietovę kalnuose, kur pasistatė antrąjį namą, Can Feliz, susidedantį iš trijų blokų: valgomojo, gyvenamojo ir miegamojo, juos visus skyrė didžiulis kiemas. Pro didžiulį langą atsivėrė puikus vaizdas į pušynus ir jūrą.[30]

„Utzono centras“ Olborge, suprojektuotas kartu su sūnumi Kimu, buvo paskutinis architekto darbas. 2005 m. jis pakomentavo: „Iš visos širdies tikiuosi, kad J. Utzono centras bus vieta, kur vyrauja teigiamos mintys ir susirenka architektūros studentai aptarti savo idėjų. Ši vieta turėtų būti ateities architektų centru“.[32]

2008 m. lapkričio 29 d., būdamas 90-ies metų, J. Utzonas mirė nuo širdies smūgio, miegodamas. Jis niekada negrįžo į Australiją pamatyti pabaigto Sidnėjaus operos teatro pastato.[33][34] 2008 m. gruodžio 2 d. Naujojo Pietų Velso vyriausybė pareiškė užuojautą bei pagerbė J. Utzono gyvenimą ir darbą.[35] Jį pragyveno jo žmona Lis, sūnūs Janas ir Kimas bei dukra Lin. Jo sūnūs tapo architektais, o dukra dizainere,[19][36] menininke; 1967 m. ji ištekėjo už rusų architekto Alekso Popovo.[37]

Architektūros stilius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

J. Utzonas dažniausiai laikomas modernizmo ir ekspresionizmo krypčių atstovu. Manoma, kad jo stilių paveikė Gunaro Asplundo, Alvaro Alto ir Ero Sarineno darbai bei skandinaviškoji architektūra, kurioje jaučiama gamtos įtaka. Savo interjero projektuose J. Utzonas pabrėžė formos, medžiagos ir funkcijos sintezės svarbą. Jo susižavėjimas majų, islamo pasaulio, Kinijos ir Japonijos architektūriniais palikimais taip pat padarė įtaką jo darbams, įskaitant Fredensborgo namus, kurie buvo įkvėpti Kinijos architektūros.[38] Visa tai sudarė tam tikrą stilių, kurį J. Utzonas pavadino „papildomąja architektūra“.[39]

Apdovanojimai ir pripažinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1985 m. gegužės 17 d. J. Utzonas tapo Australijos garbės ordino kavalieriumi.[40] 1998 m. jam simboliškai buvo įteikti Sidnėjaus miesto raktai.[41] 1999 m. J. Utzonas prisidėjo prie Sidnėjaus operos teatro interjero atnaujinimo, ypač prie Priėmimo salės pertvarkymo.[42] 2003 m. jis gavo Sidnėjaus universiteto garbės daktaro laipsnį, šį apdovanojimą atsiėmė jo sūnus.[43] 2003 m. J. Utzonas gavo Prickerio premiją, svarbiausią architektams skiriamą premiją.[44]

2006 m. kovo mėn. karalienė Elžbieta II atidarė Sidnėjaus operos teatro vakarinę kolonadą, kuri buvo pavadinta Utzono vardu. Apdovanojimą atsiėmė jo sūnus Janas, pareikšdamas, kad jo tėvas „per senas leistis į ilgą skrydį į Australiją, tačiau jis gyvena ir kvėpuoja operos teatru. Kartais kūrėjas turi užmerkti akis, kad pamatytų, ką sukūrė“.[45]

2007 m. birželio 28 d. Sidnėjaus operos teatras buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.[46]

Po mirties, 2009 m. kovo 25 d., buvo surengtas iškilmingas koncertas jo atminimui.[47]

Apdovanojimų sąrašas

Įtaka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasak Keneto Fremptono, J. Utzono architektūrinė įtaka pasireiškia trimis aspektais: yra pabrėžiamas stogo elementas, suteikiama reikšmė pastato vietai ir jaučiama pastato tvarumo svarba.[58] Kimas Dirkinkas-Holmfeldas, knygoje Dansk Arkitektur: 1960–1995, pamini, kad nors J. Utzonas nesulaukė didelio pripažinimo savo šalyje, tačiau jo darbai padarė įtaką vėlesniems danų architektams. Anot jo, J. Utzonas buvo vienintelis danų architektas, reikšmingai prisidėjęs prie modernizmo pasaulinės plėtros.[59]

Projektai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stambūs projektai
Svanekės vandens bokštas (1951)

