Prekyba žmonėmis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Prekyba žmonėmis – šešėlinio verslo dalis.

Sąvoka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prekybos žmonėmis apibrėžimas yra suformuluotas Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) 2000 m. specialiame Protokole dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja. Jį pripažįsta daugelis šalių visame pasaulyje, juo remiasi įvairių valstybių oficialūs dokumentai. 2000 m. gruodžio mėnesį specialusis JTO komitetas priėmė Protokolą dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja (toliau – JTO Protokolas dėl prekybos žmonėmis), kuris papildo JTO konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą. Prekyba žmonėmis apibrėžiama minėto protokolo 3 straipsnyje. [1]

Prekyba žmonėmis – žmonių verbavimas, pervežimas, perdavimas, slėpimas ar jų priėmimas gąsdinant, panaudojant jėgą ar kitas prievartos, grobimo, apgaulės, sukčiavimo formas, piktnaudžiaujant padėtimi ar pažeidžiamumu arba mokant ar priimant pinigus ar kitą naudą tam, kad būtų gautas kito tą žmogų kontroliuojančio asmens sutikimas siekiant išnaudoti. Išnaudojimas apima kitų asmenų išnaudojimą prostitucijos forma ir kitas seksualinio išnaudojimo formas, priverstinį darbą ar paslaugas, vergiją ar veiklą, panašią į vergiją, tarnystę ar organų pašalinimą. Prekybos žmonėmis aukos sutikimas iš anksto apgalvotam išnaudojimui, nurodytam JTO Protokolo dėl prekybos žmonėmis 3 straipsnio a punkte, neturi reikšmės, jei buvo panaudota bet kuri iš a punkte nurodytų priemonių. Vaiko verbavimas, pervežimas, perdavimas, slėpimas ar priėmimas, siekiant jį išnaudoti, yra laikoma „prekyba žmonėmis“, net jei tai neapima nė vieno iš šio 3 straipsnio a punkte nurodytų būdų. [2]

Latentinis (t. y. užslėptas) nusikaltimas, kadangi ne kiekvienas nukentėjusysis (paprastai – moteris) kreipiasi pagalbos, todėl nėra tikslios informacijos apie prekybos žmonėmis mastą. Europoje nuo prekeivių žmonėmis kasmet nukenčia apie 120 000 žmonių. [3]

Veiksniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai vidaus veiksniai:

  • nestabili materialinė asmens būklė, skatinanti imtis neteisėtos veiklos arba išvykti uždarbiauti į užsienio valstybes;
  • sunkiai įsitvirtinanti lyčių lygybė – į moterį vis dar neretai žiūrima kaip į seksualinių paslaugų teikėją;
  • šeimos, kaip socialinės vertybės, menkėjimas;
  • pinigų, kaip esminės vertybės, aukštinimas visuomenėje, skatinantis jaunus žmones ieškoti lengvo ir greito uždarbio.

Pagrindiniai išorės veiksniai (regioniniai ir globalūs):

  • didelė prostitucijos paslaugų paklausa Vakarų valstybėse;
  • aktyvi etninių organizuotų nusikalstamų struktūrų veikla užsienio valstybėse;
  • nevienoda teisinė atsakomybė už prekybą žmonėmis skirtingose valstybėse.

Prekybos žmonėmis egzistavimą lemia ir globalizacijos liberalizuojamos visuomenės ir asmens vertybės. Net 32 % asmenų, kurie Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro depersonalizuotoje duomenų apie nukentėjusiuosius nuo prekybos žmonėmis bazėje 2008 m. užregistruoti kaip nukentėję nuo prekybos žmonėmis, žinojo, kad vyksta į užsienį dirbti pasilinksminimo sferoje ir teikti prostitucijos paslaugas. Nevienoda teisinė atsakomybė už vertimąsi prostitucija ir (arba) naudojimąsi prostitucijos paslaugomis įvairiose valstybėse taip pat prisideda prie prekybos žmonėmis plitimo, ypač po to, kai Lietuva prisijungė prie Šengeno erdvės ir įsigaliojo bevizis režimas su JAV.

