Dewoitine D.338
| Dewoitine D.338 | |
| |
| Gamintojas | Constructions Aéronautiques Émile Dewoitine  |
|---|---|
| Kūrėjas | Émile Dewoitine |
| Pirmas skrydis | 1936 m. |
| Baigtas naudoti | 1949 m. rugpjūčio mėn. |
| Pagrindiniai naudotojai |  Air France Deutsche Luft Hansa  Argentinos KOP |
| Pagaminta vnt. | 31 |
| Variantai | D.338 D.342 D.620 |
| Prototipas | Dewoitine D.332 |
Dewoitine D.338 (taip pat Dewoitine D.342 ir Dewoitine D.620) – XX a. ketvirtojo dešimtmečio viduryje Prancūzijos įmonėje „Constructions Aéronautiques Émile Dewoitine“ aviakompanijos „Air France“ užsakymu sukurtas keleivinis avialaineris, taip pat naudotas ir kaip karinis transporto lėktuvas.
Konstrukcija ir gamyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Aviakompanijos „Air France“ užsakymu sukurtas D.338 buvo pilnai metalinis trimotoris žemasparnis monoplanas, įmonės ankstesnio modelio D.333 modernizacija su suskleidžiama važiuokle, didesnio ploto sparnais ir 3,18 m. prailgintu fiuzeliažu, leidusiu sutalpinti 22 keleivius.
Pirmasis šio lėktuvo prototipas (Nr. F-AOZA) pirmą kartą pakilo 1936 m. pavasarį. Pirmasis lėktuvas buvo užsakovui pristatytas 1937 m. lapkričio 2 d. Iki karo pradžios buvo pagaminti 29 šio modelio lėktuvai.
Trumpiems maršrutams orlaivis buvo pritaikomas gabenti 22 keleivius, reisuose į Pietų Ameriką naudota 18 vietų konfigūracija, skrydžiams į Tolimuosiuos Rytus naudojamuose orlaiviuose buvo sumontuota 12 prabangių sėdynių, iš kurių šešias buvo galima paversti miegamaisiais gultais.
Eksploatacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
D.338 užsitarnavo patikimo orlaivio reputaciją ir tapo vienu pagrindinių „Air France“ lėktuvų. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje „Air France“ skrydžiams Europoje naudojo dešimt D.338. Keletas šių orlaivių aptarnavo Paryžių ir Saigoną sujungusį tarpkontinentinį maršrutą į Prancūzijos Indokiniją. 1939 m. šis maršrutas buvo pratęstas iki Honkongo.[1]
1939 m. pradžioje du D.338 buvo išsiųsti į Buenos Aires, kur aptarnavo reisus Natalio (Brazilija) ir Santjago (Čilė).[2]
Tik prasidėjus karui, 1939 m. rugsėjo 1 d., „Air France“ lėktuvus perėmė Prancūzijos kariuomenė. perimtų D.338 pagrindu buvo suformuotos transporto grupės po tris orlaivius. Vieną tokių lėktuvų (Nr. F-ARTD) 1940 m. birželio 20 d. numušė Prancūzijos zenitinės gynybos pajėgos. 1939 metų rugsėjo pabaigoje Prancūzijoje iš dalies buvo atnaujintas oro eismas, kuris vėl buvo nutrauktas po šalies kapituliacijos 1940 metų birželio 26 d. Neokupuotoje Prancūzijos dalyje suformuota Viši vyriausybė leido atnaujinti eismą nuo 1940 m. rugpjūčio 10 d., tačiau tik savo kontroliuotoje teritorijoje, taip pat leisti skrydžiai į Afriką bei joje.
D.338 Afrikoje buvo eksploatuojami „Air France“ maršrutuose Tunisas-Kasablanka, Marselis-Dakaras ir Marselis-Librevilis. Maršrutai į Pietų Ameriką ir Pietų Amerikoje dėl karo veiksmų buvo nutraukti, todėl Argentinoje likę du D.338 1942 m. rugsėjo 30 d. buvo parduoti Argentinos karinėms oro pajėgoms. Maršrutas į Indokiniją taip pat buvo nutrauktas. Vietname liko trys D.338, kurie tesė reisus tarp Hanojaus su Saigono. 1940 m. liepos 7 d. virš Tonkino įlankos japonų naikintuvams numušus F-AQBA žuvo trys įgulos nariai ir trys keleiviai.
