Frédéric Chopin

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Frederikas Šopenas)
Jump to navigation Jump to search
Frederikas Šopenas
lenk. Fryderyk Franciszek Chopin
pranc. Frédéric François Chopin
Chopin1849opt02.jpg
Frederikas Šopenas 1849 m.
Gimė 1810 m. kovo 1 d.
Želiazova Volia, Varšuvos kunigaikštystė
Mirė 1849 m. spalio 17 d. (39 metai)
Paryžius, Prancūzija
Palaidotas (-a) Per Lašezas
Tėvai Mikolajus Šopenas ir Tekla Justina Kžyžanovska
Veikla kompozitorius, pianistas
Parašas
Chopins Unterschrift.svg

Frederikas Šopenas (lenk. Fryderyk Franciszek Chopin, pranc. Frédéric François Chopin, 1810 m. kovo 1 d. – 1849 m. spalio 17 d.) – lenkų pianistas ir kompozitorius. Laikomas vienu garsiausių, įtakingiausių pianistų, „tarp savo kartos muzikantų neturėjęs lygių“.[1]

Šopenas gimė lenkės ir emigranto iš Prancūzijos šeimoje Želiazova Volios kaimelyje Lenkijoje, kur buvo pakrikštytas kaip Fryderyk Franciszek Chopin. Užaugo Varšuvoje. Tėvynėje pripažintas genijumi, Šopenas būdamas dvidešimties išvyko į Paryžių, kur sėkmingai padarė atlikėjo, kompozitoriaus ir mokytojo karjerą. Ten susigalvojo savo vardo prancūzišką variantą Frédéric-François.

18371847 m. draugavo su prancūzų rašytoja Žorž Sand (George Sand). Sulaukusį 39 metų, silpnos sveikatos Šopeną palaužė plaučių tuberkuliozė.

Daugiausia kompozicijų Šopenas kūrė fortepijonui, kaip ir Laidotuvių Maršą (antros sonatos fortepijonui dalį, sukurtą gerokai anksčiau prieš kitas sonatos dalis). Jo dvidešimt keturi etiudai priskiriami aukštos klasės fortepijono repertuarui. Nors dauguma jo kūrinių reikalauja aukštos atlikimo technikos, juose akcentuojamas poetinis skambesys, niuansai ir ekspresijos gilumas. Šopeno muzikai įtaką darė lenkų liaudies muzika, klasikinė Bacho, Mocarto ir Šuberto tradicija ir Paryžiaus salonų, kuriuose Šopenas dažnai lankėsi, atmosfera. Šopeno įneštos inovacijos stiliuje, harmonijoje ir muzikinėje formoje bei sąsajos su tautiniu koloritu išliko reikšmingos ir darančios įtakos per visą vėlyvojo romantizmo laikotarpį.

Šopenas priskiriamas prie romantizmo ir XIX a. klasicizmo epochų muzikų.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šopenas gimė centrinėje Lenkijos dalyje, Želiazova Volios kaimelyje, netoli Sochačevo, Varšuvos departamente, kuris buvo Varšuvos kunigaikštystės dalis. Tėvas Mikolajus Šopenas (Mikołaj (Nicolas) Chopin), prancūzas, turėjęs lenkiškos kilmės protėvių, pasirinko Lenkiją savo tėvyne, kai būdamas šešiolikos atvyko į ją 1787 m..[2][3] Motina – lenkė Tekla Justina Kžyžanovska (Tekla Justina Krzyżanowska).

