Europos Sąjungos oficialios kalbos
Pilietybė |
Kultūra |
Demografija |
Ekonomika |
Švietimas |
Plėtra |
Istorija |
Kalbos |
Politikos sritys |
ES teisė |
ES institucijos |
Europos Sąjungoje yra 24 oficialios kalbos. Be to, ES šalyse vartojamos ir kitos kalbos, kurios tokio statuso neturi – 60 regioninių ir mažumų kalbų (pvz., baskų kalba, katalonų kalba).[1]
ES oficialios kalbos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šiuo metu ES turi 24 oficialios kalbos:
- airių (nuo 2007 m., bet su išimtimi)
- anglų,
- bulgarų,
- čekų,
- danų,
- estų,
- graikų,
- ispanų,
- italų,
- kroatų,
- latvių,
- lenkų,
- lietuvių,
- maltiečių,
- olandų,
- portugalų,
- prancūzų,
- rumunų,
- slovakų,
- slovėnų,
- suomių,
- švedų,
- vengrų,
- vokiečių.
Visi ES institucijų išleidžiami teisės aktai ir sprendimai skelbiami visomis oficialiomis kalbomis. Piliečiai gali kreiptis į ES institucijas bet kuria iš oficialių kalbų, o ES institucijos privalo atsakyti ta pačia kalba.
Aukščiausio lygio susitikimuose yra užtikrinamas vertimas žodžiu į visas oficialias kalbas. Pvz., į visas oficialias kalbas verčiama Europos Parlamento posėdžiuose ir Europos Vadovų Tarybos susitikimuose.
Kituose, žemesnio lygio susitikimuose (pvz., ES Tarybos darbo grupių susitikimuose) vartojamas paprastesnis kalbų režimas, verčiama tik į prancūzų ir anglų kalbas (kartais dar ir į vokiečių). Kai kurie susitikimai vyksta be vertimo, praktiškai tai reiškia, kad kalbama tik angliškai ir prancūziškai.
Įsikūrus Europos ekonominei bendrijai (1957 m.), oficialiomis buvo paskelbtos visos šalių narių oficialios kalbos (tuo metu – prancūzų, vokiečių, olandų ir italų), tačiau faktiškai dominavo prancūzų kalba. Jos dominavimas pradėjo mažėti nuo 1973 m., į bendriją įstojus Didžiajai Britanijai, tačiau iki pat XX a. 10-ojo dešimtmečio prancūzų kalba išliko pagrindine ES institucijų darbo kalba. Po 1995 m. (kai į ES įstojo Skandinavijos šalys ir Austrija) ir ypač 2004 m. (kai įstojo Rytų Europos šalys) ES plėtros į ES įstojo šalys, kuriose prancūzų kalbą moka labai mažai žmonių. Todėl nuo to laiko ir ES institucijose ėmė dominuoti anglų kalba.
Kitų kalbų statusas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]2004 m. Airijos ir Ispanijos vyriausybės pradėjo siekti, kad oficialių ES kalbų statusas būtų suteiktas airių, baskų, galisų ir katalonų kalboms.
Airių kalba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1973 m. Airijai įstojus į Europos Ekonominę bendriją, airių kalbai buvo suteiktas oficialios kalbos, tačiau ne oficialios darbo kalbos, statusas. Tai reiškė, kad ES pirminė teisė (ES įsteigiančios sutartys) buvo skelbiamos ir airių kalba, piliečiai taip pat turėjo teisę kreiptis airiškai į ES institucijas. Tačiau ES institucijų teisės aktai nebuvo verčiami į airių kalbą, į ją nebuvo verčiama ir oficialių susitikimų metu. 2005 m. birželio 13 d. ES Taryba priėmė sprendimą, kad airių kalba nuo 2007 m. sausio 1 d. taps oficialia ES darbo kalba. Tačiau šis sprendimas priimtas su išimtimi, kad ne visi ES institucijų sprendimai bus verčiami į airių kalbą. Ši išimtis bus peržiūrėta po 4 metų (ir vėliau kas 5 metus).
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Daugiakalbystė“. Europos Sąjunga. 2016-06-16. Suarchyvuotas originalas 2018-11-02. Nuoroda tikrinta 2018-10-23.
|