1941 m. birželio–liepos mėn. sąjungininkų invazijos į Siriją metu visi regione buvę „Air France“ tolimųjų reisų lėktuvai buvo naudojami pervežti Viši režimui lojalius karius į Damaską. Mūšių metu buvo sunakinti keturi D.338.[3] Dar du buvo užgrobti besiveržiančių Laisvosios Prancūzijos karių ir vėliau, su nauja registracija (FL-AQB ir FL-ARI) perduoti Laisvosios Prancūzijos aviakompanijai „Lignes Aériennes Militaires“, kuri juos naudojo reisuose tarp Damasko ir Kongo.[2]
1942 m. lapkritį užėmusi Pietų Prancūziją Vokietijos kariuomenė perėmė aštuonis D.338. Likusieji lėktuvai buvo eksploatuojami Šiaurės Afrikoje ir atiteko sąjungininkams. Vokietjos aviakompanija „Deutsche Luft Hansa“, jau karo pradžioje perdavus daug savo orlaivių Liuftvafei, bei mėginusi spręsti lėktuvų trūkumo problemą, pasinaudojo galimybe perimti prancūziškus avialainerius Dewoitine 338 ir Bloch MB.220. Liuftvafė jai 1943 m. vasario mėn. išnuomavo visus turėtus aštuonis D.338.[4] Pirmasis jų (registracijos Nr. F-AQBM, perregistruotas kaip D-AYWT) 1943 m. balandžio 16 d. buvo nuskraidintas į Berlyną. Atlikus bandymus su registraciją D-AUAN gavusiu lėktuvu buvo nustatyta keletas problemų, kurių pašalinimui lėktuvus buvo planuojama modernizuoti. Šiuo tikslu 1943 m. spalį dar trys D.338 buvo perkelti į Berlyną. Modernizacija neįvyko, nes DLH pavyko gauti labiau įprastų Ju 52. DLH D.338 reguliariuose reisuose naudojo tik vieną kartą – 1943 m. ketvirtąjį ketvirtį, skrydyje 524 kilometrų atstumu.[5]
Keturi modernizacinai numatyti orlaiviai buvo sunaikinti Berlyno aerodrome Sąjungininkų bombardavimo metu.[6] Likę keturi orlaiviai liko Tulūzoje (Montaudrane aerodromas), iš kurių du buvo sunaikinti 1944 m. gegužės 2 d. Sąjungininkų antskrydžio metu.[7]
Pasibaigus karui, likę dešimt orlaivių buvo naudojami „Air France“ skrydžiams Europoje, dažniausiai tarp Paryžiaus ir Nicos. Iki 1949 m. visi jei palaipsniui buvo nurašyti ir atiduoti į metalo laužą.[8]
Ilgiausiai šie lėktuvai buvo eksploatuojami Argentinos karinėse oro pajėgose.
Variantai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- D.338
- Pagrindinis serijiniu būdu gamintas modelis, pagaminta 30 vnt.
- D.342
- Vienintelis 24 keleiviams skirtas egzempliorius su patobulinta aerodinamika, pagamintas 1939 m., varomas trimis 682 kW (915 AG) galios Gnome-Rhône 14N radialiniais varikliais. Komercinė eksploatacija „Air France“ nuo 1942 m.
- D.620
- D.338, varomas trimis 656 kW (880 AG) galios Gnome-Rhône 14Krsd radialiniais varikliais su kompresoriais, skirtas pervežti 30 keleivių. Pagamintas 1 vnt., komerciškai neeksploatuotas.
Operatoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Air France
- Lignes Aériennes Militaires (LAM), Laisvosios Prancūzijos aviakompanija, Antrojo pasaulinio karo metu naudojusi D.338-uosius skrydžiams tarp Beiruto ir Brazavilio (Prancūzijos Kongas) .
- Prancūzijos karinės oro pajėgos
- „Lufthansa“ – naudoti septyni D.338.
- Argentinos karinės oro pajėgos Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo eksploatavo du Dewoitine 338: iš Air France nupirktas „Ville de Chartres“ (Reg. Nr. F-AQBT) gavo karinį registracijos numerį T 170, o „Ville de Pau“ (Reg. Nr. F-AQBR) tapo T 171. Abu lėktuvai skraidė iki penktojo dešimtmečio pabaigos.
Incidentai ir avarijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1939 m. gegužės 2 d. Air France D.338 (registracija F-ARIC) skrydžio iš Dakaro (Senegalas) į Kasablanką (Prancūzijos Marokas) metu sudužo netoli Arganos (Prancūzijos Marokas), žuvo visi devyni juo skridę žmonės. Priežastini laikomas netikėtas apledėjimas.[9]
- 1940 m. birželio 20 d. Prancūzijos zenitinės gynybos pajėgos netoli Uistramo (pranc. Ouistreham, Kalvadoso departamentas, Normandija) netyčia numušė „Air France“ priklausiusį Dewoitine D.338, (registracijos Nr. F-ARTD). Vienintelis lėktuvu skridęs asmuo žuvo.[10]
- 1942 m. rugsėjo 27 d. Alžyre įvykusioje aviarijoje sudužo vienintelis pagamintas D.342, žuvo keturių žmonių įgula ir 21 keleivis.
Techniniai duomenys (D.338)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| D.338 | D.620 | D.342 | ||
|---|---|---|---|---|
| Pirmas skrydis | 1935 m. rugpjūčio 9 d | 1936 m. spalio 22 d. | 1938 m. lapkričio 23 d. | |
| Pastatyta vnt. | 31 | 1 | 1 | |
| Įgula | 3: pilotas, radistas, mechanikas (+ stiuardas) | |||
| Keleivių skaičius | 12–22 | 30 | 24 | |
| Ilgis | 22,13 m | 23,59 m | 22,13 m | |
| Sparno mojis | 29,38 m | 29,36 m | 26,95 m | |
| Aukštis | 5,57 m | 5,72 m | 5,57 m | |
| Sparnų plotas | 99,0 m² | 82 m² | ||
| Sparno proilgis | 8,7 | |||
| Svoris | tuščio | 7905 kg | 6900 kg | |
| kilimo | 11150 kg | 12760 kg | 15500 kg | |
| Greitis | kreiserinis | 260 km/h | 300 km/h | |
| maksimalus | 310 km/h | 350 km/h | 390 km/h | |
| Skrydžio lubos | 4900 m | 7700 m | ||
| Skrydžio nuotolis | 800 km (Europa)
1500 km (Afrika) 2060 km (Tolimieji Rytai) |
2100 km | 1000 km | |
| Jėgainė | 3 × Hispano-Suiza HS 9V-17 | 3 × Gnôme-Rhône 14Kdrs | 3 × Gnôme-Rhône 14N | |
| Galia | 650 AG (478 kW) | 740 AG (544 kW) | 960 AG (706 kW) | |
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- (DE) Bundesarchiv/Militärarchiv Freiburg, RL 2III, Verlustmeldungen Schulen und Sonstige
- (FR) Espérou, Robert: Les Dewoitine 338, Le Fana de l’Aviation No. 235
- (EN) The Illustrated Encyclopedia of Aircraft (Part Work 1982-1985). Orbis Publishing. 1988-01-01.
- (EN) Shores, Christopher: Dust Clouds in the Middle East. The Air War for East Africa, Iraq, Syria, Iran and Madagascar, 1940–1942, London 1996.
- (EN) Munson, Kenneth. Airliners between the wars 1919-39. The Macmillan Co.
- (FR) Vielle, Bruno: Les Bloch 220 et Dewoitine 338 de la Deutsche Lufthansa, Le Trait d’Union, No. 209, Mai/Juin 2003.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Eden, P. E. Civil Aircraft 1907-Present 2012 p.52, p.55 drawing ISBN 9781908696649
- ↑ 2,0 2,1 Espérou, Robert: Les Dewoitine 338, in: Le Fana de l’Aviation No. 235, p. 30–35
- ↑ Shores, Christopher: Dust Clouds in the Middle East. The Air War for East Africa, Iraq, Syria, Iran and Madagascar, 1940–1942, p. 230., p. 264.
- ↑ Commission Consultative des Dommages et des Reparations: Ingérences Allemandes dans les Transports et Communications, Monographie T.C. 8 : Aéronautique Civile, Paris 1947, Annexe 1
- ↑ Aufsichtsratbericht der DLH für das IV. Quartal 1943, Lufthansa-Archiv Köln
- ↑ Vielle, Bruno: Les Bloch 220 et Dewoitine 338 de la Deutsche Lufthansa, // Le Trait d’Union, No. 209, Mai/Juin 2003, p. 27–29
- ↑ Bundesarchiv/Militärarchiv Freiburg, RL 2III, Verlustmeldungen Schulen und Sonstige
- ↑ Espérou, Robert: Les Dewoitine 338, // Le Fana de l’Aviation No. 236, p. 14–20
- ↑ Aviation Safety Network: Accident Description
- ↑ „ASN Aircraft accident Dewoitine D.338 F-ARTD Ouistreham“. aviation-safety.net