1810 m. balandžio 23 d. surašytame krikšto liudijime įrašyta, kad Šopenas gimė vasario 22 d., tačiau ir pats Šopenas, ir jo šeima Šopeno gimtadieniu laikė kovo 1 d.[4][5], todėl pastaroji data yra laikoma tikrąja.[6]

Šopenąs buvo pakrikštytas Brochuvo bažnytkaimyje, toje pačioje bažnyčioje, kur tuokėsi jo tėvai. Krikšto tėvu tapo Frederikas Skarbekas, aštuoniolikmetis Mikolajaus Šopeno mokinys, kurio vardu ir pavadintas berniukas.[5] Frederikas buvo antras Mikolajaus ir Justinos vaikas ir vienintelis sūnus. Seserys – Liudvika (1807–1855), Izabela (1811–1881) ir Emilija (1812–1827; greičiausiai mirusi anksti dėl tuberkuliozės).[7][8] Mikalojus Šopenas taip mylėjo savo naująją tėvynę, kad namuose vartojo lenkų kalbą.[5]

Formavimosi metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1810 m. gruodį šeima persikraustė į Varšuvą. Būdamas vaikas buvo silpnos sveikatos, dažnai sirgdavęs.[9] Dar vaikystėje Šopeno muzikinis talentas buvo akivaizdus ir Varšuvoje jis įgijo „antrojo Mocarto“ vardą. Vos septynerių sulaukęs, jis jau buvo dviejų polonezų autorius (g-moll ir B-dur), kuriuos pristatė graviravimo dirbtuvėje pas tėvą Cybulskį – vargonininkų mokyklos direktorių ir vieną iš muzikos skleidėjų Lenkijoje. Šopeno talentas buvo aprašomas Varšuvos laikraščiuose ir „mažasis Šopenas“ tapo laukiamu svečiu sostinės aristokratų pobūviuose. Taip pat jis rengė ir labdaringus koncertus. Kartą, vieno koncerto metu, mažojo Šopeno paklausė, kas, jo manymu, labiausiai patiko publikai. Septynmetis atsakė: „Mano marškinių apykaklė“. Aštuonerių metų jis sugrojo savo pirmąjį koncertą fortepijonui. Nuo 1816 iki 1822 m. profesionalaus grojimo fortepijonu Šopeną mokė iš Bohemijos kilęs smuikininkas Voiciechas Zyvnis. Mokinys apie Zyvnį visada atsiliepdavo labai pagarbiai, o pats Šopenas greitai pranoko mokytoją.

Tolesnį Šopeno ugdymą prižiūrėjo Vilhelmas Viurfelis. Šis garsus iš Bohemijos kilęs pianistas, Varšuvos konservatorijos profesorius, davė Šopenui nors ir nereguliarias, bet labai naudingas vargonų ir fortepijono pamokas. Nuo 1823 iki 1826 m. Šopenas lankė Varšuvos licėjų, kur profesoriavo jo tėvas. 1826-ųjų rudenį Varšuvos aukštojoje muzikos mokykloje Šopenas pradėjo mokytis muzikos teorijos, kompozicijos su Silezijoje gimusiu kompozitoriumi Juzefu Elsneriu. Su savo mokytoju Šopenas jau buvo pažįstamas nuo 1822 m., kuomet šis jį mokė iki 1823 m.

1829 m. Varšuvoje Šopenas išgirdo Nikolo Paganinio grojimą ir susipažino su vokiečių pianistu ir kompozitoriumi Johanu Humeliu. Tais pačiais metais Šopenas sutiko ir savo pirmąją meilę – dainavimo specialybės studentę Konstanciją Gladkovską. Ji įkvėpė Šopeną kurti melodingas kompozicijas. Tais pačiais metais Šopenas pirmą kartą apsilankė Vienoje, kur atliko du koncertus fortepijonui ir sulaukė prieštaringų vertinimų – nuo pagyrimų iki kritikos dėl stipraus skambesio, kurio Šopenas neišgavo grodamas.

