Feminizmas

Feminizmas
Istorija Feminizmo istorija Pirmosios bangos feminizmas Antrosios bangos feminizmas Trečiosios bangos feminizmas Ketvirtosios bangos feminizmas
Atmainos Liberalusis feminizmas Postmodernusis feminizmas Radikalusis feminizmas Socialistinis feminizmas
Temos Moteriškumas Seksizmas Seksualinis objektifikavimas Seksualinis priekabiavimas Me too Seksualinė prievarta Prekyba žmonėmis Prostitucija Pornografija Moterų teisės Moterų rinkimų teisė Sufražistės

Vienas iš feministinio judėjimo Vokietijoje simbolių XX a. aštuntajame dešimtmetyje

Feminizmas – visuomeninis, politinis judėjimas, kurio tikslas yra pasiekti, kad moterys turėtų visas politines, socialines ir ekonomines teises bei galimybes, lygias vyrų teisėms.

Dauguma feminisčių yra ypač susirūpinusios socialine, politine ir ekonomine nelygybe tarp vyrų ir moterų (diskriminuojant moteris); kai kurios teigia, kad lytinės tapatybės, tokios kaip „vyras“ ir „moteris“, yra primestos socialiai. Feministės skiriasi nelygybės šaltinių interpretavimu, požiūriu, kaip pasiekti lygybę, nuomonėmis, kiek turėtų būti abejojama ir kaip kritikuojama lytis ir lytinės tapatybės. Dauguma modernių feminizmo politinių aktyvisčių gina moterų teises reprodukcinių teisių (įskaitant teisę į saugų, legalų nėštumo nutraukimą, galimybės gauti kontracepciją ir kokybišką nėščiosios priežiūrą), smurto šeimyninėje partnerystėje, motinystės atostogų, vienodo darbo užmokesčio, seksualinio priekabiavimo, priekabiavimo gatvėje, diskriminacijos ir išprievartavimo problemose. Šiandien daug feminisčių teigia, kad feminizmas yra paprastų žmonių judėjimas, siekiantis peržengti socialinių klasių, rasės, kultūrų ir religijos ribas. Jos taip pat teigia, kad efektyvus feminisčių judėjimas turėtų būti kultūriškai specifinis ir atkreipti dėmesį į svarstomos visuomenės moterų problemas: moterų lyties organų žalojimas Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose bei „viršutinės galimo profesionalumo ribos“ problema išsivysčiusiose ekonomikose. Taip pat diskutuojama apie universalias prievartavimo, kraujomaišos ir motinystės problemas. Feminizmo nagrinėjamos temos – tai patriarchatas, stereotipiškumas, seksualinių objektų kūrimas bei moterų priespauda.

Pirmoji feminizmo banga – kova dėl balsavimo teisės (XIX a. – XX a. pradžia). Antroji banga kilo XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje – tada pradėta kovoti už lyčių socialinių santykių, šeimos struktūros bei kultūros nuostatų keitimą.

Sunkumai apibrėžiant feminizmą

Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

Vienas iš sunkumų apibrėžiant tokią komplikuotą ir heterogeninę savoką, kaip feminizmas ,- tai lygmuo, iki kurio moterys atmetė terminą dėl daugybės skirtingų semantinių ir politinių pažiūrų. Daug moterų, įsitraukusių į feminizme įsišaknijusią veiklą, nelaikė savęs feministėmis . Iš politinės pozicijos terminas „feminizmas“ buvo atmestas ir dėl to, kad buvo baiminamasi „etikečių klijavimo“, ir dėl jo pritraukiamos neapykantos moterims. Istoriškai Virginia Woolf buvo viena iš garsių moterų, atmetusių terminą jo ankstyvoje istorijoje 1938 m., tačiau būtų nesunku išpūsti Woolf poziciją , turint omenyje tai, kad ji laikoma feminizmo simboliu.. Tačiau Betty Freidan iš naujo peržiūrėjo šį klausimą 1981 m.

Nepaisant to, idėjų apibrėžimas nebūtinai reiškia etikečių klijavimą individui. Pavyzdžiui, Ann Taylor siūlo šį apibrėžimą pagal Karen Offen: feministas (-ė) – tai asmuo (vyras ar moteris), pripažįstantis „pačios moters jos išgyvenimų ir reikmių interpretacijos pagrįstumą,“ protestuojantis prieš įsigalėjusią vyrų, kaip grupės, sukurtą neteisybę prieš moteris, kaip grupę, ir palaikantis šios neteisybės pašalinimą metant iššūkį įvairioms galios ir jėgos struktūroms, įteisinančioms vyrų privilegijas visuomenėje.“ Kitaip tariant, vienas iš pagrindinių tikslų yra pašalinti patriarchalinius šališkumus.

Vėliau apibrėžti feminizmą bandė Jungtinės Tautos. Tačiau viena iš unikalių feminizmo savybių, jo stiprybė ir silpnybė, yra jo nuolatinis priešinimasis būti apribotam apibrėžimo. Charlotte Witt pastebėjo, kad tai atspindi „šiuolaikinio feminizmo sąvokos „mes“ nuginčyta prigimtis… ir yra dalis vykstančių diskusijų feminizme apie jo tapatybę ir savo paties įvaizdį… galutinėje analizėje feminizmo filosofijoje debatų rezultatas, kas yra feminizmas, ir kokie turėtų būti jo teoretiniai įsipareigojimai ir kokios yra jo pagrindinės vertybės.“ Tai yra vieno iš aktyvesnių diskusijų feminizme tema, Nannerl Keohane ją pavadino „nesibaigiančiais svyravimais tarp esencializmo ir nominalizmo (konstruktyvizmo) feminizmo teorijoje.“ Joan Marler, esencializmo feminizme priešininkės, žodžiais „esencializuoti reiškia sumažinti sudėtingą idėją ar objektą iki paprastų charakteristikų, tuo būdu atmetant skirtingumą, daugiareikšmiškumą ir alternatyvias interpretacijas“.

