Pereiti prie turinio

Siauralapė balžuva

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Andromeda polifolia
Siauralapė balžuva (Andromeda polifolia)
Siauralapė balžuva (Andromeda polifolia)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
( Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
( Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
( Magnoliopsida)
Poklasis: Dilenijažiedžiai
( Dilleniidae)
Šeima: Erikiniai
( Ericaceae)
Gentis: Balžuva
( Andromeda)
Rūšis: Siauralapė balžuva
( Andromeda polifolia)

Siauralapė balžuva (Andromeda polifolia) – erikinių (Ericaceae) šeimos, monotipinės balžuvos (Andromeda) genties augalų rūšis.

Auga Eurazijos ir Šiaurės Amerikos miškų ir tundros zonoje, durpingose pelkėse ir spygliuočių miškuose. Lietuvoje auga pelkėse ir durpynuose, rečiau supelkėjusiuose pušynuose.

Tai žemaūgis (15-60 cm) krūmokšnis su toli šliaužiančiu šakniastiebiu ir su daugeliu kylančių pilkšvų šakelių. Lapai trumpais koteliais, odiški, žiemojantys, su žemyn užsirietusiais kraštais, 2-4,5 cm ilgio ir ne daugiau kaip 1 cm pločio. Lapų viršus tamsiai žalios spalvos, apačia melsvai balta. Žiedynas – kekė. Žiedai baltos arba rausvos spalvos. Žydi gegužės – birželio mėn. Vaisius – penkializdė dėžutė.

Augalas nuodingas. Jo lapuose, jaunuose ūgliuose, žieduose yra toksinių medžiagų. Rytų Europoje šio augalo lapai buvo naudojami kailiams raugti ir audeklams dažyti.[1] Anksčiau liaudies medicinoje balžuva buvo vartojama nuo reumato ir džiovos.

Balžuvà (balãžuvė) – P. Matulionio įvestas pavadinimas. Ne visai aiški etimologija – dabartinis žodis būtų kilęs nuo žodžių bal̃žas (‘blaivus, giedras’), bálžis (‘palšas galvijas’) – pagal balkšvus žiedus, tačiau ankstesniuose tekstuose minima forma balažuvė, kuri galėtų būti padaryta ir nuo žodžio balà, nes augalas auga pelkėse, balose.[2]

Lotyniškas moksliškas pavadinimas dėl augalo žiedų grožio kilęs iš senovės graikų mito apie Persėją, kuriame minima gražuolė Persėjo žmona Andromeda.

  1. Zofija Sinkevičienė. balžuva. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002
  2. Šarūnas Šimkus. Augalų, gyvūnų ir grybų pavadinimų etimologinis žodynas. – Vilnius, Liutauras Leščinskas, 2025. // psl. 129.