Europa[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Perspėjimas Vokietijos moterims ~1900 m. (anksčiau iš Vokietijos išvykdavo daug moterų, šiuo metu į ją atgabenama daug prekybos moterimis aukų, kone antroje vietoje po D. Britanijos)

Baltijos šalių kasmet išvežama arba savo noru išvažiuoja apie 3000 moterų, iš jų daugiausiai 1000–1200 iš Lietuvos, nes Lietuvos didesnis gyventojų skaičius, be to, tai lemia ir geografinė padėtis. Lietuvoje nėra tikslių duomenų, teisinės praktikos apie tokias prekybos žmonėmis pasireiškimo formas, kaip žmogaus pardavimą už skolas, priverstinę santuoką, priverstinį abortą, neteisėtą žmogaus organų transplantaciją ar pardavimą, priverstinę vyrų prostituciją. [4]

Pagrindinė nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis paskirties valstybė Europoje – Jungtinė Karalystė. [5] Tačiau jų šioje valstybėje mažėja – 2005 m. iš Jungtinės Karalystės grįžo 32 tokie asmenys (2006 m. – 26, 2007 m. – 19, 2008 m. – 17). Kita svarbi prekybos žmonėmis paskirties valstybė – Vokietija. 2008 m. Lietuvoje į nevyriausybines organizacijas pagalbos kreipėsi 9 asmenys, minėtoje valstybėje nukentėję nuo prekybos žmonėmis (2005 m. – 14, 2006 m. – 7, 2007 m. – 2). Iš Graikijos 2008 m. grąžinti 3 tokie asmenys, iš Airijos – 2 asmenys, iš Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Čekijos grįžo po 1 asmenį. [6] Jiems suteikta pagalba.

Lietuva[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prekyba žmonėmis Lietuvoje yra aktuali problema. Lietuva prekybos žmonėmis srityje išlieka importo, eksporto kartais tranzito šalis. Prekyba žmonėmis Lietuvoje, įskaitant ir Lietuvos piliečių išvežimą į užsienio šalis, daugiausia orientuota į seksualinį išnaudojimą, prostitucijos verslą.

Veiksniai, lemiantys prekybą žmonėmis, Lietuvoje mažai kinta. Kinta tik prekybos žmonėmis formos, mastas, potencialių prekybos žmonėmis aukų verbavimo taktika ir išnaudojimo būdai. Prekybai žmonėmis vis dar milžinišką įtaką daro socialiniai ir ekonominiai veiksniai, kurie lemia žmogaus gerovę valstybėje, be to, vidaus ir išorės (regioniniai ir globalūs) veiksniai, kurie neabejotinai susiję su vidiniais veiksniais.

2006–2008 m. Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro depersonalizuotos duomenų bazės duomenys rodo, kad į prekybą žmonėmis dažniau įtraukiami asmenys, turintys žemesnį nei vidurinį išsilavinimą. Minėtos duomenų bazės duomenimis, nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis išsilavinimo vidurkis kasmet mažėja. 2008 m. net 40 % nukentėjusiųjų neturėjo pagrindinio išsilavinimo (nebuvo baigę 10 klasių), 10 % nukentėjusiųjų turėjo pagrindinį išsilavinimą (2007 m. 36 % nukentėjusiųjų neturėjo pagrindinio išsilavinimo, 14 % turėjo pagrindinį išsilavinimą; 2006 m. 35 % nukentėjusiųjų neturėjo pagrindinio išsilavinimo, 10 % turėjo pagrindinį išsilavinimą). Didžiuma nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis – asmenys nuo 15 iki 20 metų. 2006 m. buvo 55 %, 2007 m. – 46 %, 2008 m. – 49 % minėto amžiaus asmenų.

Analizuojant Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro ir LR užsienio reikalų ministerijos pateiktus duomenis, matyti, kad nukentėjusieji nuo prekybos žmonėmis vis labiau pasitiki Lietuvos Respublikos diplomatinėmis atstovybėmis ir konsulinėmis įstaigomis užsienio valstybėse – į jas 2008 m. kreipėsi 15 nukentėjusiųjų (2007 m. – 7 nukentėjusieji). Be to, Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro depersonalizuotos duomenų bazės duomenimis, 2008 m. 67 %, 2007 metais 52 %, 2006 m. 50 % nukentėjusiųjų į socialinę pagalbą teikiančias nevyriausybines organizacijas buvo nusiųsti teisėsaugos institucijų, kitų valstybės institucijų ir įstaigų.