Gruodį Varšuvoje, Prekeivių klube, jis pristatė savo kūrinį koncertą fortepijonui f-moll. 1830 m. kovo 17 d. Nacionaliniame teatre pirmąkart atliko kitą koncertą fortepijonui e-moll. 1830 m. dar kartą aplankė Vieną, ten sugrojo savo du koncertus fortepijonui. Vienoje sužinojęs apie Lapkričio sukilimą Šopenas nusprendė nebegrįžti į Lenkiją ir tapo vienu iš pabėgėlių Didžiojoje lenkų emigracijoje. Kelis mėnesius pabuvęs Vienoje, vėliau Miunchene ir Štutgarte (ten sužinojo, kad Rusijos armija sukilimą numalšino), spalio pradžioje atvyko į Paryžių. Jau buvo sukūręs pagrindines savo kompozicijas, kartu su dviem koncertais fortepijonui ir keletą iš Etiudų Op. 10.

Karjera Paryžiuje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paryžiuje Šopenas susipažino su garsiais to meto pianistais Frydrichu Kalkbreneriu, Ferdinandu Hileriu ir Ferencu Listu, susidraugavo su Hektoru Berliozu, Feliksu Mendelsonu, Čarlsu Valentinu Alkanu ir Vinčencu Beliniu) – šalia jo Šopenas vėliau buvo palaidotas Per Lašezo kapinaitėse. Šopeną mėgo jo bendraamžiai kompozitoriai, tarp jų ir Robertas Šumanas, pristatęs antrojo opuso variacijas žodžiais: „Nusiimkit skrybėles, ponai! Genijus“.

Iš Paryžiaus Šopenas keliaudavo rengdamas įvairius turus ir koncertus. 1834-ais su Hileriu jis aplankė Reino muzikos festivalį Achene, kurį organizavo Ferdinandas Rysas. Čia Šopenas ir Hileris susitiko Mendelsoną ir visi trys aplankė Diuseldorfą, Koblencą ir Kelną, kur kartu grojo koncertuose.

Gyvendamas Paryžiuje Šopenas dalyvaudavo koncertuose. Koncertų programose jautėsi Paryžiaus artistų gyvenimo prašmatnumas. 1833 m. kovo 23 d. Šopenas, Listas ir Hileris sugrojo solo partijomis Johano Sebastiano Bacho koncertą trims arfos stygoms, o koncertą 1838 m. kovo 3 d. Šopenas, Čarlzas Alkanas, Alkano mokytojas Pjeras Jozefas Cimermanas ir Šopeno mokinys Adolfas Gutmanas sugrojo Bethoveno septintąją simfoniją aštuoniomis rankomis (Alkano aranžuotė).

1835 m. Šopenas aplankė savo šeimą Karlsbade, iš ten tėvus palydėjo į Dečyną, o pats iškeliavo į Varšuvą. Į Paryžių grįžo per Dresdeną ir Leipcigą, kur sutiko Mendelsoną, Šumaną ir Klarą Vik. Grįžtant jį ištiko kosulio priepuoliai, tokie stiprūs, kad keletas Lenkijos laikraščių išplatino gandus, kad Šopenas mirė.

1836 m. Šopenas susižadėjo su septyniolikmete lenke Marija Vodzinska. Jos motina norėjo, kad sužadėtuvės būtų slaptos, o po metų Marijos tėvai sužadėtuves nutraukė.

F. Šopenas ir Ž. Sand[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1836 m. grafienės Mari Dagult, bičiulio Listo žmonos, surengtame vakarėlyje Šopenas sutiko Amadiną Aurorą Liusilę Dupen, geriau žinomą slapyvardžiu Žorž Sand. Prancūzų romantizmo epochos rašytoja buvo pagarsėjusi meilės nuotykiais su tokiomis iškiliomis asmenybėmis, kaip Prosper Merimée, Alfred de Musset (1833-34), Alexandre Manceau (1849-65) ir kitais.

Iš pradžių kompozitoriui ji nepaliko gero įspūdžio. „Ji turi kažką atstumiančio“, prasitarė Šopenas savo šeimai. Bet savo laiške draugui grafui Voiciechui Gžymalai Sand negalėjo apsispręsti, ar leisti Šopenui vesti Mariją Vodzinską, ar nutraukti dabartinį meilės romaną ir pradėti draugauti su Šopenu. Sand žavėjosi Šopenu, jautė jam gilius jausmus ir nedavė ramybės, kol užsimezgė rimti santykiai.