Parašytos knygos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Knygos
  • Jørn Utzon, The Courtyard Houses: Logbook Vol. I, Copenhagen, Edition Bløndal, 2004, 180 pages. ISBN 87-91567-01-7
  • Jørn Utzon, Bagsværd Church: Logbook Vol. II, Copenhagen, Edition Bløndal, 2005, 168 pages. ISBN 87-91567-07-6
  • Jørn Utzon, Two Houses on Majorca: Logbook Vol. III, Copenhagen, Edition Bløndal, 2004, 76 pages. ISBN 87-91567-03-3
  • Jørn Utzon, Kuwait National Assembly: Logbook Vol. IV, Copenhagen, Edition Bløndal, 2008, 312 pages. ISBN 87-91567-21-1
  • Jørn Utzon, Additive Architecture: Logbook Vol. V, Copenhagen, Edition Bløndal, 2009, 312 pages. ISBN 87-91567-23-8
  • Jørn Utzon and Philip Drew, Sydney Opera House, London, Phaidon Press, 1995, 60 pages. ISBN 0-7148-3297-9
  • Martin Keiding and Kim Dirckinck-Holmfeld, Utzon and the new tradition, Utzon Library, Copenhagen, Danish Architectural Press, 2005, 262 pages. ISBN 87-7407-313-3
  • Martin Keiding and Kim Dirckinck-Holmfeld, Utzon’s own houses, Utzon Library, Copenhagen, Danish Architectural Press, 2004. ISBN 87-7407-316-8
Straipsniai
  • Jørn Utzon ir Tobias Faber, Tendenser i nutidens arkitektur, Arkitektur, Copenhagen, 1947
  • Jørn Utzon, Additiv arkitektur, Arkitektur, Copenhagen 1970, No. 1
  • Jørn Utzon, Platforms and Plateaus: Ideas of a Danish Architect, Zodiac 10, Milan 1962
  • Jørn Utzon ir kiti, A survey of Utzon’s work, Zodiac 5, Milan 1959[71]
  • Jørn Utzon ir kiti, Jørn Utzon and the Third Generation, Zodiac 14, Milan 1965[72]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Jørn Utzon. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015
  2. Sudjic, Deyan (2008-12-01). „Obituary: Jørn Utzon“. The Guardian (anglų). ISSN 0261-3077. Nuoroda tikrinta 2020 m. gegužės 17 d.. 
  3. „Jørn Utzon (1918-2008)“. The Guardian (anglų). 2008-12-01. ISSN 0261-3077. Nuoroda tikrinta 2020 m. gegužės 17 d.. 
  4. Kathy Marks, World Heritage honour for 'daring' Sydney Opera House, The Independent, 2007 m. birželio 29 d. Nuoroda tikrinta 2020-05-19.
  5. liepos, 30; Pardey, 2015By John. „House Plan: John Pardey on Jørn Utzon's Swedish housing“. Architects Journal (anglų). Nuoroda tikrinta 2020 m. gegužės 17 d.. 
  6. „Jørn Utzon | Danish architect“. Encyclopedia Britannica (anglų). Nuoroda tikrinta 2020 m. gegužės 17 d.. 
  7. „Thomas Arvid Jaeger: Joern Utzons maritime roots.“. Academia.edu. 
  8. Kasper Krogh, „Jørn Utzon – visionens mester“, Berlingste Tidende, 29 lapkričio 2008. Tikrinta 2020 m. gegužės 17 d.
  9. 9,0 9,1 9,2 Tobias Faber „Jørn Utzon“, Kunstindekx Danmark & Weilbachskunstnerleksikon. Tikrinta 2020 m. gegužės 17 d.
  10. „Jørn Utzon (1918–2008)“, Danishnet.com. Retrieved 18 rugsėjo 2011.
  11. 11,0 11,1 Jorn Utzon from Telegraph, 30 lapkričio 2008.
  12. 12,0 12,1 12,2 12,3 „Jørn Utzon (1918–2008)“, Danishnet.com. Tikrinta 2020 m. gegužės 17 d.
  13. „Jørn Utzon“. Famous Architects. Suarchyvuotas originalas 10 liepos 2010. Nuoroda tikrinta Tikrinta 2020 m. gegužės 17 d.. 
  14. 14,0 14,1 14,2 „Jørn Utzon: Danish architect who designed the Sydney Opera House“, The Times, 2008 m. gruodžio 1 d.
  15. „Utzon, Jorn, 1918–2008: Jorn Utzon Sydney Opera House collection, 1956–1967“, State Library of New South Wales. Retrieved 18 rugsėjo 2011.
  16. 16,0 16,1 Farrelly, Elizabeth, „High noon at Bennelong Point“ Archyvuota kopija 2008-12-03 iš Wayback Machine projekto., Canberra Times. Nuoroda tikrinta 2011-09-21.
