Rusijos Šiaurės nacionalinis parkas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Rusijos Šiaurės nacionalinis parkas
IUCN II kategorija (nacionalinis parkas)
Kirilo-Belozersko vienuolynas ant Siverų ežero kranto
Kirilo-Belozersko vienuolynas ant Siverų ežero kranto
Vieta: Rusijos vėliava Rusija
(Vologdos srities vėliava Vologdos sritis)
Artimiausia didesnė gyvenvietė: Kirilovas
Žemėlapis rodantis Rusijos Šiaurės nacionalinis parkas vietą.
Rusijos Šiaurės nacionalinis parkas
Koordinatės: 60°20′0″ š. pl. 38°40′0″ r. ilg. / 60.33333°š. pl. 38.66667°r. ilg. / 60.33333; 38.66667Koordinatės: 60°20′0″ š. pl. 38°40′0″ r. ilg. / 60.33333°š. pl. 38.66667°r. ilg. / 60.33333; 38.66667
Plotas: 1664 km²
Įkurtas: 1992 m.
Commons-logo.svg Vikiteka: Rusijos Šiaurės nacionalinis parkasVikiteka

Rusijos Šiaurės nacionalinis parkas (rus. Национальный парк «Русский Север») – saugoma gamtos sritis šiaurės Rusijoje, Vologdos srityje (Kirilovo rajonas), ~120 km į šiaurės vakarus nuo Vologdos. Įsteigtas 1992 m.

Parkas apima ežeringą Belojės ežero–Kirilovo gūbrį, kurio paribiuose telkšo Belojės, Vožės, Kubenos ežerai, daugybė mažesnių ežerėlių. Iš viso parke yra 101 ežeras, didesnis nei 20 ha. Tankus upių tinklas (svarbiausia upė – Šeksna). Beveik 70 % parko ploto dengia miškai. Užfiksuotos 734 induotinių augalų rūšys (tarp jų, retos: širdinė dviguonė, kvapusis lipikas, raudonoji gegūnė, totorinė maludė, žalioji plateivė ir kt.), būdingi miškų juostos gyvūnai (lapė, briedis, upinis bebras, baltasis kiškis, ežys, voverė, šernas; iš retesnių rūšių – sakalas keleivis, didysis apuokas, jūrinis erelis, erelis žuvininkas, kilnusis erelis, paprastoji medšarkė, didžioji kuolinga, žydroji zylė, juodakaklis naras, didysis erelis rėksnys, žvyrė, miškinis lemingas).[1]

Parko teritorijoje gausu archeologinių vietovių (pvz., III tūkstm. pr. m. e. Modlonos gyvenvietė ant polių, IX–X a. naugardiečių ir suzdaliečių gyvenvietės). Nuo XIV a. į Belojės ežero apylinkes pradėjo keltis stačiatikių vienuoliai, išlikę daug senovinių vienuolynų (žymiausi – Feraponto vienuolynas (UNESCO pasaulio paveldas) ir Kirilo-Belozersko vienuolynas), XIX–XX a. Volgos-Baltijos vandens kelio inžineriniai įrenginiai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]