Jų bendro gyvenimo metais (1838–1839) Maljorkoje siautė žiema, o ten jie ieškojo, kur galėtų apsistoti ir baigė paieškas gražiame, bet niūriame ir šaltame Valdemosos vienuolyne. Šopenui iškilo problema, kaip pargabenti „Pleyel“ fortepijoną. Jis buvo atvežtas iš Paryžiaus po ilgų atidėliojimų, kai ispanų muitininkai pareikalavo didelio importo mokesčio. Savo fortepijonu Šopenas naudojosi mažiau nei tris savaites, o likusį laiką turėjo groti išklerusiu nuomotu fortepijonu, kad užbaigtų Preliudus (Op. 28).

Per žiemą blogas oras taip pakenkė Šopeno sveikatai ir apsunkino jo chronišką plaučių ligą, kad, norėdamas išgyventi, jis su Žorž turėjo grįžti iš pradžių į Ispaniją, kur jie nuvyko į Barseloną, ir po to į Marselį, kur jie apsistojo keliems mėnesiams, kol Šopenas pasveiks. Nors sveikata pagerėjo, pianistas taip visiškai ir neatsigavo po šio priepuolio. Jis skundėsi Maljorkos gydytojų silpna kompetencija: „Pirma, aš merdėjau, antra, paskutinį kartą įkvėpiau ir trečia, aš vos nemiriau“.

Nuo 1839 iki 1843 m. Šopenas vasaras leido Žorž dvare Nohante. Ramios, bet produktyvios dienos, kai Šopenas parašė daug kūrinių. Grįžęs 1839 m. į Paryžių sutiko kompozitorių ir pianistą Ignacą Mošelesą.

1845 m. Žorž ir Šopeno bendravime iškilo problemų, taip pat pablogėjo ir Šopeno sveikata. 1846-ais jų santykius apkartino šeimyninės problemos; tais pačiais metais pasirodė Žorž romanas Lucrezia Florinani, kuriame nepalankiai atsiliepiama apie Šopeną. Pasakojimas apie turtingą aktorę ir silpnos sveikatos princą, kuriais interpretuojami pagrindiniai Sand ir Šopeno charakteriai. Šeimyninės problemos galutinai pribaigė jų santykius 1847 m.

Mirtis ir laidotuvės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1848 m. Šopenas surengė paskutinį koncertą Paryžiuje, aplankė Angliją ir Škotiją su mokine ir prižiūrėtoja Džeine Stirling. Lapkritį Londone buvo suplanuoti dar keli koncertai, bet Šopenas jau rimtai sirgo. Grįžęs į Paryžių 1849 m. jis nebegalėjo nei mokyti kitų, nei groti. Sesuo Liudvika prižiūrėjo jį jo namuose Vandomo aikštėje. Šopenas mirė spalio 17 d. paryčiais. Vėliau ryte padaryta pomirtinė kaukė ir Šopeno rankų liejinys.

Šopenas prašė, kad per jo laidotuves skambėtų MocartoRequiem“. Laidotuvės vyko Madlenos bažnyčioje, mirusysis pagerbtas trijų tūkstančių žmonių akivaizdoje. „Requiem“ pagrindinės dalys atliktos moterišku vokalu, bet Madlenos bažnyčioje niekada nebuvo moterų chorisčių. Laidotuves atidėjo beveik dviem savaitėms, kol bažnyčia pagaliau surado dainininkes ir galėjo išpildyti paskutinį Šopeno norą. Atliekant kūrinį buvo ir vienas bosas Luidžis Lablašas, kuris tą patį repertuarą atliko ir per Betoveno, ir per Belinio laidotuves.

Nors Šopenas palaidotas Paryžiaus Per Lašezo kapinėse, jo širdis, paties prašymu, buvo išimta, įdėta į urną ir išsiųsta į Varšuvą, kur ją įtvirtino Švento Kryžiaus bažnyčios kolonoje. Per Lašezas pritraukia daug lankytojų, puošiamas gėlių girliandomis netgi žiemą.