  17. Farrelly, Elizabeth (1 gruodžio 2008). „High noon at Bennelong Point“. Sydney Morning Herald. Nuoroda tikrinta 2013-10-17. 
  18. The Age: Obituary
  19. 19,0 19,1 Christopher Hawthorne, „Jorn Utzon dies at 90; Danish architect of Sydney Opera House“, Los Angeles Times, 30 lapkričio 2008. Retrieved 18 rugsėjo 2011.
  20. „Bagsværd Kirke (1976)“ Archyvuota kopija 2012-03-13 iš Wayback Machine projekto., Dansk Arkitektur Center. Nuoroda tikrinta 2011-09-15.
  21. Michael Asgaard Andersen, „Revisiting Utzon’s Bagsværd Church“[neveikianti nuoroda], Nordisk Arkitekturforskning. 2005: 2, p. 95 et seq. Retrieved 16 rugsėjo 2011.
  22. Møller, Henrik Sten and Udsen, Vibe: Jørn Utzon Houses, Living Architecture Publishing, Copenhagen, ISBN 87-987597-3-6
  23. 23,0 23,1 „Jørn Utzon, 2003 laureate, Biography“ Archyvuota kopija 2010-12-22 iš Wayback Machine projekto., PritzkerPrize.com. Nuoroda tikrinta 2011-09-17.
  24. „Utzons Fredensborghuse“ Archyvuota kopija 2012-11-15 iš Wayback Machine projekto., Danes Worldwide. Nuoroda tikrinta 2011-09-18.
  25. „Jørn Utzon | The Pritzker Architecture Prize“. www.pritzkerprize.com. Nuoroda tikrinta 2019-05-10. 
  26. „Kocept: Arcsite Kanon“, Dansk Architektur Center. Retrieved 18 rugsėjo 2011.
  27. „Utzon Center“[neveikianti nuoroda], Kim Utzon Arkitekter. Retrieved 22 rugsėjo 2011.
  28. „Kuwait National Assembly, 1972–82, by Jorn Utzon, 2003 Pritzker Architecture Prize Laureate“. About.com. Retrieved 18 rugsėjo 2011.
  29. „Bank Melli“ Archyvuota kopija 2012-01-12 iš Wayback Machine projekto., Arch Net. Nuoroda tikrinta 2011-09-18.
  30. 30,0 30,1 „Can Lis and Can Feliz in Mallorca, by Jørn Utzon“, Stories of Houses. Retrieved 18 rugsėjo 2011.
  31. „Can Lis“ Archyvuota kopija 2012-03-13 iš Wayback Machine projekto., Dansk Arkitectur Center. Nuoroda tikrinta 2011-09-24.
  32. „Utzon Center“ Archyvuota kopija 2011-06-24 iš Wayback Machine projekto.. Nuoroda tikrinta 2011-09-18.
  33. OLSEN, Jan (29 lapkričio 2008). „Sydney Opera House designer Joern Utzon dies at 90“. Associated Press. Nuoroda tikrinta 2008-11-29. 
  34. BERNSTEIN, FRED (29 lapkričio 2008). „Jorn Utzon, 90, Dies; Created Sydney Opera House“. The New York Times. Nuoroda tikrinta 2008-12-04. 
  35. „Ministerial Statement, Death of Joern Utzon“. Hansard. 2 gruodžio 2008. Nuoroda tikrinta 2009-04-28. 
  36. „Subscribe to read“. Financial Times (anglų). Nuoroda tikrinta 2019-06-18. 
  37. McGillick.com Archyvuota kopija 2014-03-27 iš Wayback Machine projekto.
  38. Adrian Carter, "Between Earth and Sky: The work of Jørn Utzon, as an exemplary phenomenological approach to modern architecture made concrete. „ Retrieved 25 rugsėjo 2011.
  39. Richard Weston on Additive Architecture, Jorn Utzon, Logbook Vol V Archyvuota kopija 2012-03-15 iš Wayback Machine projekto., Edition Bløndal. Nuoroda tikrinta 2011-09-25.
  40. „It's an Honour: AC“. Suarchyvuotas originalas 4 birželio 2011. Nuoroda tikrinta 30 rugpjūčio 2009. 
  41. „Jan Gehl awarded key to the City of Sydney“. Architecture AU. 9 vasario 2017. Nuoroda tikrinta 9 balandžio 2017. 
  42. „Jan Utzon on the Past and Future of the Sydney Opera House“. Architect Magazine. 11 spalio 2013. Nuoroda tikrinta 9 balandžio 2017. 
  43. „Sydney Opera House's designer dies“. The New York Times. 30 lapkričio 2008. Nuoroda tikrinta 9 balandžio 2017. 
  44. Sydney Morning Herald – his death
