Feraponto vienuolynas

59°57′00″š. pl. 38°34′01″r. ilg. / 59.950°š. pl. 38.567°r. ilg. / 59.950; 38.567

Feraponto vienuolynas
Pasaulio paveldo sąrašas

Feraponto vienuolyno panorama
Vieta	Rusija
Tipas	Kultūrinis
Kriterijus	i, iv
Nuoroda	(angl.) (pranc.): 982
Regionas**	Europa ir Šiaurės Amerika
Įrašymo istorija
Įrašas	2000 (24-oji sesija)
Feraponto vienuolynas šalies/regiono žemėlapyje
Vikiteka:	Feraponto vienuolynas
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Feraponto vienuolynas (rus. Ферапонтов монастырь, Ферапонтов Белозерский монастырь) – Rusijos stačiatikių bažnyčios vyrų vienuolynas ir muziejus, esantis Feraponto kaime, Vologdos srityje, 20 km į šiaurės rytus nuo rajono centro Kirilovo, 120 km į šiaurės vakarus nuo Vologdos.

Freska Mergelės Gimimo sobore. Šv. Mikalojus, 1502 m.

Vienuolynas 400 metų buvo vienu iš svarbiausių Belozersko krašto kultūros ir religinių švietimo centrų. Čia buvo išsaugotas unikalus architektūros ansamblis ir sieninė tapyba iš laikotarpio iki Petro I valdymo. Nuo 2000 m. vienuolyno statinių kompleksas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vienuolynas buvo įkurtas šv. Feraponto 1398 m. atokioje Rusijos šiaurėje, į rytus nuo garsaus Kirilo-Belozersko vienuolyno, pavadinto kito vienuolio šv. Kirilo vardu. Vienuolyno šlovė pradėjo sklisti valdant Kirilo mokiniui šv. Martinianui, kuris 1447 m. turėjo tapti Sergijevo Lavros Trejybės valdytoju.

Net ir mirus Martinianui, jo vienuolyną saugojo ir palaikė Rusios kunigaikščio Ivano III šeimos nariai. Seniausią vienuolyno statinį – Mergelės Gimimo soborą (1490 m.) – sumūrijo iš plytų meistrai iš Rostovo. Šis pastatas yra geriausiai išsilaikęs iš trijų panašių soborų, pastatytų apie 1490-uosius Rusijos šiaurėje. Visos vidinės sienos yra padengtos neįkainojamomis viduramžių tapytojo Dionisijaus freskomis. Tai paskutinė išlikusi Rusijos viduramžių bažnyčia su pilnai nudažytomis sienomis.

1530-aisiais pastatyti kulto relikvijų ir brangenybių saugykla, refektoriumas, Apsireiškimo bažnyčia su varpine. Tuo metu vienuolynas naudojosi ypatingomis privilegijomis, kurias jam suteikė Ivanas Rūstusis, turėjęs netoliese 60 kaimų. Pats caras dažnai lankydavosi vienuolyne kaip piligrimas.

„Smūtos“ metais (1598–1613) vienuolyną nusiaubė lenkai. Atkuriant vienuolyną, į kompleksą buvo įtraukti paskutiniai pastatai – Šv. Martyno bažnyčia (1641 m.), dvibokštė šventųjų vartų bažnyčia (1649 m.) ir varpinė (1680 m.). Sakoma, kad varpinės laikrodžiai (1638 m.) yra seniausi Rusijoje.

Kadangi vienuolynas pamažu prarado savo religinę svarbą, jis buvo paverstas žymių dvasininkų, tokių kaip patriarchas Nikonas (1605–1681), tremties vieta. Imperatorius Pavelas I 1798 m. vienuolyną uždarė. 1904 m. atkurta vienuolyno veikla, tačiau jau po dvidešimties metų uždarytas bolševikų.

1975 m. vienuolynas paverstas muziejumi. Nuo 1991 m. jis yra Rusijos Šiaurės nacionalinio parko dalis.