Asmenys ir organizuotos nusikalstamos struktūros, vykdančios veikas, susijusias su prekyba žmonėmis (toliau vadinama – prekeiviai žmonėmis), verbuoja socialiai pažeidžiamus asmenis, atsižvelgdami į skirtingą jų socialinę, ekonominę ir kultūrinę padėtį visuomenėje. Atsižvelgiant į vietos ir tarptautines sąlygas, potencialių prekybos žmonėmis aukų verbavimo taktika gali skirtis, tačiau prekeivių žmonėmis ketinimai beveik visais atvejais tokie pat – pasipelnyti iš aukos išnaudojimo. Prekeiviai žmonėmis įvairiais būdais (nuo psichologinio smurto iki visiško aukos izoliavimo nuo išorės aplinkos) stengiasi kuo labiau kontroliuoti auką, verčia ją paklusti. Tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje prekeiviai žmonėmis aukas verbuoja apgaule, žadėdami padorius ir gerai mokamus darbus (indų plovėjos, auklės, namų tvarkytojos ir panašiai). Dažniausi aukų verbavimo būdai: grupinis ir individualus verbavimas, tikslinis ir atsitiktinis verbavimas, apgaulė, įkalbinimas ir šantažas, tai priklauso nuo to, ar verbuojama viena ar kelios aukos, ar auka yra verbuojama atsitiktinai, kaip auka įkalbinama.

Prasidėjęs 2008 m. pasaulio ekonomikos nuosmukis itin palietė Lietuvą. Didėjantis nedarbas gali skatinti naujus migracijos srautus į Vakarų Europą, tai savo ruožtu gali sudaryti palankias prekybos žmonėmis Lietuvoje ir Lietuvos Respublikos piliečiais užsienio valstybėse sąlygas. Taigi svarbu stiprinti prekybos žmonėmis prevenciją ir kontrolę, toliau įgyvendinti pradėtas priemones, užkertančias kelią prekybai žmonėmis.

Stebėsena[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prekybos žmonėmis būklės Lietuvoje stebėsenos mechanizmo sukūrimas – vienas svarbiausių klausimų, kurį 2008 m. sprendė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (toliau vadinama – ESBO), Europos Sąjunga (toliau vadinama – ES) ir Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuras. Siekiant sukurti minėtą mechanizmą, Lietuvos kriminalinės policijos biure įdiegta operatyvinės informacijos sistema, sujungta su taktinės ir strateginės informacijos apie asmenis, susijusius su prekyba žmonėmis (įtariamuosius, kaltinamuosius, nukentėjusiuosius ir liudytojus), centralizuoto kaupimo, tvarkymo, analizės ir naudojimo sistema.

Lietuvoje veikia ir Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro depersonalizuota duomenų bazė, kurioje nukentėjusieji nuo prekybos žmonėmis identifikuojami pagal Protokolo dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja, papildančio Jungtinių Tautų Organizacijos konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą (Žin., 2003, Nr. 49-2166), 3 straipsnį, nesvarbu, ar nukentėjusysis nuo prekybos žmonėmis dalyvauja ikiteisminiame tyrime. Informatikos ir ryšių departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos kaupia duomenis apie asmenis, ikiteisminio tyrimo pripažintus nukentėjusiais nuo prekybos žmonėmis, ir įtariamuosius pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 147, 1471, 157 straipsnius. Be to, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, vadovaudamasi nevyriausybinių organizacijų kasmet teikiamais duomenimis apie įgyvendinamus esamų ir potencialių nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis ir priverstinės prostitucijos socialinės integracijos projektus, Vidaus reikalų ministerijai teikia depersonalizuotus duomenis apie esamus ir potencialius nukentėjusiuosius nuo prekybos žmonėmis arba priverstinės prostitucijos ir jiems suteiktą pagalbą.