Istorija

Klausimas, kiek laiko egzistuoja feminizmas, skiriasi nuo klausimo, kada istoriškai užfiksuota jo pradžia. Tikėtina, kad feminizmas egzistavo tiek pat, kiek ir moterys, nepaisant to, kad pats žodis neįžengė į anglų kalbą iš prancūziškojo „féminisme“ net iki XIX amžiaus pabaigos. Jeigu plačiąja prasme feminizmo savoka apima moteris, veikiančias, kalbančias ir rašančias apie moterų problemas ir teises , tada mes galime matyti, kad šie dalykai yra tokie seni, kaip ir rašytinė istorija. Nelaimei, daugelio talentingų moterų indėlis į istoriją buvo užmirštas, tačiau šiuolaikinis išsimokslinimas šį pusiausvyros nebuvimą išlygina. Nors feministės rašytojos egzistavo visada, daugelis vienu iš pirmųjų darbų, kurį galima nedviprasmiškai pavadinti feministine filosofija, laiko Mary Wollstonecraft A Vindication of the Rights of Woman (1792 m.).

Feminizmas kaip organizuotas judėjimas atsirado XIX a. pabaigoje keliose šalyse, o XX a. su agitavimu už moterų balsavimo teise jis tapo dar pastebimesnis ir labiau girdimas. Suteikus balsavimo teisę moterų judėjimai pasuko link socialinės reformos ir lygybės. Du pasauliniai karai pakeitė didelę dalį pasaulio ir kartu moterų darbo ne namuose suvokimą. Po Antrojo pasaulinio karo feminizmas įžengė į antrąją savo fazę ar bangą su kampanijomis už reprodukcines teises bei diskriminacijos panaikinimą, Jungtinės Tautos įkūrė tarnybą, ginančią moterų teises. Nuo tada feminizmas ir toliau evoliucionavo ir kūrė naujus savo apibrėžimus bandydamas prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio ir kultūrinių skirtumų.

Feminizmo formos

Kai kurios feministinės teorijos abejoja pagrindinėmis prielaidomis apie lytį, lyčių skirtumą ir seksualumą, įskaitant „moters“ pačios kaip holistinės koncepcijos kategoriją, kitos teorijos abejoja skirstymu į vyrus/moteris (vietoje to siūlydamos lyčių daugialypiškumą). Tačiau kitos feministinės teorijos „moters“ sąvoką laiko savaime suprantamu dalyku ir pateikia specifinius lyčių nelygybės tyrimus ir kritiką, ir dauguma feministinių socialinių judėjimų kalba apie moterų teises, interesus ir problemas. Bėgant metams išsivystė keletas kitų feministinės ideologijos potipių. Ankstyvosios feministės ir pagrindiniai feministiniai judėjimai dažnai yra vadinami pirmąja feminisčių banga, o feministės po 1960 – antrąja feminisčių banga. Neseniai, kai kurios jaunesnės feministės laiko save su trečiąja feminisčių banga, nors antrosios bangos feministės tebėra aktyvios.

Wendy Kaminer savo knygoje A Fearful Freedom: Women’s Flight from Equality nurodo kitą konfliktą tarp feminizmo formų: konfliktą tarp to, ką ji vadina „visuotine lygybe“, ir „protekcionistinio“ feminizmo. Ji mato visuotinės lygybės feminizmą kaip skatinantį lygybę tarp moterų ir vyrų užtikrinant lygias teises. Protekcionistinių feminisčių dėmesio centras yra moterų teisinė apsauga, toki, a kaip darbo ir skyrybų įstatymai, apsaugantys moterį, kartais palaikant vyrų teisių suvaržymą, pvz., žodžio laisvės (ypač teisės kurti ir vartoti pornografiją). Knyga yra išleista iki trečiosios feminisčių bangos, tačiau Kaminer atpažįsta protekcionistines ir visuotinės lygybės bangas tiek pirmojoje, tiek antrojoje feminizmo bangoje.

Kai kurios radikaliosios feministės, tokios kaip Mary Daly, Charlotte Bunch ir Marilyn Frye, propagavo separatizmą – visišką vyrų ir moterų atskyrimą visuomenėje ir kultūroje – tačiau kitos abejoja ne tik ryšiu tarp moterų ir vyrų, tačiau taip pat ir pačia „vyro“ ir „moters“ reikšme (žr. Queer teorija). Kai kurios teigia, kad lyčių vaidmenys, lyčių tapatybė ir seksualumas patys savaime yra socialiniai konstruktai (taip pat žr. heteronormatyviškumas). Šioms feministėms feminizmas yra pagrindinė žmonijos išsilaisvinimo priemonė (t. y., vyrų ir moterų išsilaisvinimo).

Dauguma – tačiau tikrai ne visos – feministės yra moterys. Yra vien tik vyrų organizacijų, pritariančių feminisčių požiūriui, tikinčių, kad vyraujantis vyriškumo ir maskulinizmo modelis yra despotiškas moterims ir varžantis vyrus.

Be to, dar yra diskusijų apie feminizmą dėl to kurie tipai turėtų būti išimtinai priskirti ir svarstomi. Taip pat yra persidengiančių įsitikinimų, tokių, kaip įsitikinimas patriarchato ir/ar kapitalizmo priespauda bei įsitikinimas, kad jie yra sinonimai.

Ryšys su kitais judėjimais

Kai kurios feministės, turinčios holistinį požiūrį į politiką, tikinčios Martino Liuterio Kingo Jaunesniojo posakiu „Grėsmė teisingumui bet kur yra grėsmė teisingumui visur“. Su tuo įsitikinimu kai kurios moterys, save tapatinančios feministėmis, palaiko kitus judėjimus, tokius, kaip pilietinių teisių bei gėjų teisių judėjimai. Tuo pačiu metu dauguma juodaodžių feminisčių, pavyzdžiui, Bell Hooks, kritikuoja judėjimą dėl to, kad jame vyrauja baltaodės moterys. Feminisčių pretenzijos apie tariamas kliūtis, su kuriomis jos susiduria vakarietiškoje visuomenėje, yra daug rečiau aktualios juodaodžių moterų gyvenime. Ši idėja yra pagrindinė pokolonijiniame feminizme. Dauguma juodaodžių feminisčių moterų savo pažiūromis teikia pirmenybę terminui moteriškumas.