  45. „Jørn Utzon Biography“ Archyvuota kopija 2011-09-07 iš Wayback Machine projekto., Sydney Opera House. Nuoroda tikrinta 2011-09-23.
  46. Unesco website: Sydney Opera House
  47. „Sydney Opera House architect Joern Utzon remembered“. The Daily Telegraph. 25 kovo 2009. Nuoroda tikrinta 2009-04-28. 
  48. „Tildelinger af medaljer C.F. Hansen Medaillen“. Royal Danish Academy of Fine Arts. Suarchyvuotas originalas 2 vasario 2015. Nuoroda tikrinta 9 balandžio 2017. 
  49. „Gold Medal“. Australian Institute of Architects. Nuoroda tikrinta 9 balandžio 2017. 
  50. „1970s“. Royal Institute of British Architects. Suarchyvuotas originalas 9 balandžio 2017. Nuoroda tikrinta 9 balandžio 2017. 
  51. „The Daylight Award“. The Velux Foundations. Nuoroda tikrinta 9 balandžio 2017. 
  52. „Alvar Aalto Medal awarded to Danish firm Tegnestuen Vandkunsten“. Canadian Architect. 1 vasario 2009. Suarchyvuotas originalas 9 balandžio 2017. Nuoroda tikrinta 9 balandžio 2017. 
  53. „Nykredit Architecture Prize“. Nykredit website (Danish). Copenhagen, Denmark: Nykredit Holding A/S. 2013. Suarchyvuotas originalas 20 vasario 2010. Nuoroda tikrinta 30 lapkričio 2013. 
  54. „Jorn Utzon Winner of Wolf Prize in Architecture – 1992“. Wolf Foundation. Nuoroda tikrinta 9 balandžio 2017. 
  55. „Sonning Prize recipients“. University of Copenhagen. Nuoroda tikrinta 9 balandžio 2017. 
  56. „7th International Architecture Exhibition“. La Biennale di Venezia. Nuoroda tikrinta 21 rugsėjo 2016. 
  57. „Jørn Utzon Pritzker Prize“. Architecture Week. Nuoroda tikrinta 9 balandžio 2017. 
  58. Frampton, Kenneth: „Between Artifice and Nature“ in Louisiana Revy Vol.44 No.2 Jørn Utzon: The Architects Universe“, Louisiana Museum of Art, 2004
  59. Kim Dirkinck-Holmfeld, Dansk Arkitektur: 1960–1995, Arkitektens Forlag, 1995, p. 18–20.
  60. 60,0 60,1 60,2 60,3 „Future Nordic Concrete Architecture“ (PDF). Nordic Innovation Centre. Nuoroda tikrinta 9 balandžio 2017. 
  61. 61,0 61,1 61,2 „Jorn Utzon“. The Telegraph. 29 lapkričio 2008. Nuoroda tikrinta 9 balandžio 2017. 
  62. 62,0 62,1 „Brick Bulletin“ (PDF). Brick Development Association. 2009. Suarchyvuotas originalas (PDF) 4 kovo 2016. Nuoroda tikrinta 9 balandžio 2017. 
  63. 63,0 63,1 Miller, William (2016). Nordic Modernism: Scandinavian Architecture 1890–2017. The Crowood Press.
  64. „Utzons Lundahus får stärkt skydd“. Sydsvenskan. 13 spalio 2008. Nuoroda tikrinta 9 balandžio 2017. 
  65. „Opera House wins top status“. The Sydney Morning Herald. 28 birželio 2007. Nuoroda tikrinta 9 balandžio 2017. 
  66. „Bank Melli“. Archnet. Nuoroda tikrinta 9 balandžio 2017. 
  67. (2008) Home Delivery: Fabricating the Modern Dwelling, Part 1. The Museum of Modern Art, 29.
  68. „Utzon's Island Escape“. Architecture AU. Nuoroda tikrinta 9 balandžio 2017. 
  69. „Utzon Architects: Skagen Odde Nature Center“, ArcSpace.com. Retrieved 21 rugsėjo 2011.
  70. Line Christensen, „Regarding Utzon Center“ Archyvuota kopija 2011-06-24 iš Wayback Machine projekto., Utzoncenter.dk. Nuoroda tikrinta 2011-09-18.
  71. „[UTZON, JORN. Zodiac 5. International Magazine of Contemporary Architecture“] Archyvuota kopija 2011-11-17 iš Wayback Machine projekto., Antiqbook. Nuoroda tikrinta 2011-09-23.
  72. „Utzon, Jorn. Zodiac 14. Milan 1965“ Nuoroda tikrinta 2011-09-23
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Verta.png Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.