Lietuvai, įstojusiai į ES ir intensyviai plėtojančiai ekonomiką, kyla nauja grėsmė – imigrantų iš kaimyninių ir Azijos valstybių srautas, kuris gali sukurti prekybos žmonėmis Lietuvoje, kaip paskirties valstybėje, problemą, todėl labai svarbu jau dabar numatyti šio prognozuojamo reiškinio prevencijos priemones.

Lietuvai prisijungus prie Šengeno erdvės, jos piliečiams suteikta laisvė judėti Šengeno erdvės valstybėse. Tai kelia ir naujas kovos su prekyba žmonėmis problemas – mažėja valstybės galimybės kontroliuoti piliečių (taip pat nepilnamečių) judėjimą, todėl ypač turi būti rūpinamasi prevencija ir švietimu prekybos žmonėmis klausimais. Įsigaliojęs bevizis režimas su JAV irgi gali skatinti pigios darbo jėgos migraciją iš Lietuvos, ypač esant ekonominiam nuosmukiui.

Prevencija ir pagalba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje sukurta pagal pakopinį principą veikianti koordinavimo sistema:

  • Pirmąją koordinavimo sistemos pakopą sudaro ir visos sistemos veiklą organizuoja nacionalinis koordinatorius prekybos žmonėmis prevencijos ir kovos su šiuo reiškiniu klausimais, paskirtas vidaus reikalų ministro 2007 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 1V-109.
  • Antroji pakopa – vidaus reikalų ministro 2007 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 1V-173 sudaryta tarpžinybinė darbo grupė, kurios veikloje dalyvauja visų Prekybos žmonėmis prevencijos bei kontrolės 2005–2008 metų programos priemones įgyvendinančių institucijų atstovai.
  • Trečioji pakopa – 10 policijos pareigūnų teritorinėse policijos įstaigose (po vieną policijos pareigūną kiekvienoje teritorinėje policijos įstaigoje) kovos su prekyba žmonėmis funkcijai atlikti. Šie pareigūnai teritoriniu principu bendradarbiauja su savivaldybių institucijų atstovais, švietimo, socialiniais darbuotojais ir nevyriausybinių organizacijų atstovais. Pagal šią programą ketinama formalizuoti šį bendradarbiavimą savivaldybėse – sudaryti prekybos žmonėmis prevencijos ir kontrolės koordinacines darbo grupes, kurių tikslas – savivaldybės lygmeniu spręsti klausimus, kylančius dėl veikų, susijusių su prekyba žmonėmis. Darbo grupių uždaviniai būtų – nustatyti pagrindinius veiksnius, lemiančius prekybą žmonėmis savivaldybėje, pagal galimybes inicijuoti ir organizuoti prekybos žmonėmis prevencijos priemones ir užtikrinti kompleksinę socialinę pagalbą nukentėjusiesiems nuo prekybos žmonėmis savivaldybėje, taip pat spręsti kitas su prekybos žmonėmis prevencija ir kontrole susijusias problemas.

Lietuvos Respublikos institucijų ir įstaigų, nevyriausybinių ir tarptautinių organizacijų bendro darbo pastangomis Lietuvoje jau dabar veikia nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis identifikavimo sistema, kurią sudaro Prekybos žmonėmis prevencijos ir kontrolės 2009–2012 m. programos 14 punkte nurodyti duomenys, gauti iš Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro depersonalizuotos duomenų bazės, Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Įgyvendinant Prekybos žmonėmis prevencijos bei kontrolės 2005–2008 m. programą, nuolat tobulinta teisės sistema. Lietuvos Respublikos teisės aktai iš esmės atitinka Jungtinių Tautų, ES, Europos Tarybos, Interpolo, Europolo ir kitų tarptautinių organizacijų nustatytus prekybos žmonėmis ir prostitucijos kontrolės ir prevencijos reikalavimus. Nuo 2005 m. birželio 23 d. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už išnaudojimą priverstiniam darbui, taip pat atsakomybė už prekybą žmonėmis juridiniams asmenims, o tai labai svarbu traukiant baudžiamojon atsakomybėn modelių, įdarbinimo, turizmo agentūras ir kitus juridinius asmenis, padariusius veikas, susijusias su prekyba žmonėmis. 2009 m. kovo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo pakeitimo įstatymas (Žin., 2008, Nr. 137-5387), kuris išplečia smurtinio nusikaltimo sąvoką – ji apima ir prekybą žmonėmis. Šio įstatymo pakeitimai leidžia nusikaltimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos kompensaciją gauti ir nukentėjusiesiems nuo prekybos žmonėmis. Siekiant mažinti prostitucijos paslaugų paklausą, nuo 2005 m. birželio 16 d. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (Žin., 1985, Nr. 1-1) 1821 straipsnį administracinė atsakomybė kyla ne tik už vertimąsi prostitucija, bet ir už atlygintiną naudojimąsi prostitucijos paslaugomis.