Feminizmas dažnai yra susijęs su gėjų, lesbiečių ir tarplytiniais tyrimais, o psichoanalitinio feminizmo domėjimosi centras yra psichoseksualinis vystymasis. Kai kurios feministės nepatikliai vertina tarplytinį judėjimą, nes jos jį mato kaip skatinantį lyčių skirtumų išnykimą. Tarplytiniai ir transseksualūs individai, sutapatinantys save su moterimi, išskiriami iš „vien tik moterų“ susirinkimų bei įvykių ir yra atstumiami kai kurių feminisčių, teigiančių, jog gimę vyrais jie negali visiškai suprasti tos priespaudos, su kuria susiduria moterys. Kitos feministės ir transseksualai tokį išskyrimą kritikuoja kaip „transfobišką“ ir tvirtina, kad jų politiniai ir socialiniai sunkumai yra susiję su tomis feministėmis ir kad įvairių lyčių žmonių diskriminacija yra patriarchato aspektas (žr. transfeminizmas ir lyčių studijos).

1-ame XIX a. dešimtmetyje moterų teisių judėjimas JAV užkliuvo už klausimų dėl 14-osios ir 15-osios JAV konstitucijos pataisų, suteikiančių JAV juodaodžiams teisę balsuoti. Elizabeth Cady Stanton, Susan B. Anthony ir kitos tvirtino, kad juodaodžiams vyrams privilegijos neturi būti suteiktos, nebent panašios teisės būtų suteiktos visoms moterims. Nuo 1868 iki 1870 m., kai buvo priimta 15-oji pataisa, JAV pilietinių teisių judėjimas suskilo ir 1869 m. atskilo judėjimas, kovojantis už moterų balsavimo teisę, vedantis į atskirų Nacionalinės Moterų Balsavimo Teisių Asociacijos (NWSA, National Woman’s Suffrage Association) ir Amerikiečių Moterų Balsavimo Teisių Asociacijos (AWSA, American Woman’s Suffrage Association) sukūrimą JAV.

Modernusis feminizmas. Feministinės tarptautinių santykių teorijos

Dauguma feminisčių įsitikinusios, kad moterų diskriminacija vis dar egzistuoja visame pasaulyje. Tačiau judėjime yra nesutarimų dėl esamų problemų sunkumo, dėl to, kokios yra problemos, kaip su jomis kovoti.

Po Šaltojo karo pabaigos paspartėję globalizacijos procesai paskatino permąstyti ir tarptautinių santykių analizės teorines struktūras. Šiuolaikinės tarpvalstybinių santykių teorijos nebegali spręsti vien realizmo keltų problemų apie saugumą ir karą, ar liberalizmo - apie tarptautinę politinę ekonomiją, socio-ekonominį vystymąsi ir liberalias vertybes. Todėl feministinės tarptautinių santykių studijos pateikia naujas teorines įžvalgas apie šiuolaikinius politinės galios santykių priklausomybę nuo konkrečių vyriškumo ir moteriškumo sampratų, ir meta rimtą iššūkį tradicinėms tarptautinių santykių analizės studijoms. Kaip savarankiška nauja kryptis tarptautinių santykių teorijose feminizmas pripažintas nuo XX a. pabaigos. Anot A. Tickner, feministinės teorijos keičia tarpvalstybinių santykių tyrimą iš esmės: „tai tarsi žiūrėjimas į pasaulį per kitokius akinius – tradicinės tarptautinių santykių teorijos yra ne tik „aklos“ lyčių atžvilgiu, bet ir palaiko „fiksuotus“ vyriškų ir moteriškų tapatybių naratyvus“, todėl tradicinės teorijos praranda objektyvaus ir neutralaus mokslo statusą ir tampa tiesiogiai susijusios su specifine vyriška praktika.

Kaip feministės naudoja „lyties“ (socialine, ne biologine prasme) ir „patriarchato“ sąvokas apibrėžti tarptautinių santykių sritį?

Feministinės tarptautinių santykių teorijos išsiskyrė iš kitų pateikdamos naujas ir dekonstravusios įprastas teorinei analizei sąvokas, tokias kaip racionalumas, maskulinizmas, galios, valstybės, saugumo ir suvereniteto koncepcijos, kurios paprastai iki tol teoriniame lygmenyje buvo siejamos su tipiniais „vyriškais“ konceptais, eliminuojančiais lyties, moters vaidmenį galios žaidimuose globaliu mastu.

Įprastai, tradiciniai tarptautiniai santykiai laikomi vyrų sukurto pasaulio produktu, todėl esminiai žaidėjai, priimantys sprendimus, dalyvaujantys valstybių veikloje ir „žaidžiantys galios žaidimus“, kaip diplomatai, politikai, vyriausybių vadovai ir akademikai, yra vyrai, turintys patriarchalinį mąstymą ir su juo susietą vertybių sistemą. Kaip ir kitų kritinių teorijų, feministinės studijos siekia atsakyti į klausimus – kas yra pagrindiniai tarptautinių santykių veikėjai, kas juos skatina veikti, kas yra saugumas ir kaip jis atsiranda, tačiau pastarosios tikslas  yra pasitelkus lyties (socialinio „produkto“) vaidmenį tarptautinių santykių teorijoje skirtingais būdais paaiškinti moterų įtraukimo į tarptautinės politikos rėmų analizę svarbą. Tiriama, kaip jos veikia struktūras ir tarptautinės sistemos raidą bei bandoma perkonstruoti tarptautinių santykių analizės kryptų neutraliu būdu. Todėl tapatybės koncepcija yra viena esminių teorijoje, kadangi individas yra esminis tyrimo objektas, o feministinėms studijoms „teorijos tikslas yra praktika“, vadinasi, jei teorija pretenduoja aiškinti tarptautinius santykius, ji turi gebėti atsakyti į konkrečius tarptautinės politikos klausimus.

Teorijos perkonstravimas – valstybė, galia, saugumas

Feministinėse tarptautinių santykių teorijose pabrėžiama šiuolaikinė politinės galios priklausomybė nuo vyriškumo ir moteriškumo koncepcijų, o patriarchališkumas kritikuojamas kaip koncepcija, aptinkama globalios politinės arenos įvykių formavimui ir analizei, todėl feministinės teorijos siekia perkonstruoti šią prieigą. Galima išskirti kelias teorines prieigas analizuoti tarptautinius santykius.