Muzika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paminklas Šopenui Želiazova Volioje (Józef Gosławski, 1955/1969)

Šopeno muzika fortepijonui jungia unikalų ritmo pajautimą (ypač naudojant rubato, chromatines intonacijas ir kontrapunktą). Ši sandara ypač trapiai skamba melodijoje ir harmonijoje, kurių atlikimą sustiprina rimtos ir subtilios harmonijos technika. Šopenas ėmė kurti naujuoju saloniniu noktiurno žanru (įvestas airių kompozitoriaus Džono Fildo (John Field), kuriam suteikė aukštesnį rafinuotumo lygį ir pritaikė populiarių šokių melodijas, tokias kaip lenkų mazurka ar Vienos valsas, jiems suteikė didesnę ekspresiją ir melodingumą. Šopenas pirmasis pradėjo kurti balades (šį žanrą jis įvedė) ir scherzo, kaip atskiras kūrinio dalis. Dar jis pasinaudojo Bacho preliudų ir fugų pavyzdžiais, taip pakeitė žanrą į savuosius preliudus.

Keletas Šopeno darbų tapo labai gerai žinomi – Revoliucinis etiudas (Op. 10, Nr. 12), Minutės valsas (Op. 64, Nr. 1) ir Laidotuvių maršo sonata (Op. 35), naudojama kaip jo sielvarto vaizdavimas. Revoliucijos etiudo jis nerašė, galvodamas apie lenkų sukilimą prieš rusus, tiesiog kūrinys atsirado tuo pat metu. Laidotuvių maršas buvo skirtas laidotuvėms, bet jo neįkvėpė joks skaudus išgyvenimas. Kitos melodijos kurtos, pasiremiant populiarių dainų melodijomis, kaip 66-ame opuse esanti lėta dalis Fantaisie-Impromptu arba Op. 10 Nr. 3 etiudo pirmoji dalis. Šios dalys priklauso nuo stipraus ir individualaus melodinio atspalvio, kaip ir melodijos kreivė, panaši į Šopeno dienų operas – Gioacchino Rosini, Gaaetano Donizetti ir ypač Belinio operas. Šopenas naudojo fortepijono skambesį, kad atkurtų dainuojančio balso grakštumą, nuolat rašė ir kalbėjo apie dainininkus.

Šopeno stilius ir talentai turėjo įtakos kitiems. Šumanas tiesiog dievino Šopeno muziką – nors šis jausmas nebuvo abipusis – taikydavo Šopeno melodijas, netgi pavadino savo siuitos dalį Karnavalas pagal Šopeną. Ferencas Listas – kitas pianisto gerbėjas ir draugas – transponavo šešias Šopeno dainas fortepijonui. Šopenui jis dedikavo ir savo Poetinių ir Religinių Harmonijų dalį, pavadintą Laidotuvės su paantrašte „Spalis 1849“. Jos vidurinė dalis primena Šopeno Polonezo, opuso 53 garsiąją octave trio dalį. Nepaisant to, Listas sakė, kad jį įkvėpė ne Šopeno mirtis, o kitų tėvynainių iš Vengrijos mirtys vienu metu.

Šopenas grodavo koncertų salėse, dar dažniau grodavo draugams savo salone. Tik vėliau, kai progresavo liga, Šopenas nustojo koncertuoti publikai.

Šopeno techninės inovacijos irgi turėjo įtakos. Jo preliudai (Op. 28) ir etiudai (Op. 10 ir 25) greitai tapo pavyzdiniais, įkvėpė Listo Transcendentinius etiudus ir Šumano Simfoninius etiudus. Ankstyvoji Aleksandro Skriabino kūryba irgi įkvėpta Šopeno, jo 11-ojo opuso 24 preliudai paremti Šopeno 28-ojo opuso skambesiu.

