Felix Mendelssohn

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Crystal Clear app personal.png  Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Taip pat, jei norite, Tvarkos projekte galite parašyti, kad sutvarkėte šį straipsnį.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.
Feliksas Mendelsonas

Feliksas Mendelsonas (Jakob Ludwig Felix Mendelssohn Bartholdy, 1809 m. vasario 3 d. Hamburge1847 m. lapkričio 4 d. Leipcige) – vokiečių kompozitorius, pianistas, vargonininkas, dirigentas, vienas ryškiausių romantinės muzikos kūrėjų, Bacho kūrybos propaguotojas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Feliksas Mendelsonas gimė gerbiamoje ir pasiturinčioje žydų šeimoje. Jo senelis iš tėvo pusės buvo garsus to meto filosofas Mozė Mendelsonas. Tėvas Abraomas (Abraham) buvo banko dalininkas. Motina Lea atitekėjo iš fabrikantų šeimos. Susituokę jiedu iš Berlyno persikėlė į Hamburgą. Vyresnė Felikso sesuo Fani buvo labai muzikali, ji irgi išgarsėjo kaip kompozitorė, nors ir negavusi tokio muzikinio išsilavinimo kaip brolis Feliksas. Visi 4 Mendelsonų vaikai buvo auklėjami krikščioniškai, pakrikštyti protestantiškai. Tėvai 1822 m. irgi priėmė krikščionybę


Vaikystė ir jaunystė (1809-1829)[taisyti | redaguoti kodą]

Prancūzams užėmus Hamburgą šeima 1811 m. persikėlė į Berlyną. Čia Feliksą ir Fani muzikos iš pradžių mokė motina – pati tiesiogiai perėmusi Bacho tradiciją. Lankantis Paryžiuje 1816 m. vaikus mokė Mary Bigo (Marie Bigot). Grįžus į Berlyną Karlas Frydrichas Celteris mokė juos kompozicijos, Liudvigas Bergeris – fortepijono, o Karlas Vilhelmas Heningas (Carl Wilhelm Henning) – smuiko. Devynerių metų Feliksas 1818 m. pirmą sykį koncertavo viešai – atliko fortepijono partiją fortepijoniniame trio. 1819 m. balandį jis ir sesuo buvo priimti į Berlyno dainavimo akademiją, kur mokėsi senosios bažnytinės muzikos. Dar po metų jau ėmė kurti muziką. Per pirmuosius metus Feliksas parašė apie 60 kūrinių – dainų, sonatų, kūrinių vargonams.

1821 m. Mendelsonas kartu su savo mokytoju Celteriu lankėsi pas Gėtę Veimare. Tais pačiais metais susipažino su Karlu Maria fon Vėberiu Berlyne dirigavusius operos „Laisvasis šaulys“ premjerą. Vunderkindas Feliksas kūrė vis daugiau.

Mendelsonų šeimoje buvo puoselėjamas paprotys sekmadienio priešpietėmis muzikuoti valgomajame, turbūt nuo 1822 m. – kartu su profesionaliais muzikantais iš karališkosios rūmų kapelos. Feliksas rašydavo tokiems koncertams kūrinius.

1825 m. tėvas nusivežė Feliksą Mendelsoną į Paryžių, čia jaunuolio laukė daug reikšmingų susitikimų. Jis, pavyzdžiui, susipažino su garsiais to meto kompozitoriais Džoakinu Rosiniu ir Džakomu Meyerbeeru, o Luidžis Cherubinis buvo tokios geros nuomonės apie Mendelsono talentą, kad rekomendavo jį sukurti mišių dalį kyrie penkiems balsams ir orkestrui.

Tais pačiais metais Mendelsonas antrą kartą lankėsi pas Gėtę, jo namuose buvo atliktas garbiajam poetui skirtas kvartetas h-moll. 1825 m. Mendelsonas užbaigė ir dviejų veiksmų operą „Kamajo vestuvės“. Šios operos libretui buvo paimtas epizodas iš „Don Kichoto“, o operos premjera įvyko 1827 m. balandžio mėn. Greičiausiai ir dėl intrigų opera tebuvo parodyta tik kartą. O ir pačiam Mendelsonui ši prieš 20 mėnesių parašyta opera pasirodė nebeatspindinti raidos ir brandos, tad jis nusprendė, kad tikrasis jo kelias – instrumentinė muzika. Daugiau operų Feliksas Mendelsonas nesukūrė.

Šeima persikėlė į didesnį namą su puikiu muzikos kambariu ir sodo nameliu, kuriame sekmadienio koncertų galėdavo klausytis (ir klausydavosi) keli šimtai žmonių. Čia 1826 m. rudenį pirmą sykį buvo atlikta uvertiūra „Vasarvidžio nakties sapnas“ . Tuo metu Mendelsonas buvo įpusėję aštuonioliktus metus. Viešai jis uvertiūrą pirmą sykį dirigavo 1827 m. vasarį.

Feliksas Mendelsonas ėmėsi su choru studijuoti Bacho kūrinius. Didysis baroko kompozitorius plačiajai visuomenei tuo metu buvo beveik nežinomas. Dar 1823 m. senelė perdavė Mendelsonui perrašytas „Pasijos pagal Matą“ natas. Šiek tiek sutrumpinta kūrinio versija buvo atlikta 1829 m. Berlyno Dainavimo akademijoje su dideliu (158 dainininkai) akademijos choru diriguojant pačiam Mendelsonui. Jo mokytojas Celteris, nors ir nagrinėjo su savo mokiniais atskiras šios pasijos dalis, buvo įsitikinęs, kad neįmanoma parengti viso kūrinio. Koncertas sulaukė itin didelio pasisekimo.

Koncertinės kelionės (1829-1835)[taisyti | redaguoti kodą]

1829 m. balandį Mendelsonas pirmą sykį lankėsi Londone, kur buvo entuziastingai sutiktas Karališkoje filharmonijos draugijoje. Birželio 25 d. ten grojo iki tol Anglijoje dar neatliktą Bethoveno koncertą fortepijonui su orkestru es-dur bei „Vasarvidžio nakties sapno“ uvertiūrą. Pasakojama, kad grįždama iš koncerto Mendelsonas paliko partitūrą karietoje ir dar sykį tiksliai užrašė ją iš atminties.

Pasibaigus koncertiniam sezonui Londone jis keliavo po Škotiją, ši kelionė įkvėpė kompozitorių „Hebridų“ uvertiūrai bei „Škotiškajai simfonijai“. Kelionė į Angliją buvo išties plačios koncertinių kelionių programos pradžia. 1930 m., keliaudamas į Italiją, vėl stabtelėjo pas Gėtę. Tų pačių metų pabaigoje, aplankęs ir kelis Vokietijos didmiesčius, keliems mėnesiams apsistojo Paryžiuje. Čia užmezgė glaudžius ryšius su Listu ir Šopenu, pristatė Prancūzijos sostinės publikai ne vieną savo kūrinį. Beje, „Reformacijos“ simfonijos atlikimas jį nuvylė.

Atsigavęs po choleros infekcijos 1832 m. balandžio mėnesį vėl iškeliavo į Londoną. Čia koncertavo, grojo ir Šv. Pauliaus katedros vargonais, išleido pirmąjį „Dainų be žodžių“ rinkinį.

Feliksas Mendelsonas nenorėjo prisirišti prie vienų konkrečių pareigų, tačiau tėvo raginamas įteikė prašymą užimi po jo mokytojo Celterio mirties laisvą likusią Berlyno Dainavimo akademijos direktoriaus vietą. Balsuojant laimėjo ilgametis direktoriaus pavaduotojas, pasakojama, kad rezultatams įtakos turėjusios ir antisemitinės paskatos. Matyt, neišrinkimas gerokai prisidėjo prie Mendelsono apsisprendimo kuriam laikui palikti Berlyną.

1833 m. pavasarį jis trečią kartą lankėsi Londone, čia buvo atlikta „Itališkoji simfonija“. Netrukus jis dirigavo Žemutinio Reino muzikos festivalyje Diuseldorfe – taip sėkmingai, kad jam buvo pasiūlyta miesto muzikos direktoriaus vieta. Muzikos direktoriaus pareigos buvo rūpintis muzika pagrindinėse bažnyčiose, teatre ir dviejų muzikos draugijų patalpose. Sykiu jis vadovavo ir choro draugijai Frankfurte. Šios draugijos prašymu buvo sukurta uvertiūra „Pasaka apie gražiąją Meluziną“. Frankfurte jis vėl turėjo progos susitikti su garsiuoju operų kompozitoriumi Rosiniu.

Dirbant Diuseldorfe buvo pradėta rašyti oratorija „Paulius“. Tikriausiai Mendelsonas čia būtų dirbęs dar ilgiau, jei jam nebūtų buvusi pasiūlyta nuolatinio Leipcigo Gevandhauzo direktoriaus vieta – vienos aukščiausių pareigų tuometiniame Vokietijos muzikos pasaulyje.

Leipcigo laikotarpis (1835-1841)[taisyti | redaguoti kodą]

1835 m. rugpjūtį Mendelsonas persikėlė į Leipcigą, spalio mėnesį jis jau dirigavo pirmajam koncertui Gevandhauze – buvo atlikta jo uvertiūra „Rami jūra ir laiminga kelionė“, kuri, palyginti su kitomis kompozitoriaus uvertiūromis, šiandien atliekama gana retai, bei Bethoveno Ketvirtoji simfonija. Netrukus orkestras atliko Bacho koncertą trims fortepijonams ir orkestrui bei pateikė Hendelio oratorijos „Izraelis Egipte" premjerą. Jau 1836 m. Mendelsonui buvo suteiktas Leipcigo universiteto garbės daktaro titulas. Diuseldorfe, Liverpulyje ir Leipcige buvo atlikta jo oratorija „Paulius“. Leipcigo laikotarpiu Mendelsonas parengė Šuberto „Didžiosios simfonijos" bei Šumano „Pavasario simfonijos " premjeras, Tomo bažnyčioje buvo vėl atlikta Bacho „Pasija pagal Matą". 1840 m. knygos spausdinimo išradimo 200 metų jubiliejui, įvyko Antrosios Mendelsono simfonijos „Šlovinimo giesmė" premjera. Mendelsonas pasireiškė ir kaip Jozefo Haydno gerbėjas bei propaguotojas.

Tuo laikotarpiu įvyko dar vienas svarbus įvykis Mendelsono gyvenime – 1837 m. kovo 27 d. jis vedė Sesilę Ženreno (Cécile Charlotte Sophie Jeanrenaud), su kuria susipažino Frankfurte. Jiedu susilaukė 5 vaikų. Tais pačiais metais Feliksas Mendelsonas Birmingemo festivalyje dirigavo oratoriją „Paulius“. Anglijoje sumanė parašyti antrąją oratoriją „Elias“. 1838–1844 m. sukūrė ir vieną dažniausiai atliekamų bei populiariausių koncertų smuikui su orkestru e-moll, jis buvo skirtas Mendelsono draugui smuikininkui Ferdinandui Davidui.

Kapelmeisterio pareigos Berlyne (1841-1845)[taisyti | redaguoti kodą]

1841 m. Frydrichas Vilhelmas IV pakvietė Mendelsoną į Berlyną karališkuoju kapelmeisteriu. Prūsijos karalius turėjo užmojų paversti Berlyną vokiškai kalbančių kraštų kultūros sostine. Mendelsonas daug tikėjosi iš Karališkosios menų akademijos reformos. 1842 m. jis buvo paskirtas Prūsijos Generaliniu muzikos direktoriumi, tačiau ambicingi planai buvo įgyvendinami labai iš lėto, susidūrė su pasipriešinimu, Todėl Mendelsonas ir toliau dalyvavo Gebandhauzo ir kitokioje veikloje. 1842 m. jau septintąjį kartą lankėsi Anglijoje, buvo priimtas karalienės Viktorijos, ten dirigavo savo „Škotiškąją simfoniją“ (jos premjera įvyko tais pačiais metais Leipcige). 1843 m. balandžio 2 d. Leipcige buvo atidaryta pirmoji Vokietijos konservatorija, pirmuoju jos direktoriumi tapo Mendelsonas. Jam buvo suteiktas ir Leipcigo garbės piliečio vardas. Tais pačiais metais buvo atidengtas Mendelsono funduotas paminklas Bachui. Berlyno laikotarpiu Mendelsonas parašė muziką teatro pastatymams „Antigonė“, „Edipas Kolone", „Atalja“ ir „Vasarvidžio nakties sapnas“. 1844 m. karalius patenkino jo pageidavimą atleisti nuo visų pareigų Berlyne.

Paskutinieji metai Leipcige[taisyti | redaguoti kodą]

1845 m. Mendelsonas vėl grįžo į Leipcigą, ėmėsi pareigų Gevandhauze ir dėstė Konservatorijoje. 1846 m. Birmingemo festivalyje įvyko jo antrosios oratorijos „Elijas“ premjera. Tačiau kompozitoriaus sveikata ėmė akivaizdžiai šlyti. 1847 m. kovą jis, paskutinį kartą padirigavęs Gewandhauzo orkestrui pasitraukė iš kapelmeisterio pareigų, dešimtąjį ir jau paskutinį kartą lankėsi Anglijoje. Grįžusį į Vokietiją Mendelsoną pakirto žinia apie sesers Fani mirtį. Jis pasitraukė iš viešojo gyvenimo, keletą mėnesių praleido Pietų Vokietijoje bei Šveicarijoje. Spalio mėnesį Leipcige patyrė pirmąjį insultą, o mirė po pakartotinių insultų 1847 m. lapkričio 4 d.

Paskutiniajame bute Goldšmidtštrasėje Leipcige įrengtas Mendelsono muziejus. Feliksas Mendelsonas palaidotas šeimos kape Berlyne, Šventos trejybės kapinėse (Dreifaltigkeitsfriedhof).


Kūrybos apybraiža[taisyti | redaguoti kodą]

Mendelsono muzikoje romantizmo tendencijos perėmė ir pratęsė klasikines XVIII ir XIX a. pradžios tradicijas. Mendelsonas gilinosi į Bacho ir Hendelio kūrybą, tad gerai įvaldė fugą ir kontrapunktą bei formas. Mocarto ir Bethoveno įtaka atsiskleidžia ryškioje Mendelsono harmonijoje ir elegiškoje melodikoje. Apskritai, jo kūrybai būdingas lyriškumas, melodingumas, aiški forma, tautosakos ir gamtos pajauta.

Mendelsonas sukūrė daug orkestrinės muzikos – 3 operas, 5 simfonijas (ankstyvosios 13 simfonijos styginiams skaičiuojamos atskirai), oratorijas „Paulius“ bei „Elijas“, kelias koncertines uvertiūras.

Pats buvęs geras pianistas Mendelsonas praturtino fortepijono raiškos sferą Stambesni kūriniai fortepijonui − 2 koncertai, 3 sonatos, preliudai ir fugos, variacijos ir fantazijos. Labiausiai išpopuliarėjo jo 48 trumpos pjesės, išleistos šešiais sąsiuviniais bendru pavadinimu „Dainos be žodžių" (Lieder ohne Worte, 1830–1845). Tai buvo nauja lyrinės instrumentinės miniatiūros forma fortepijonui Jos pagrindas – dainingas, išraiškingas, vokalui artimas motyvas.

Vienas dažniausiai atliekamų Mendelsono kūrinių yra Koncertas smuikui e-moll'. Trys koncerto dalys atliekamos be pertraukos. Lyrizmas ir virtuoziškumas, geras balansas tarp solisto ir orkestro, tembrų kontrastai ir ekspresija suteikia kūriniui itin daug spalvų.

Kitą išties populiarų kūrinį – siuitą „Vasarvidžio nakties sapnas“ Mendelsonas parašė pagal Šekspyro komediją. Amžininkus sužavėjo jauno kompozitoriaus vaizduojanmas pasakiškų miškų gyventojų, gerųjų gamtos dvasių – elfų – pasaulis, muzikos naujumas bei spalvomis žaižaruojanti orkestruotė. Paslaptingą styginių šlamesį keičia vestuvių džiugesys, lyrinė meilės tema, šokis. Garsusis Vestuvinis maršas parašytas visai orkestro sudėčiai


Po jo mirties pirmą kartą Mendelsono Vestuvių maršą atliko Britanijos karalienės Viktorijos dukros vestuvėse 1858 m. sausio 25 d. Londone. Šį maršą vestuvėms pasirinko jaunoji.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

R. Larry Todd. Felix Mendelssohn Bartholdy: Sein Leben - Seine Musik – Reclam, Ditzingen, 2008

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Felikso Mendelsono muziejus Leipcige

LMTA projekto dalis apie Mendelsoną


Commons-logo.svg Vikiteka: Felix Mendelssohn – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka