Himarė

Himarė alb. Himarë
Himarė 40°06′10″ š. pl. 19°44′40″ r. ilg.
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė	Albanija
Apskritis	Vliorės apskritis
Apygarda	Sarandės apygarda
Gyventojų (2011)	1 500
Vikiteka	Himarė
Kirčiavimas	Hìmarė

Himarė – miestas pietinėje Albanijos dalyje, prie Jonijos jūros esančioje Sarandės apygardoje ir Vliorės apskrityje, netoli kaimyninės Graikijos sienos bei jai priklausančios Korfu salos. Dauguma gyventojų albanai; mieste ir jo apylinkėse, kaip ir likusioje pietvakarinėje Albanijos dalyje, gyvena nemaža graikų bendruomenė. Miesto gyventojų daugumą sudaro stačiatikiai ortodoksai.

Himara ir jos apylinkės yra vienas iš svarbiausių Albanijos turizmo traukos centrų. Miestas, dėl apylinkėse esančių nepaliestų paplūdimių bei vaizdingų vietovių, kartu su Sarandos kurortu sudaro svarbiausią šalies turizmo ir rekreacijos vietą – „Albanijos rivjerą“.

Mieste vyrauja lengvoji ir maisto pramonė. Miesto apylinkėse gausu vynuogynų, alyvmedžių giraičių ir vaismedžių sodų.

Istorija

Himaros bažnyčios varpinė

Himaros apylinkės

Himarė, kaip ir jos apylinkės, yra vienos seniausiai apgyvendintų Albanijos vietų, pirmiųjų gyventojų gyvenvietės liekanos datoujamos nuo akmens amžiaus eros laikotarpio. Šioje vietovėje taip pat gausiai randama ir kitų priešistorės – žalvario ir geležies amžiaus – gyvenviečių liekanų. Antikiniais laikais šioje vietoje apsigyveno dabartinių graikų protėvių gentys, kalbėjusios senovės graikų kalbos dorėniškąja tarme. Nuo pat ankstyvosios antikos laikų, vietovė buvo smarkiai veikiama graikų kultūros bei gyvensenos. Miestas, kaip ir jos apylinkės, ilgą laiką priklausė senovės antikinėms valstybėms: Makedonijai, Romos imperijai, Bizantijai.

Miestas yra, manoma, įkurtas ankstyvaisiais Bizantijos imperijos valdymo laikais. Dabartinis miesto pavadinimas yra graikiškos kilmės, kildinamas iš graikų kalbos žodžio „himara“ (xειμάρρα) arba iš netaisyklingai vartojamo žodžio „chimera“ (xίμαιρα).

Vėlyvuoju antikos laikotarpiu ir ankstyvaisiai viduriniais amžiais miestas patyrė daugelio tautų: gotų, avarų, arabų slavų, normanų invazijas. Miestas taip pat priklausė Bulgarijos ir Serbijos karalystėms, Epyro Despotijai.

XIV ir XV a. Osmanų imperijai užkariavus Balkanus, Himara ir jos regionas tapo išimtimi. Dėl atkaklaus gyventojų pasipriešinimo, turkams, nepaisant daugelio bandymų, nepavyko visiškai užvaldyti šio regiono. To išdavoje teko šiam regionui suteikti plačią savivaldą savo sudėtyje, kas įgalino šiam graikiškam regionui daug laisviau palaikyti ryšius su krikščioniškomis Europos valstybėmis.

1799 m. miestas atiteko albanų maištininkui Ali Pašai Tepleniečiui, kurį laiką sukūrusiam faktiškai nuo Osmanų imperijos nepriklausomą valstybę pietvakrinėje Balkanų pusiasalio dalyje. Nors jo valdymo laikais miesto santykiai su jo valdžia buvo pakankamai geri, nemažai gyventojų, prieštaraujančių jo valdžiai – daugiausia aravnitai – buvo priversti emigruoti į pietų Italiją.

1912 m., Albanijai paskelbus nepriklausiomybę, šis miestas atiteko pastarajai valstybei. Tačiau dėl gausios graikų bendruomenės, istorinio sąryšio su Graikija ir didelio krikščionių ortodoksų gyventojų skaičiaus mieste ir jo apylinkėse, miesto priklausomybė buvo ilgai ginčyjama Graikijos Respublikos, siekiant šį miestą ir likusią pietų albanijos teritoriją prisijungti prie savo teritorijos. Galiausiai, 1914 m. Korfu sutartimi buvo nuspręsta šį miestą, kaip ir likusią teritoriją, palikti Albanijos valdžioje, įpareigojant Albanijos vyriausybę pietų Albanijai (Šiaurės Epyrui) suteikti plačią autonomiją, kuri taip ir nebuvo suteikta.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, 1939 m., mistas buvo užimtas Italijos kariuomenės. Prasidėjus II pasauliniam karui, 1940 m., Italijos – Graikijos karo metu, miestas buvo užimtas Graikijos kariuomėnės, kurią 1941 m. su Vokietijos kariuomenės pagalba išstūmė ir miestą okupavo Italijos kariuomenė. 1943 m. miestas buvo okupuotas hitlerinės Vokietijos, kol, galiausiai, 1944 m. buvo išvaduotas Albanijos komunistų partizanų.

Valdant komunistams, dėl Albanijos valdžios šovinistinės politikos etninių mažumų atžvilgiu, mieste, kaip ir kitose graikų apgyvendintose vietose, buvo vykdoma albanizacijos politika, kuri didesnės sėkmės neatnešė.

Šaliai pasukus rinkos ekonomikos keliu ir to išdavoje pablogėjus ekonominei situacijai, nuo 1992 m. nemažai gyventojų, ypač etninių graikų, emigravo į kaimyninę Graikiją. Pagerėjus ekonominei situacijai, miestas ėmė augti dėka atvykelių iš kitų Albanijos vietų.

Architektūra ir archeologija

Yra išlikusių bažnyčių, Osmanų imperijos laikų statinių. Komunizmo laikais pastatyta pagal tipinius projektus suprojektuotų gyvenamųjų namų, viešbučių. Dabartiniais laikais, pagerėjus ekonominei būklei ir suintensyvėjus pastangoms atgaivinti turizmo pramonę, pastatyta naujų šiuolaikinių pastatų, viešbučių, vilų.

Nuorodos

• Oficiali miesto svetainė
• Mokslinių tyrimų fondas
• galerija^{[neveikianti nuoroda]}
• Albanijos graikai
• Graikai pietų Albanijoje