Lietuva 2008 m. vasario 13 d. pasirašė 2005 m. gegužės 16 d. Varšuvoje priimtą Europos Tarybos konvenciją dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis, prie kurios rengimo aktyviai prisidėjo. Šioje konvencijoje daugiau nei kituose galiojančiuose tarptautiniuose dokumentuose dėmesio skiriama nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis teisių ir laisvių apsaugos stiprinimui.

Siekiant mažinti prekybos žmonėmis mastą, įgyvendinant Prekybos žmonėmis prevencijos bei kontrolės 2005–2008 m. programą, ypač daug dėmesio skirta švietimo ir mokymo sistemos kūrimui. Įgyvendindama minėtą programą, Vidaus reikalų ministerija kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis ir Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuru kasmet visuomenei (tikslinėms rizikos grupėms, ypač nepilnamečiams) organizavo informacines kampanijas, per kurias kalbėta apie prekybos žmonėmis keliamą pavojų. Svarbu ir tai, kad, Vidaus reikalų ministerijos užsakymu atliekamų visuomenės nuomonės apklausų duomenimis, Lietuvoje 2005–2008 m. itin padaugėjo žmonių, žinančių apie prekybos žmonėmis keliamą pavojų, tačiau sumažėjo tokių, kurie bijo tapti šio nusikaltimo aukomis.

LR švietimo ir mokslo ministerija į bendrojo lavinimo etikos ir pilietinio ugdymo pagrindinės mokyklos programas įtraukė prekybos žmonėmis ir prostitucijos klausimus, į etikos programą – rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo kursą, kuris skatina mokinius ugdytis brandų požiūrį į vyrų ir moterų santykius, lyčių lygybę, neigiamą požiūrį į seksualinę prievartą, prostituciją, pornografiją, moko saugotis seksualinės skriaudos ir pavojų. Be to, į pilietiškumo pagrindų kursą įtraukti vaiko ir žmogaus teisių ir šių teisių apsaugos, lyčių lygybės, nepilnamečių nusikalstamumo, prekybos žmonėmis, skurdo, socialinės atskirties, smurto ir patyčių klausimai. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos 2005 metais parengė Ankstyvosios prevencijos veiksmų užkardant neteisėtą nepilnamečių išvežimą į užsienį, siekiant juos parduoti, metodines rekomendacijas.

2005–2008 m. organizuotas mokymas savivaldybių ir socialiniams darbuotojams, socialiniams pedagogams, klasių auklėtojams, sveikatos apsaugos darbuotojams, policijos, prokuratūros, migracijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnams, visuomenės informavimo priemonių atstovams.

Gerinant ankstyvąją prevenciją, skirtą potencialioms prekybos žmonėmis aukoms, internetu ir telefonu joms teikti patarimai ir konsultacijos. Per 2008 m. kvalifikuotą teisininko, socialinio darbuotojo, psichologo patarimą ar konsultaciją internetu vidutiniškai gavo 135, o telefonu – 350 besikreipusių potencialių prekybos žmonėmis aukų. [7]

Įgyvendinus Prekybos žmonėmis ir prostitucijos kontrolės bei prevencijos 2002–2004 m. programą ir Prekybos žmonėmis prevencijos bei kontrolės 2005–2008 m. programą, Lietuvoje sukurta ir veikia nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis pagalbos sistema. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2005–2008 m. nevyriausybinės organizacijos vykdė 52 projektus (15 iš jų vykdyta 2008 m.), skirtus nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis socialinei paramai, apsaugai ir grąžinimui į visuomenę. Tvirtai galima teigti, kad kiekvienas nevyriausybinėms organizacijoms arba Lietuvos teisėsaugos institucijoms žinomas nukentėjusysis nuo prekybos žmonėmis ir priverstinės prostitucijos sulaukia socialinės, teisinės, medicininės ir kitokios pagalbos. Vidaus reikalų ministerijos užsakymu Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuras parengė nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis grąžinimo į Lietuvą sistemą.