Liberali tarptautinių santykių feministinė teorija

Liberalios TS teorijos atstovės, kaip Simone de Beauvoir ir Alison Jaggar, teigia, jog feminizmo studijoms svarbus yra moterų įtraukimas į kasdienės politikos analizės sritis. Plėtodama lyties dėmens (ang. Gender mainstreaming) koncepciją  liberalaus feminizmo teorija pasitelkia XVIII a.pb.-XIX a.pr. laisvės ir lygybės aukštinimo laikus. Laisvė buvo laikoma vertybe, kurios negali pažeisti intervencija tiek kitų valstybių, tiek privačias individo gyvenimo sritis, o lygybės idealas reikalavo nevaržomo individo tobulėjimo nepriklausomai nuo valstybėje esančių papročių ir įstatymų. Identitetas yra svarbus veiksnys, apibrėžiantis, kas yra galia, saugumas ir kokios yra valstybės teisės ir pareigos individui. Tiriama, kaip tarptautinę politiką tranformavo globalizacijos ir demokratizacijos procesai (kaip informacinė-komunikacinė technika padeda plisti pasaulinei pilietinei visuomenei, kuri mobilizuojasi internete ir formuoja „lygumo“ principus).

Liberali feministinė teorija lygybę ir laisvę pasitelkia formuoti galimybių koncepciją per socializacijos procesus. Saugumas priklauso nuo to, kaip subjektas pasirenka savo tapatybę ir interesus, todėl tik emancipacija yra būdas išlaisvinti individus iš socialinių, teisinių, politinių apribojimų ir priespaudos. Valstybės saugumas taip pat laikomas vyrų reikalu, todėl nors saugumo problemos praktikoje tiesiogiai siejamos su moterimis (80 – 90% karų aukų yra civiliai, dauguma jų – moterys; moterų prievartavimai kare naudojami kaip karo priemonė, o daugiau nei 80% karo pabėgelių pasaulyje yra moterys ir vaikai), tačiau valstybė turi būti neutralus veikėjas, kuris suteikia vienodą saugumą ir dalyvavimą visiems individams.

Liberalios feministinės prieigos tyrimo strategijos gali būti dviejų krypčių: pirma, išskyrimas ir analizė sričių, kuriose moterys globalioje politikoje nėra reprezentuojamos ir parodyti sisteminius barjerus, kuriuos reikia moterims įveikti (pavyzdžiui, saugumo ir ginklų kontrolės sričių analizė tiriant, kaip moterims įsitraukti į sprendimo priėmimo procesą; „stiklinių lubų“ įveikimas politinėje karjeroje). Antra strategija gali apimti tarptautinių santykių tyrimą ir sprendimų priėmimo procesų analizę ieškant moters reikšmingumo ir vaidmens istorinėje analizėje (pavyzdžiui, jeigu moterys nedalyvavo kare, tai koks buvo jų vaidmuo mūšio lauke, ligoninėse, ginklų fabrikuose ir pan.). Liberalaus feminizmo teorija kritikuoja realistines prielaidas apie galios apibrėžimą ir naudojimą. Jeigu anarchinėje patriarchalinėje visuomenėje siekiama globalaus galios balanso, tada galia yra siejama tik su kariniu ir ekonominiu pajėgumu, todėl kaip pasikeistų šis konceptas, jei būtų įtraukiamas moteriškas požiūris; kaip tada būtų matuojami galios indikatoriai?

Radikali tarptautinių santykių feministinė teorija

Radikalus feministinis požiūris į tarptautinius santykius grindžiamas tuo, jog socialinės visuomenės struktūra atspindi vyro visapusiško dominavimo sistemą. Dominavimo forma, sukonstruota pačių vyrų, įgalina juos kontroliuoti tiek valstybės užsienio politiką, tiek vidaus gyvenimą. Patriarchališkumas veikia ne tik pačius sprendimus, bet ir būdus kaip suprantamas pasaulis: skirtumai tarp fakto ir vertybės, racionalumo ir neracionalumo, saugumo ir nesaugumo – tai vyrų sukonstruoti produktai, todėl tarptautinių santykių tradicinis modelis grindžiamas maskulinizmu. Kitų veikėjų tarptautiniuose santykiuose sugrėsminimas, tik racionalumu ir pragmatizmu pagrįsta politinė strategija, galios didinimas – toks pasaulio supratimas, manoma, skatina konfliktinius tarptautinius santykius. Radikaliosios feministės tokios kaip Gloria Allred ir Mary Daly teigia, kad žmonių visuomenė būtų geresnė su daug mažiau vyrų. M.French darbuose, kuriuose ji analizuoja patriarchatą ir jo poveikį pasauliui, kai apibrėžia patriarchatą kaip sistemą vertinančią galią, o ne gyvenimą, valdymą, o ne malonumą, dominavimą, o ne laimę.

Radikalusis feminizmas tyrimo sritis, priešingai nei liberalusis, pasirenka karą ir taiką, kai svarbu tirti ne moterų elgseną karo, taikos metu, o tai kaip skirtingi požiūriai į tarpvalstybinius santykius lemia veiksmų pasekmes. Teorijos prielaida tokia, kad jeigu tarptautiniuose santykiuose būtų dominavusios moteriškos saugumo ir galios koncepcijos, tai karas būtų skirtingai interpretuotas ir istorijoje būtų galima išvengti daugelio konfliktų (moterys labiau pasisako už taiką iš savo prigimties). Kritikuojamas realizmo supratimas apie varžybas dėl galios didinimo, kuris grindžiamas tik maskulinistiniu valstybių elgesiu, paremtu vyriškų vertybių transportavimu plačiu mastu. Realistai pervertina valstybių vaidmenį globalioje arenoje, todėl radikali feministinė teorija siūlo orientuotis į pačios valstybės elgseną, kaip politiškai ir sociologiškai sukonstruoto su kultūrinėmis vertybėmis vieneto, apibrėžiant tiek nacionalinius interesus, tiek formuojant politinius sprendimus. Reikalinga atrasti „griaunančias strategijas“ (ang. subversive strategies), kurios būtų nukreiptos į silpniausias patriarchato vietas ir atvertų kelią pasaulio istorijos pasikeitimams. Radikali feministinė metodologija negali būti vertybiškai neutrali, todėl mokslininkai prieš imdamiesi tyrimo, turi aiškiai save priskirti vertybinei orientacijai ir pagrįsti, kaip tai paveiks jų tyrimą.