Džeremis Zypmanas rašydamas kompozitoriaus biografiją paminėjo pianistų sąrašą, esą jie turi įrašę geriausius Šopeno darbus, kad išsaugotų pianisto kūrinius. Sąraše paminėti: Vladimir de Pachmann, Raoul Pugno, Ignacy Jan Paderewski, Moriz Rosenthal, Sergei Rachmaninoff, Alfred Cortot, Ignaz Friedman, Raul Koczalski, Arthur Rubinstein, Mieczysław Horszowski, Claudio Arrau, Vlado Perlemuter, Vladimir Horowitz, Dinu Lipatti, Vladimir Ashkenazy, Martha Argerich, Maurizio Pollini, Murray Perahia, Krystian Zimerman, Evgeny Kissin.

Apie Šopeno muziką labai palankiai atsiliepė Rubinšteinas:

„Šopenas buvo pasaulinio lygio genijus. Jo muzika žavi skirtingų poreikių klausytojus. Vos nuskamba pirmosios Šopeno kūrinio gaidos, salėje girdisi palaimingas pripažinimo atodūsis. Pasaulyje jo muzika žinoma ir mylima. Žmones ji įkvepia. Nors, Bairono požiūriu, tai nėra romantinė muzika. Ji nepasakoja istorijų ir netapo paveikslų. Ji emocinga ir individuali, bet kartu išlaiko šio meno tyrumą. Netgi šiame atominiame abstrakcijų amžiuje, kai lieti emocijas yra nemadinga, Šopenas išlieka. Jo muzika – universali žmonių tarpusavio bendravimo kalba. Kai groju Šopeną, žinau – mano kalba eina tiesiai į žmonių širdis.“

Stilius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors Šopenas gyveno XIX amžiuje, muzikinį išsilavinimą įgijo Bethoveno, Haidno, Mocarto ir Klemenčio klasicizmo fone. Jis netgi naudojo Klemenčio fortepijono metodiką, mokydamas savo studentus. Jo muzikai turėjo įtakos Humelio virtuoziško grojimo raida ir mocartiška skambinimo fortepijonu technika. Viena studenčių, Frydrikė Miuler (Friedrike Muller) savo dienoraštyje apie Šopeno grojimo stilių rašė:

„Jis visada grodavo didingai ir žaviai; jo tonai suskambėdavo ir forte, ir švelniausiu piano. Jis įdėjo daug pastangų, kad išmokytų savo mokinius šio legato, cantabile grojimo stiliaus. Kandžiausias jo kritikavimas būdavo: „Jis nesugeba muzikaliai sujungti dviejų natų“. Jis reikalaudavo kuo atidžiau ir stropiau išlaikyti ritmą. Jis nekentė visų užsitęsiančių ir stabdančių, ne vietoje atsiradusių rubato, išpūstų ritardando irgi… Ir šiuo atžvilgiu žmonės, grodami jo kūrinius, pridaro siaubingų klaidų.“

Šopenas ir romantizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šopeno muzika, be abejonės, priskiriama romantinei, bet retai siejama su pačiu kompozitoriumi. Ir netgi šiuo atveju, Šopeno kūriniai laikomi romantizmo epochos etalonais. Kūriniuose vyrauja klasikinis trapumas ir apdairumas, su trupučiu romantiško ekshibicionizmo, įkūnijant pagarbą Bachui ir Mocartui (Šopenas savo preliudams taikė Bacho gerai temperuoto klavyro struktūrą). Šopenas taip pat niekada nesinaudojo „dirbtinomis dekoracijomis“ savo muzikoje ar pavadindamas darbus labai įmantriai, kaip tai darė jo bendraamžis Šumanas. Ir, kitaip nei puošnusis Listas, Šopenas buvo užsisklendęs savyje, nemėgo viešumos.

Kūriniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kompozitoriaus sukurtos „Lietuviškos dainelės“ partitūra (žodžiai Stefano Vitvickio).