Kad gerėtų valstybės institucijų ir įstaigų, nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas kontroliuojant prekybą žmonėmis, Teisės institutas 2005 m. parengė Valstybės institucijų ir įstaigų bei nevalstybinių organizacijų bendradarbiavimo kontroliuojant prekybą žmonėmis koncepciją. Vidaus reikalų ministerija 2009 m. gruodžio 3 d. Vilniuje surengė mokslinę praktinę konferenciją „Valstybės institucijų ir nevalstybinių organizacijų bendradarbiavimas kovojant su prekyba žmonėmis“.

Lietuvoje sukurta ir veikia teisėsaugos institucijų, aktyviai kovojančių su prekyba žmonėmis, sistema. 2006 m. Lietuvos kriminalinės policijos biure įsteigtas specializuotas Prekybos žmonėmis tyrimo skyrius. 2007 m. aukštesnės pakopos policijos komisariatuose įsteigta 10 papildomų pareigybių kovai su prekyba žmonėmis. Nuo 2006 m. Generalinėje prokuratūroje ir teritorinėse prokuratūrose kovos su prekyba žmonėmis srityje specializuojasi 32 prokurorai.

Pagalba iš užsienio[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos Respublikos kovos su prekyba žmonėmis pastangas teigiamai vertina tarptautinė bendruomenė. JAV valstybės departamentas kiekvienais metais pagal 2000 m. Prievartos ir prekybos žmonėmis aukų apsaugos įstatymą pasaulio mastu vertina užsienio valstybių vyriausybių pastangas kovoti su prekyba žmonėmis. Lietuva, įgyvendindama valstybines kovos su prekyba žmonėmis priemones, jau 5 metus iš eilės patenka į pirmąją grupę valstybių, dedančių didžiausias kovos su prekyba žmonėmis pastangas. Apie Lietuvos prekybos žmonėmis kontrolę ir prevenciją teigiamai atsiliepiama ir JAV valstybės departamento pasaulinėje ataskaitoje apie žmogaus teisių padėtį 2008 metais. Be to, ESBO kartu su LR vidaus reikalų ministerija, LR užsienio reikalų ministerija ir LR teisingumo ministerija 2007 m. spalio 25–26 d. Vilniuje surengė aukšto lygio konferenciją „Prekybos žmonėmis prevencija: problemos ir sprendimai“, taip pareikšdama pasitikėjimą Lietuva. Konferencijoje dalyvavo 140 atstovų iš daugiau nei 30 valstybių. Lietuva – vienintelė iš Šiaurės ir Baltijos valstybių, surengusi šią aukšto lygio konferenciją, prisijungė prie Jungtinių Tautų pasaulinės iniciatyvos prieš prekybą žmonėmis. Tai reikšmingas Lietuvos indėlio į kovą su prekyba žmonėmis įvertinimas.

2007–2009 m. kasmet LR Vidaus reikalų ministerijos iniciatyva Lietuvoje surengti Europos policijos kolegijos (CEPOL) seminarai „Prekyba žmonėmis ir nelegali imigracija“, skirti vadovaujantiesiems ES valstybių policijos ir kitiems statutiniams teisėsaugos pareigūnams. Juose dalyvavo vadovaujantieji ES policijos ir kiti statutiniai pareigūnai iš 15 ES valstybių. Lietuvos policijos pareigūnas vadovavo tarptautinei darbo grupei, rengusiai minėtų seminarų mokymo programos aprašą. Be to, 2008 m. gegužės 28 d. surengta regioninė aukšto lygio Interpolo konferencija, kurioje 50 valstybių atstovai aptarė ir prekybos žmonėmis bei nelegalios migracijos klausimus.

Prekybos žmonėmis prevencijos ir kontrolės 2009–2012 m. programa[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2009 m. LR Vyriausybė patvirtino Prekybos žmonėmis prevencijos ir kontrolės 2009–2012 m. programą. Ja siekiama valstybės lygmeniu nuosekliai, sistemingai spręsti su prekybos žmonėmis prevencija ir kontrole susijusias problemas. Šios programos tikslai:

  • užkirsti kelią prekybai žmonėmis ir kovoti su ja;
  • apsaugoti nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis teises ir teikti jiems kompleksinę pagalbą, užtikrinti pagalbos nukentėjusiesiems nuo prekybos žmonėmis ir liudytojų apsaugos sistemų veikimą;
  • užtikrinti veiksmingą tarptautinį Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kompetentingų institucijų ir įstaigų, nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą kovojant su prekyba žmonėmis.

Šios programos uždaviniai:

  • tobulinti prekybos žmonėmis prevencijos ir kontrolės teisinį reguliavimą;
  • savivaldybių lygmeniu stiprinti tarpžinybinį bendradarbiavimą prekybos žmonėmis prevencijos ir kontrolės klausimais;
  • gerinti prekybos žmonėmis ir priverstinės prostitucijos prevenciją;
  • tobulinti socialines paslaugas teikiančių specialistų, taip pat specializuotų teisėsaugos pareigūnų, teisėjų ir kitų specialistų kvalifikaciją prekybos žmonėmis prevencijos ir kontrolės klausimais;
  • išanalizuoti ir įvertinti baudžiamosios atsakomybės už prekybą žmonėmis taikymo problemas;
  • plėtoti kompleksinės pagalbos nukentėjusiesiems nuo prekybos žmonėmis teikimą;
  • tobulinti tikslinės pagalbos teikimo nukentėjusiesiesiems nuo prekybos žmonėmis koordinavimą, didinti informacijos apie tikslinės pagalbos teikimo galimybes prieinamumą;
  • plėtoti regioninį ir tarptautinį bendradarbiavimą prekybos žmonėmis prevencijos ir kontrolės klausimais, keitimąsi geriausia šios srities patirtimi. [8]

Baudžiamoji atsakomybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tas, kas pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo asmenį, arba verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba sumokėdamas pinigus ar suteikdamas kitokią turtinę naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš šio asmens prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui, baudžiamas laisvės atėmimu nuo 2 iki 10 metų (LR baudžiamasis kodeksas, 147 straipsnis „Prekyba žmonėmis“). [9]

Tas, kas atitinkamą veiką (numatytą LR BK 147 straipsnio 1 dalyje) padarė dviem ar daugiau nukentėjusiems asmenims, arba dalyvaudamas organizuotoje grupėje, arba siekdamas įgyti nukentėjusio asmens organą, audinį arba ląstelių, baudžiamas laisvės atėmimu nuo 4 iki 12 metų (LR BK 147 str. 2 d.).

Už prekybą žmonėmis atsako ir juridinis asmuo.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Prekyba žmonėmis” kas tai? („Londono žinios“, 2005/09/21)
  2. Protokolas dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja, papildantis Jungtinių Tautų Organizacijos Konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą (Ratifikuota 2003-04-22; Valstybės žinios, 2003-05-21, Nr. 49-2166)
  3. Europolo duomenimis
  4. Prekyba žmonėmis (LR vidaus reikalų ministerija)
  5. Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro depersonalizuotos duomenų bazės duomenimis
  6. Čia pateikti Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro ataskaitų apie nukentėjusiuosius nuo prekybos žmonėmis socialinę pagalbą teikiančiose institucijose duomenys (2006–2008 m.)
  7. Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro pateiktų ataskaitų apie patarimų ir konsultacijų teikimo potencialioms prekybos žmonėmis aukoms veiklą įgyvendinant 2007 m. sutartį Nr. 1VL-727 ir 2008 m. papildomą susitarimą prie minėtos sutarties Nr. 1VL-122 duomenys.
  8. [Dėl Prekybos žmonėmis prevencijos ir kontrolės 2009–2012 metų programos patvirtinimo] (LR Vyraisuybės 2009 m. rugsėjo 9 d. nutarimas Nr. 1104, Valstybės žinios, 2009-09-19, Nr. 112-4761)
  9. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (2010-02-11 redakcija)

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.