Standpoint („požiūrio“) kritinė feministinė tarptautinių santykių teorija

Standpoint kritinio feminizmo atstovai, pasisakydami prieš totalizuojantį, unifikuojantį požiūrį į moters prigimtį, iškėlė moterų patirties ir daugybinių identitetų įvairovės idėją tarptautiniuose santykiuose. Formavosi nauja epistemologijos nuostata, jog pažinimo procesas yra ne universalus, o veikiau dalinis, vietinis, diskursyvus ir priklausantis nuo situacijos. Pabrėžiamas moteriškumo konstravimo ir valdžios, galios santykių sudėtingumas.

Ši teorinė prieiga peržengia liberalios feministinės teorijos ribas ir klausia, kodėl tarptautinių santykių disciplinoje lyties veiksnys ne tik, kad neakcentuojamas, bet ir siekiama jo išnykimo, lytis tampa abejotina ir nereikšminga. Pasitelkiant „lyties prizmę“ (ang. gender lense) tiriama, kaip į tarpvalstybinius santykius buvo įnešta maskulinistinė, viską kontroliuoti siekianti idėja ir kaip vyksta lytimi pagrįstas „žinojimo“ konstravimas. Kritinėje feministinėje prieigoje ne tik valstybės vaidmens, bet ir saugumo koncepcija turi būti perkonstruojama, nes nelygūs santykiai tarp individų dėl lyčių skirtumų skatina formuotis „naujojo amžiaus grėsmes“: nuo fizinio, struktūrinio iki ekologinio smurto. Kaip teigia standpoint pozicijos atstovė J. Ann Tickner, saugumas yra esminis tarptautinių santykių analizės objektas, ir jis neturi būti suvokiamas kaip valstybės gynimas nuo grėsmės, jis turi būti nukreipiamas „į vidų“ ir nuolat perkonstruojamas (t. y. prevencija nuo konkrečių grėsmių individams, konkrečiai – moterims). Kritinis standpoint feminizmas turi tirti, kaip kuriami suvokimai apie tinkamus vaidmenis, santykius ir elgesio modelius, todėl ši nuostata tarptautinių santykių metodologijoje suartina feministinį ir konstruktyvistinį požiūrį, naudodama „kito“ poziciją. Svarbu žinoti, koks yra legitimių tarptautinių institucijų vaidmuo, nes kolektyviniai procesai per institucijas turi veikti ir formuoti valstybių elgesį, t. y. iškelti „aktualius šiandienių grėsmių proveržius“ į politines darbotvarkes.

Taigi nors feministinės teorijos kaip akademinė disciplina pateikė naujų prielaidų analizuoti tarptautinius santykius, visgi jų įtaka tarptautinei politika lieka minimali.

Feminizmo poveikis Vakaruose

Poveikis pilietinėms teisėms

Antifeministai JAV prieštarauja moterų rinkimų teisei

Feminizmas pasiekė daug pokyčių Vakarietiškoje visuomenėje, įskaitant moterų balsavimo teisę, platus moterų įdarbinimas teisingesniais atlyginimais, teisė inicijuoti skyrybų procesą ir skyrybų įvedimas, teisė gauti kontraceptines priemones ir saugius abortus, bei teisę į universitetinį išsilavinimą.

Poveikis kalbai

Daug anglų kalba kalbančių feminisčių dažnai yra šalininkės to, ką jos vadina, neseksistinės kalbos, „Ms.“ naudojimo tiek ištekėjusioms, tiek neištekėjusioms moterims, arba „jis arba ji“ (ar kitų lytiškai neutralių įvardžių) naudojimo vietoje „jis“, kur lytis nežinoma. Tai galima suprasti kaip judėjimą pakeisti kalbą, kurią kai kurios feministės mato kaip pilną seksizmo, pvz., anglų kalbos atveju, kur bendrinis įvardis yra „jis“ (he) ar „jo“ (his) (The child should have his paper and pencils), yra tas pats kaip vyriškosios giminės įvardis (The boy and his truck). Šios feministės teigia, kad kalba tiesiogiai veikia realybės suvokimą (palyginkite su Sapir-Whorf hipoteze).

Pokolonijiniame feminizme kalbos problema pabrėžiama daug rečiau, nes daug ne indoeuropietiškų kalbų neturi gramatinės giminės.

Kitokią tendenciją galima matyti feminizmo įkvėptuose pokyčiuose prancūzų kalboje. Gramatinė giminė prancūzų kalboje prasismelkia daug labiau nei anglų kalboje, ir joje beveik neįmanoma sukurti abi gimines apimančios kalbos. Vietoje to daiktavardžiams, kurie iš pradžių buvo tik vyriškosios giminės, buvo sukurtos moteriškosios kopijos. „Professeur“ („mokytojas“) visada buvęs tik vyriškosios giminės žodis, nepaisant mokytojo lyties, dabar turi ir moteriškąją formą „Professeure“. Tais atvejais, kur visada buvo atskiros vyriškoji ir moteriškoji giminės, seniau grupę, kurioje buvo ir vyrai, ir moterys, buvo priimta vadinti vyriškosios giminės daugiskaita. Šiandien tokios formos kaip „Tous les Canadiens et Canadiennes“ (pažodžiui – „visi kanadiečiai ir kanadietės“ vietoje „visi kanadiečiai“) taikomos vis dažniau. Toks formulavimas įprastas Kanadoje ir Prancūzijoje, kur prezidentas Jacques Chirac politinėse kalbose reguliariai naudoja „Françaises et Français“ („prancūzės ir prancūzai“), tačiau yra beveik nežinomas kitose šalyse, kur kalbama prancūzų kalba.

Tokia pati tendencija ir Vokietijoje, kur daugiskaitoje reikia ir vyriško, ir moteriško termino, naudojamas vyriškas terminas, o po jo pridedama moteriška daugiskaitos galūnė. Vietoje šios griozdiškos frazės „sehr geehrte Kollegen und Kolleginnen“, reiškiančios „gerbiamieji kolegos ir kolegės“, naudojama „sehr geehrte KollegInnen“, kuri išreiškia abiejų giminių daugiskaitą.

Poveikis heteroseksualiems santykiams

Moters įžengimas į darbo rinką ir vaikų auginimo reikalavimų kitimas modifikavo lyčių vaidmenis. Kai kurie teigia, kad moterų sugebėjimas materialiai apsirūpinti kenkia jų gebėjimui pritraukti vyrus. Be to, nors daug moterų turi pasirinkimą pabandyti „turėti viską“, jie teigia, kad socialiniai lūkesčiai, slegiantys vyrus, neleidžia jiems visiškai atsiduoti šeimyniniam gyvenimui ir vaikų auginimui. Keletas tyrimų palaiko šią nuomonę, ir parodo faktą, kad nors vyrai yra išjuokti už nepakankamai skiriamo laiko vaikų auginimui ir namų užduotims, labai mažai daliai moterų patinka vyrai, kurie užsiimtų šia veikla tiek, kad tai pakenktų jų karjerai. Kai kurie teigia, kad vyrai skiria mažai laiko namų ruošai, nes jie skiria daugiau laiko darbui ne namuose. Pasak Tarptautinės Darbo Organizacijos, „vidutinis amerikietis tėvas dirba 51 valandą per savaitę, tuo tarpu mažų vaikų mamos, dirbančios visą darbo dieną, dirba 41 valandą per savaitę“. Taip pat buvo teigiama, kad moterys tarpusavio santykiuose dažnai turi valdžią, nes jos nurodo didžiąją dalį namų ūkio pirkinių, tuo tarpu vyrai nurodo keletą didelių pirkinių.

Sociologė Arlie Russell Hochschild pabandė paprieštarauti šiems argumentams savo knygose The Second Shift ir The Time Bind. Šiose knygose pateikiama keletas įrodymų, kad vedę vyrai gali skirti daugiau laiko žmonoms, nei rūpinimuisi vaikais ir namų ruoša. Tačiau Hochschild statistiniai įrodymai netaikomi poroms, kur abu partneriai rūpinasi karjera. Pasak jos cituojamų tyrimų, šiose porose vyrai ir moterys vidutiniškai dirba maždaug vienodai laiko, tačiau moterys vis tiek skiria daugiau laiko namų ruošai. Feministės, kritikuojančios vyrų indėlį į rūpinimąsi vaiku ir namų ruoša, paprastai remiasi mintimi, kad yra nesąžininga tikėtis, jog moteris atliks daugiau nei pusę namų ruošos ir rūpinimosi vaiku darbų, kai abu partneriai taip pat dirba ir ne namuose. Keletas tyrimų pateikia statistinius įrodymus, kad vedę vyrai gali įnešti mažesnį indėlį į namų ruošą, nepaisant to, ar jie uždirba daugiau už savo žmonas, ar ne. Tačiau apskritai poros, kur vienas ar abu partneriai nedirba už namų ribų, lyčių darbo pasiskirstymas nėra feminisčių ginčų objektas.

Reikia pastebėti, jog pirmieji argumentai daugiausia taikomi viduriniosios klasės moterims.

Kristin Luker savo 1996 m. knygoje Dubious Conceptions aptaria feminizmo poveikį paauglių mergaičių pasirinkimui gimdyti vaiką, ar ne tiek susituokus, tiek nesusituokus. Ji teigia, kad vaikų gimdymui nesusituokus tapus priimtinesniu visuomenėje, jaunos moterys dabar mato mažiau priežasčių ištekėti iki vaiko gimimo, ypač neturtingos jaunos moterys, tuo tarpu 6-ajame XX a. dešimtmetyje vaikų negimdydavo daugiau moterų. Ji tą aiškina tuo, kad neturtingų vyrų ekonominės perspektyvos yra menkos, todėl neturtingos moterys turi mažai galimybių susirasti vyrą, kuris galės suteikti patikimą finansinę paramą.

Su antrosios feminizmo bangos ir hormoninės kontracepcijos pradžia pasikeitė požiūriai į seksualinį moralumą ir elgesį. Moterys gali labiau kontroliuoti savo kūną ir gali užsiimti seksu su mažesniu atgarsiu. Ši seksualinė revoliucija buvo matoma kaip teigiama (ypač lyčiai palankių feminisčių), nes tai leido moterims ir vyrams užsiimti seksu laisvu ir lygiu būdu.

Evangelikės (krikščionės) feministės kartais teigia, kad visą gyvenimą trukanti monogamija idealiai skatina egalitarizmą sekse, ypač į tai žiūrint kai kurių monogamijos alternatyvų (pvz., poligamija, svingavimas, atviros santuokos ar neištikimybė) šviesoje. Tačiau kai kurios feministės laiko daugpatystę, atvirą santuoką, gyvenimą nesusituokus ir svingavimą egalitariniais gyvenimo būdais (žr. lyčiai palankus feminizmas).

Frydrichas Engelsas savo esė The Origin of the Family, Private Property, and the State išreiškia savo tikėjimą, kad monogamija buvo sugalvota kaip būdas vyrams kontroliuoti moteris.

Poveikis religijai

Feminizmas turėjo didelį poveikį įvairiems religijos aspektams. Liberaliose protestantiškos krikščionybės atšakose moterys įšventinamos kaip dvasininkės, ir reformaciniame, konservatyviame ir rekonstruotame judaizme moterys įšventinamos į rabinus ir kantorius. Šiose krikščioniškose ir žydų grupėse moterys palaipsniui gavo lygius postus su vyrais.

Moterų vadovavimui religinėms apeigoms priešinosi Romos katalikybė. Istoriškai Romos katalikai neleidžia moterims eiti kunigų ar kitų dvasininkų pareigų, apribodami moteris iki vienuolių ar pasauliečių vaidmenų.

Feminizmas taip pat vaidino svarbų vaidmenį priimant naujas religijos formas. Neopagonių religijos ypač linkę pabrėžti Deivės dvasiškumo svarbą ir abejoja tuo, ką jie laiko tradicinių religijų priešiškumu moterims ir šventajam moteriškumui. Dianic Wicca kilmė slypi radikaliajame feminizme. Tradicinėse religijose feminizmas vedė į savęs tyrinėjimą, su naujai pripražintais teigiamais krikščioniškais ir islamiškais požiūriais bei Marijos idealais, islamiškais Fatima Zahra požiūriais ir ypač katalikų tikėjimu, kaip kontrapavyzdžiais.

Pasaulinė statistika

Šie statistiniai duomenys yra susiję su santykine moterų padėtimi pasaulyje.

• Pasak Jungtinių Tautų cituojamų tyrimų, vidutiniškai moterys dirba daugiau nei vyrai, skaičiuojant darbą mokamame darbe bei neatlyginamoje namų ruošoje. Pasirinktų besivystančių šalių kaimo vietovėse moterys dirba vidutiniškai 20 % daugiau nei vyrai arba papildomas 102 minutes per dieną. OECD apklausose dalyvavusiose šalyse moterys vidutiniškai dirbo 5 % arba 20 minučių per dieną daugiau nei vyrai.
• Pagal populiaciją moterys yra mažai atstovaujamos visuose didžiausiuose pasaulio įstatymų leidimo organuose. 1985 metais Suomijos nacionaliniame įstatymų leidžiamajame organe buvo didžiausia moterų dalis – apytiksliai 32 procentai (P. Norris, Moterų dalyvavimas įstatymų leidžiamuosiuose organuose Vakarų Europoje, Vakarų Europos Politika). Šiuo metu Ruandoje moterų skaičius didžiausias – 49 procentai. Jungtinėse Valstijose – 14 procentų. Pasaulio vidurkis yra 9 procentai. Palyginimui, pusė neseniai įkurtos Welsh Assembly Government narių yra moterys, 40 % Škotijos Parlamento narių yra moterys.
• 2003 metais JAV kiekvienam vyro uždirbtam 1 doleriui vidutiniškai tenka 76 moters uždirbti centai.

Šiuolaikinė feminizmo kritika

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Feminizmo kaip ideologijos kritika, specifinių feminizmo tipų kritika bei specifinių feministinių idėjų kritika atėjo iš pačių feminisčių, o ne iš feministų, maskulinistų, socialinių konservatorių ir socialinio progreso šalininkų.

Pokolonijinės feministės kritikuoja tam tikras Vakarų feminizmo formas, ypač radikalųjį feminizmą ir jo pagrindinę prielaidą – moterų potyrių universalizavimą. Jos teigia, kad ši prielaida negali būti lengvai pritaikoma moterims, kurioms lytinis engimas nėra toks aktualus kaip antai, pavyzdžiui, rasinis ar klasinis engimas.

Kai kurių feminizmo atšakų, vyrų judėjimo bei Queer teorijos požiūriu lyčių nelygybė ir stereotipai yra žalingi tiek vyrams, tiek moterims, ir abi lytys kenčia dėl lūkesčių tradiciniams lyčių vaidmenims.

Daugelis palaikančiųjų maskulinizmą teigia, jog dėl tradicinių lyčių vaidmenų ir feminisčių visuomenėje įdiegto seksizmo vyrai yra ir buvo engiami. Vedybų teisių gynėjai prieštarauja feminisčių siekiams pakeisti tradicinę šeimą, kaip aiškinama įvairių feminizmo lyderių (pvz., Sheila Cronan požiūriu), kad vedybos pakeičia moterų vergystę, ir moterų judėjimas turėtų susitelkti ties šios institucijos puolimu ir kad moterų laisvės negalima laimėti be vedybų panaikinimo. Dr. Mary Jo Bane, Wellesley College’s Center for Research on Woman vadovė, pasiūlė, kad norint vaikus užauginti lygybėje, reikia juos atimti iš šeimų ir užauginti bendruomenėje. Vyrų ir moterų teisių grupės prieštarauja feministėms, tokioms kaip Robin Morgan, viešai žinomai Ms. Maganize lesbietės redaktorės, propaguojančios „neapykantą vyrams“ kaip kilnų ir perspektyvų politinį poelgį ir teigiančios, kad nelygybė tarp moterų ir vyrų negali būti išspręsta nepanaikinus santuokos. Šeimos ir vyrų teisių grupės taip pat žiūri kritiškai į feminisčių planus, kurie pamina tradicinį vyrų vaidmenį šeimoje. 1988 m. sausio National NOW Times Sheila Cronan interviu pareiškė, kad kiekviena moteris turėtų norėti būti identifikuojama kaip lesbietė, kad būtų tikra feministė. Daugumai feminizmo kritikų kelia nerimą tokių lesbiečių, kaip Patricia Ireland, NOW vadovės, vyravimas vadovavimo vaidmenyse. Vyrų teisių šalininkai daugumą šiuolaikinių feminisčių problemų mato kaip „ekstremistines“, nes, jų suvokimu, feminisčių siekiai, tokie, kaip teisių lygybė, jau pasiekti. Tokios problemos, kaip žiaurumas prieš moteris, matomos kaip diskriminuojančios vyrus. Tėvų teisių šalininkai kritikuoja feminisčių pastangas po skyrybų uždrausti dalijimąsi tėvyste arba bendrą globą.

Ann Widdecombe, britų konservatorė politikė ir buvusi vadovybės kandidatė, pareiškė, jog feminizmas pamažu išsivystė į savo paties priešybę. Ji teigia, kad 8-ojo XX a. dešimtmečio retorika pabrėžė lygias teises ir savarankiškumą, o 10-ojo XX a. dešimtmečio retorika reikalavo ypatingos pagalbos moterims ir davė suprasti, kad moterys negali rūpintis pačios savimi. Ji sutapatina save su pirmuoju variantu, o pastarąjį aprašo kaip „visišką nesąmonę“.

Akademinis feminizmo problemų tyrimas

Kai kurie gamtos ir socialiniai mokslininkai pabandė panaudoti mokslą įgimtų socialinių ar kognityvių skirtumų tarp vyrų ir moterų teorijų ištyrimui; keletas pavyzdžių:

• Anne Fausto-Sterling savo knygoje Myths of Gender nagrinėja prielaidas įkūnytas moksliniame tyrime, kurio tikslas palaikyti biologiškai esencialistinį požiūrį į lytį.
• Carol Tavris knygoje The Mismeasure of Woman naudoja psichologiją ir sociologiją išreikšti nesėkmei identifikuojant įgimtus skirtumus tarp vyrų ir moterų ir aiškiai nustatyti kaip šie skirtumai diktuoja, ir yra priežastis, pastebimų vyrų ir moterų skirtumų. Ji teigia, kad yra priklausomybė nuo pastoviai besikeičiančių hipotezių (ir jų, vietoje įrodymų, sukuriamos isterijos) pateisinti nelygybei. Toliau ji prieštarauja tendencijai bausti moteris už tai, kad jos nesielgia pagal tradicines vyrų sąlygas, kas suteikia kontrargumentą Warren Farrell atlyginimų skirtumų idėjoms.
• Evelyn Fox Keller teigia, kad mokslo retorika atspindi vyrišką požiūrį, ir suabejoja mokslinio objektyvumo idėja. Daug antropologų (Haviland, Prins, Walrather, McBride) pastebėjo, jog ne vyriškas požiūris žmogaus evoliucijos ir kultūros tyrimuose yra santykinai naujas. Primatologė Sarah Blaffer Hrdy (Infanticide: Comparative and Evolutionary Perspectives, Mother Nature: A History of Mothers, Infants and Natural Selection) pastebi vyravimą vyrų sukurtų stereotipų ir teorijų, tokių kaip neseksuali moteris, nepaisant „gausių viešai prieinamų tam prieštaraujančių įrodymų surinkimo“ (Hrdy, 1988, 120 psl.).
• Tyrėjos Barbara Ehrenreich, Kristin Luker ir Stepjanie Coontz parodė, kai kurių anti – feministinių autorių cituojamų socialinių ir mokslinių teorijų trūkumus.

Lietuvoje

1907 m. rugsėjo 27d. Kaune prasidėjo I moterų suvažiavimas. Jame dalyvavo visas intelektualinis to meto moterų elitas - rašytojos G. Petkevičaitė - Bitė, S. Kymantaitė - Čiurlionienė, O. Pleirytė - Puidienė, J. Žymantienė - Žemaitė, M. Pečkauskaitė - Šatrijos Ragana, C. Leonienė, F. Bortkevičienė, L. Didžiulienė.

Moterims rinkimų teisė buvo suteikta 1919 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Valstybės Tarybai priėmus Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą. 1919 m. gruodžio 2 d. įstatymas buvo paskelbtas Laikinosios vyriausybės žiniose ir įsigaliojo.

1928 m. gruodžio 9 d. organizacinis komitetas sukvietė moterų draugijų atstoves į Lietuvos moterų tarybos (LMT) steigiamąjį susirinkimą. Pagrindinis LMT tikslas buvo sujungti bendrai veiklai visas lietuvių moterų organizacijas, reprezentuoti jų veiklą ir atstovauti moterų interesams tiek šalyje, tiek užsienyje. Šiame susirinkime dalyvavo 14 organizacijų (Lietuvos vaiko, Kūdikių gelbėjimo, Karininkų šeimų moterų, studenčių Neo Lithuania (Filiae Lithuaniae), studenčių skaučių, studenčių Liepsnos, Pieno lašo, Mergaičių bičiulių draugijų, LMS, Lietuvos moterų globos komiteto, Lietuvos moterų, baigusių aukštajį mokslą, sąjungos, Moterų sąjungos tautiniam laivynui remti, Lietuvių katalikių moterų bei Marijos pravoslavių moterų draugijų) atstovės. Susirinkime valdyba nebuvo įkurta. 1929 m. vasario 17d. antrajame steigiamajame susirinkime buvo priimti įstatai, išrinkta valdyba. Taryba vienijo 17 moterų organizacijų: Kūdikių gelbėjimo, Lietuvos vaiko, Karininkų šeimų moterų, studenčių Neo Lithuania, studenčių skaučių, Žiburėlio, Lietuvos aboliucionistų, Lietuvai pagražinti, Klaipėdos moterų labdaros "Gabija", Mergaičių bičiulių, Kalinių globos draugijas, Raudonojo Kryžiaus jaunimo kuopelę, Lietuvos moterų globos komitetą, Lietuvos moterų, baigusių aukštąjį mokslą, sąjunga, Moterų sąjungą tautiniam laivynui remti, Kauno šaulių moterų būrio skyrių, Gailestingųjų seserų sąjungą.

1936 m. išleistas moterų organizacijoms nepalankus Seimo rinkimų įstatymas užkirto kelią moterims dalyvauti Seime. Prezidentas [Antanas Smetona] ir vyriausybė neigiamai žiūrėjo į moterų dalyvavimą politikoje. IV Seime moterų judėjimas savo atstovių neturėjo.

Iki pat 1940 m. pirmosios sovietų okupacijos moterų judėjimas vis siekė atgauti savo prarastas teises politiniame šalies gyvenime. Kad ir būta deklaratyvių moterų judėjimo vienybės pareiškimų, jis liko susiskaidęs kaip ir po 1908-ųjų metų. Moterų judėjimas neišsprendė daugelio uždavinių, pavyzdžiui, moterų darbo, moterų profesinių sąjungų, aktyvių moterų organizacijų, moterų judėjimo susivienijimo ir pan. Dauguma Lietuvos moterų buvo pasyvios, o aktyviai draugijose dirbo tik nedaugelis.

Sovietiniu laikotarpiu nebuvo parašyta darbų apie moterų judėjimą. Tik 1988 m. O. Maksimaitienės paskelbtame straipsnyje fragmentiškai aprašomas I moterų suvažiavimas.

Nuorodos

• 1001 feministinė nuoroda
• Susan Brownmiller.com: kur reiškiasi feminizmas