Yra išlikę daugiau nei 230 Šopeno muzikinių kūrinių. Manoma, kad Šopenas kompozicijas rašė ir vaikystėje, tačiau šios neišliko. Visi Šopeno kūriniai skirti fortepijonui, tiek solo, tiek kartu su kitais instrumentais.[10] Nors daugiausia kurti fortepijonui solo, taip pat nevengta papildyti fortepijono skambesio antru fortepijonu, smuiku, violončele, balsu ar orkestru.

Šopeno, kaip kompozitoriaus, formavimuisi didelę įtaką darė Betoveno, Haidno, Mocarto ir Klemenčio tradicija. Pats Mocartas įvardino Bachą ir Mocartą kaip reikšmingiausius kompozitorius jo, kaip muzikanto, formavimuisi.[11]

Platesnio pobūdžio kūriniai, tokie kaip keturios baladės, keturi scherzo barkarolė opus 60, 49-asis fantazijos opusas ir sonatos sudaro repertuaro pagrindą. Jį papildo improvizacijos, mazurkos, valsai ir polonezai. Dvi svarbiausios kolekcijos – tai 28-ojo opuso 24 preliudai, panašūs į Bacho gerai temperuotą klavyrą, ir 10-ojo ir 25-ojo opuso etiudai – svarbiausi šedevrai pianistams. Šopenas sukūrė du opusus – 11-ąjį ir 21-ąjį – vienus dažniausiai grojamų per fortepijono koncertus. Parašė keletą dainų lenkiškiems tekstams ir kamerinių atlikimų – trio fortepijonui, sonata violončelei ir fortepijonui.

Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Friderikui Šopenui atminti kas penkeri metai Varšuvoje organizuojami Tarptautiniai fortepijono muzikos konkursai. Be to, periodiškai rengiami „Grand prix du disque de F. Chopin“, kurių metu apdovanojami kokybiškiausi Šopeno kūrinių įrašai: tiek pertvarkyti, tiek naujai įrašyti.

Šopeno vardu buvo pavadintas 3784 Chopin, oro uostas Varšuvoje (žinomas ir kaip Frideriko Šopeno tarptautinis oro uostas).

Kine ir populiariojoje kultūroje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šopeno ir Sand įstabus meilės romanas atpasakojamas 1991 m. filme „Improvizacija“ (Impromptu), kuriame Šopeną vadino Hju Grantas, o Žorž Sand – Džiudi Deivis. Tikslesnis jų istorijos vaizdavimas pateikiamas 2002 m. filme „Šopenas: meilės troškimas“ (Chopin: Desire for Love), režisuotas Ježio Antčako. Piotras Adamčykas atliko Šopeno vaidmenį, o Danuta Stenka – Žorž Sand. 1945 m. biografinė drama „A Song to Remember“ – dar viena Šopeno istorijos ekranizacija.

Bandai Namco Entertainment“ 2007 m. Xbox 360 platformai išleido RPG žanro kompiuterinį žaidimą „Eternal Sonata“, kuriame pagrindinis personažas yra F. Šopenas. Žaidimo veiksmas vyksta improvizuotame Šopeno sapne, kurį jis sapnuoja paskutinę savo gyvenimo naktį. 2008 m. žaidimas išleistas ir PlayStation 3 platformai (2009 m. pristatytas ir Europai).

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Rosen, 1995, p. 284
  2. Zamoyski, 2010, p. 3
  3. Walker, 2018, p. 32
  4. Chopin, 1962, p. 116
  5. 5,0 5,1 5,2 Zamoyski, 2010, pp. 4–5
  6. Cholmondeley, 1998
  7. Zamoyski, 2010, p. 7
  8. Mysłakowski, Piotr; Sikorsky, Andrzej. „Emilia Chopin“. Frederiko Šopeno insitutas. Nuoroda tikrinta 2021-06-27. 
  9. Zamoyski, 2010, pp. 5–6
  10. Hedley, Brown, p. 298
  11. Samson, 2001, §6 para 7

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikicitatos