Pereiti prie turinio

Leonardo da Vinci

Keisti nuorodas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Davinčis)
Leonardas da Vinčis
Spėjamas Leonardo da Vinčio autoportretas
Visas vardas Leonardo di Ser Piero da Vinci
Gimė 1452 m. balandžio 15 d.
Vinči, Florencijos respublika
Mirė 1519 m. gegužės 2 d. (67 metai)
Ambuazas, Prancūzija
Palaidotas (-a) Ambuazo pilis
Tėvai Ser Piero da Vinci, Catarina
Veikla menininkas, mokslininkas, mąstytojas, inžinierius
Žinomas (-a) už Mona Liza
Paskutinė vakarienė
Vitruvijaus žmogus
Vikiteka Leonardo da Vinci

Leonardas da Vinčis (it. Leonardo da Vinci; 1452 m. balandžio 15 d. – 1519 m. gegužės 2 d.) – italų renesanso tapytojas, architektas, poetas, skulptorius, muzikantas, meno teoretikas, inžinierius, išradėjas, filosofas.[1] Tai viena iš plačiausiai žinomų istorinių asmenybių. Leonardas da Vinčis, kartu su Mikelandželu ir Rafaeliu, sudaro tradicinę iškiliausių aukštojo renesanso menininkų trijulę.

Leonardo kūryba ir jo veiklos daugiapusiškumas įgalino vėlesnius istorikus praminti jį archetipiniu „renesanso žmogumi“, įvardinti vienu iškiliausių renesanso epochos humanistų ir polimatų. Keletas iš Leonardo tapybos kūrinių: „Mona Liza“ ir „Paskutinė vakarienė“, yra vieni iš pačių žinomiausių Vakarų kultūroje. XX a. padidėjo dėmesys Leonardui, kaip išradėjui, inžinieriui, mąstytojui.

Biografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvieji metai Florencijoje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Leonardas gimė 1452 m. balandžio 15 d. Ankjano kaimo vietovėje netoli Vinčio miestelio Toskanoje (da Vinci reiškia „iš Vinčio“), apie 30 km į vakarus nuo Florencijos.[2] „Vinčis“ jau tuo metu reiškė giminės pavardę ir nebuvo, kaip įprasta renesanso menininkams, dailininko pravardė, nurodanti kilmės vietą. Leonardo gimimą užfiksavo jo senelis iš tėvo pusės Antonijus da Vinčis šeimos knygoje.[3] Leonardas buvo nesantuokinis vaikas ir augo tėvo notaro Ser Pjero da Vinčio šeimoje. Tėvas dirbo Florencijoje, kaip ir daugelis giminės ankstesnių atstovų, kurie žinomi nuo Dantės laikų. Senelis Antonijus, teikdamas duomenis apie gimimą valdžios įstaigoms, mini, kad Leonardas buvo valstietės Katerinos vaikas. Kas buvo jo motina Katerina, lieka spėjimų klausimu. Populiariomis versijomis teigiama, kad ji buvo valstietė arba žymios šeimos duktė, kurios pavardės nebuvo galima atskleisti. Leonardas tikriausiai visgi gerai pažinojo savo motiną, nes minėjo, kad 1493 m. jis priėmė gyventi į savo namus Milane moterį, vardu Katerina, ir išlaikė ją iki jos mirties po dvejų metų. Iš prigimties Leonardas buvo fiziškai stiprus, galėjo rankomis sulenkti arklio pasagą.[4] Taip pat jis buvo kairiarankis, dėl ko senatvėje dėl paralyžiaus nebegalėjo naudotis dešiniąja.[5] Pasak Dž. Vazario, Leonardas nuo vaikystės rodė žingeidų charakterį įvairiems dalykams, greitai pradėdavo domėtis iki jų pagrindų, bet lygiai taip pat greitai juos apleisdavo, labai gerai pramoko muzikuoti liutnia.[6]

Apie 1468 m. Leonardas paliko Vinčį ir prisijungė prie tėvo Florencijoje. Jis jau tuomet parodė talentą piešimui. Dž. Vazario teigimu, Ser Pjeras da Vinčis paėmė keletą sūnaus piešinių ir parodė juos Andrėjai del Verokjui, vienam įtakingiausių Florencijos menininkų, kuris buvo geras Ser Pjero draugas. Andrėja del Verokjas esą buvo priblokštas jaunojo Leonardo talento ir priėmė jį tobulintis į savo dirbtuves. Leonardas da Vinčis jose buvo apmokytas ne vien tapybos ir skulptūros, bet ir supažindintas su naujausiomis renesanso mokslo ir pasaulėžiūros idėjomis. Verokjo dirbtuvėse mokėsi ar su jomis buvo susiję daugelis žymiausių Italijos XV a. menininkų: Sandras Botičelis, Perudžinas, Lorencas di Kredis, Domenikas Girlandajas.[7]

„Arno upės slėnis“, Leonardo piešinys (1473, Uficių galerija, Florencija)

1472 m. Leonardas da Vinčis buvo įtrauktas į Florencijos Šv. Luko vardo tapytojų gildijos sąrašus, pažymėtas „meistru“ (maestro).[8] 1472 m. datuojamas Leonardo anksčiausias žinomas kūrinys − piešinys „Arno upės slėnis“, nupieštas iš Vinčio apylinkių Montalbano kalvos. 1474 m. Leonardas prisidėjo prie užsakymo Verokjo dirbtuvėms − paveikslo „Kristaus krikštas“, atlikimo. Pasak Dž. Vazario, pamatęs, kaip tapo Leonardas (jis nutapė kairįjį angelą paveiksle), Andrėja del Verokjas metė tapyti iš apmaudo, kad jaunas mokinys suprato tapybą geriau už jį, pripažintą tuo metu dailės meistrą.[9] Po „Kristaus krikšto“ Leonardas sukūrė pirmą savarankišku laikomą savo kūrinį „Geroji naujiena“ (abu šie paveikslai yra Uficių galerijoje Florencijoje). Pasak Dž. Vazario, tuo pat metu Leonardas kūrė skulptūras ir studijavo architektūrą, sukūrė kanalo tarp Arno upės ir Pizos miesto projektą.[10] Apie 1475 m. nutapė Džinevros de Benči portretą.[11] Kiek vėliau sukurtais laikomi paveikslai „Madona su gvazdiku“ (Senoji pinakoteka, Miunchenas) ir „Benua Madona“ (Ermitažas, Sankt Peterburgas). 1476 m. Leonardas buvo paminėtas anoniminiame laiške Florencijos miesto valdžiai, kuriame, kartu su kitais susijusiais asmenimis, buvo kaltinamas sodomija. Šis dalykas niekuomet nebuvo nagrinėtas (tuo metu anoniminiai kaltinimai Florencijos respublikoje buvo prilyginami tiesiog šmeižtui). Maždaug tuo metu Džovanis Santis, Rafaelio tėvas, savo eiliuotoje kronikoje labai teigiamai paminėjo du jaunuosius talentus: Leonardą ir Perudžiną.

1478 m. sausio 1 d. Leonardas sudarė pirmojo užsakymo sutartį su Florencijos Sinjorija nutapyti altorinį paveikslą Šv. Bernardo koplyčiai Vekjo rūmuose.[12] Šis užsakymas nebuvo įvykdytas, tų metų kovo 16 d. Leonardui buvo išmokėta 25 florinų suma už darbą ir jis jo nebepratęsė.[13] Tai galėjo paveikti politiniai Florencijos įvykiai (įvyko Pazzi sąmokslas). Florencijoje tuo metu beveik absoliučią valdžią įgijo Medičių giminė. Giminės „galva“ Lorencas Medičis Puikusis buvo vienas reikšmingiausių Italijos mecenatų ir neoficialus Florencijos respublikos valdytojas. Į jo globą pateko ir Leonardas, kuris rodė ne vien tapytojo sugebėjimus, bet ir muzikanto, linksmintojo. 1482 m. Lorencas Medičis pasiuntė Leonardą su prisistatymo laišku į Milaną pas Ludoviką Sforcą, pramintą Juoduoju (il Moro).[14] Kartu Leonardas gabeno dovaną hercogui − savo paties sukonstruotą lyrą, kuri buvo arklio kaukolės išvaizdos. Florencijoje Leonardas paliko du nebaigtus paveikslus: „Išminčių pagarbinimas“ (Uficių galerija, Florencija) ir „Šv. Jeronimas“ (Vatikano pinakoteka, Vatikanas).[15]

Leonardas Milane

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
„Vitruvijaus žmogus“, Leonardo piešinys (1492, Akademijos galerija, Venecija)

Milane Leonardas įteikė Ludovikui Sforcai prisistatymo laišką, kuriame siūlė savo paslaugas hercogo Džian Galeaco pusbroliui. Didelė dalis laiško buvo skirta Leonardo sugebėjimams karinės inžinerijos srityje aprašyti. Žadami nauji pabūklai, karo vežimai, tiltai bei architektūros, skulptūros ir tapybos kūriniai.[16] Laiškas atskleidžia Leonardo, kuriam tuomet buvo tik 30 metų, pasitikėjimą savo jėgomis tokioje įvairovėje veiklos sričių. Atskirai paminėta, kad jis gali sukurti bronzinę žirgo statulą Ludoviko tėvo, hercogo Frančesko atminimui, kuo Leonardas tikriausiai iškart užsiėmė atvykęs į Milaną ir šis projektas užtruko 17 metų su pertraukomis.[17] Milane Leonardas domėjosi hidraulika, organizavo kanalų sistemą gėlo vandens tiekimui, buvo suplanavęs idealaus miesto modelį.[18] 1483 m. Leonardas pasirašė kontraktą altoriniam paveikslui „Madona uolose“ (Luvras, Paryžius) kartu su broliais Evandželista ir Ambrodžu de Predžiais, ir maždaug tuo metu nutapė „Muzikanto portretą“ (Pinacoteca Ambrosiana, Milanas).[19]

Milane Leonardas buvo Sforcų dvaro linksmintoju, švenčių ir maskaradų rengėju, dekoracijų dizaineriu, scenografu, rašė eiles.[20] 1490 m. „Rojaus šventei“ jis sukonstravo specialią teatro mašiną su judančiomis iliuminuotomis žvaigždėmis ir planetomis. Maždaug tuo metu sukūrė du moterų portretus: Čečilijos Galerani („Dama su šermuonėliu“, Čartoriskių muziejus, Krokuva) ir „Gražioji Feronjė“ (tikriausiai Beatričės d’Estė portretas, Luvras, Paryžius). Po 1490-ųjų Leonardas teikė daugiau dėmesio žmogaus kūno anatomijos ir judesio studijavimui, tuo metu sukurtas garsusis Leonardo piešinys, demonstruojantis žmogaus kūno proporcijas − „Vitruvijaus žmogus“. 1489 m. jis sukūrė dekoracijas Džian Galeaco Sforcos vestuvių su Izabele Aragoniete proga ir 1492 m. kostiumus skitų ir totorių procesijai Liudoviko Juodojo ir Beatričės Estės vestuvėms.[21]

1494 m. Leonardas pradėjo kurti paruošiamuosius piešinius „Paskutinei vakarienei“ Santa Maria delle Grazie bažnyčios refektoriumo sienoje. Darbas ties šiuo kūriniu užtruko iki 1498 m. Dėl eksperimentavimo su gruntu „Paskutinės vakarienės“ dažų sluoksniai greit pradėjo lupinėtis. 1496 m. Leonardas susidraugavo su Luka Pačioliu, 1498 m. Sforcų pilyje sukūrė Sala delle Asse lubų freskas.[22] Vienu svarbiausių Leonardo projektų Milane buvo bronzinė raito hercogo Frančesko Sforcos statula.[23] 1493 m. lapkričio 30 d. statulos modelis buvo išstatytas Bjankos Marijos Sforcos vestuvių su imperatoriumi Maksimilianu proga.[24] Statulos molinis modelis siekė 7 metrus aukščio. Tikroji statula niekuomet nebuvo nulieta (tuo metu vyko karai ir trūko metalo patrankoms). 1499 m. Milaną užėmė Prancūzijos karaliaus Liuviko XII kariuomenė. Molinę raito Ludoviko Sforcos statulą esą sunaikino prancūzų kareiviai, pasirinkę ją taikiniu šaudymo pratybose. Ši istorija gal neturi pagrindo, nes 2001 m. Feraros hercogas minėjo, kad nori ją įsigyti, tačiau neabejotinai statula patyrė kareivių vandalizmą ir veikiama atmosferos buvo pasmerkta sunykti.[25] 1499 m. bėgdamas nuo prancūzų invazijos Leonardas paliko Milaną, kuriame susipažino su reikšmingomis renesanso asmenybėmis: humanistu Baldasare Kastiljone ir matematiku Luka Pačioliu. Pastarajam paprašius Leonardas iliustravo jo veikalą „Divina proportione“ platoniškų kūnų piešiniais. Ši knyga išleista 1509 m. Venecijoje.

Tarp Florencijos ir Milano

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1499 m. Leonardas kartu su Luka Pačioliu keliavo į Veneciją, pakeliui apsistojo Mantujoje, kur susitiko su markize Izabele d’Estė.[26] Jai Leonardas pažadėjo nutapyti portretą. Jis nupiešė paruošiamąjį kartoną paveikslui. Venecijoje Leonardas buvo įdarbintas Izonco upės gynybos nuo turkų projekte. Leonardas suprojektavo kanalų, užtvankų, gynybinių statinių ir užlietų pievų sistemą. Prieš 1501 m. grįždamas į Florenciją Leonardas, tikėtina, aplankė Romą. Nuo šio laiko jo architektūros projektai ir tapyba rodo motyvus, įkvėptus antikinio palikimo.

Leonardo paruošiamasis piešinys freskai „Angjario mūšis“ (1504−1505, Vaizduojamojo meno muziejus, Budapeštas)

Grįžęs į Florenciją Leonardas apsistojo servitų vienuolyne prie Santissima Annunziata bažnyčios.[26] Čia jį aplankė markizės Izabelės d’Estė pasiuntinys Pietro da Novellara, kuris norėjo išgirsti naujienų apie Leonardo pažadėtą markizės portretą. Markizė gavo pasiuntinio atsakymą: „Matematiniai eksperimentai taip atitraukė jį nuo tapybos, kad jis nenori matyti teptuko akyse“. Vienuolių užsakymu Leonardas visgi paruošė kartoną paveikslui, kuris turėjo būti skirtas altoriui. Kartoną, kuris vaizdavo Mergelę Mariją, kūdikį Kristų, Šv. Oną ir avinėlį, išstatė savo studijoje. Pasak Giorgio Vasari, vyrai ir moterys, jauni ir seni, ėjo pasižiūrėti šio kūrinio kaip šventės metu (kartonas neišliko). Maždaug tuo metu Leonardas nutapė paveikslą „Madona su verpste“ (neišlikęs, žinomas iš dviejų išlikusių mokinių kopijų).

1502 m. Leonardas stojo tarnauti architektu ir karo inžinieriumi Čezarei Bordžijai,[26] popiežiaus Aleksandro VI sūnui, kuris puoselėjo idėją su tėvo įtaka sukurti Centrinėje Italijoje stiprią valstybę. Leonardas buvo atsakingas už gynybinių įtvirtinimų, sienų ir bastionų projektavimą, ypač Urbino hercogystėje, kurios valdymą buvo perėmęs Bordžija. 1503 m. Leonardas grįžo į Florenciją, kur buvo užsakytas sukurti freską Vekjo rūmų Didžiojoje Tarybos salėje „Angjario mūšis“. Kitoje salės sienoje Mikelandželas buvo užsakytas sukurti sceną „Kašinos mūšis“, o Luka Pačiolis turėjo sukonstruoti savo reguliariųjų daugiasienių modelius. Kompozicija turėjo liudyti apie Florencijos respublikos dorybes ir idealus. Leonardas dirbo Santa Maria Novella bažnyčios vienuolyne ties paruošiamuoju kartonu. 1505 m. jis pradėjo darbus Vekjo rūmuose, tačiau dėl eksperimentų su freskos pagrindu, kuriame jis panaudojo vašką, dažai pradėjo lietis. Leonardas kūrinio nebaigė. Jis buvo sunaikintas arba uždengtas papildoma siena Giorgio Vasari perstatymų metu. Mikelandželas savo kūrinio net nepradėjo, nes turėjo išvykti į Romą. Abiejų didžiųjų menininkų paruošiamieji kartonai vėliau Benvenuto Čelinio buvo apibūdinti „pasaulio mokykla“, tačiau nei vienas neišliko ir žinomi tik iš kopijų. 1504 m. Leonardas buvo įtrauktas į komisijos sudėtį, kuri turėjo nuspręsti dėl Mikelandželo „Dovydo“ statulos pastatymo vietos.

Žmogaus embriono studija, Leonardo piešinys (1511, Karališkoji kolekcija, Vindzoro pilis)
Liūtis ir potvynis, Leonardo piešinys (1517−1518, Karališkoji kolekcija)

Manoma, kad maždaug 1505 m. Leonardas pradėjo tapyti „Moną Lizą“, Lisa del Giocondo portretą − paveikslą, ties kuriuo dirbo visą likusį gyvenimą. Kitas žinomas kūrinys buvo paveikslas „Leda ir gulbinas“ (neišlikęs). 1506 m. prancūzų valdžia Milane iškvietė Leonardą dėl architektūrinių ir inžinerinių projektų. Menininkas daug keliavo tarp miestų porą metų, nes buvo pažadėjęs baigti „Angjario mūšį“. Milane Leonardas užbaigė antrąjį paveikslo „Madona uolose“ variantą bei dirbo ties nauja raitelio statula, šįkart prancūzų maršalo Gian Giacomo Trivulzio. Šios skulptūros nebaigė ir ji neišliko. Milane Leonardas aktyviai studijavo mirusiųjų kūnus ir 1510 m. parašė traktatą anatomijos klausimais.

Metai Romoje ir mirtis Prancūzijoje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1513 m. Leonardas atvyko į Romą, kur jį patronavo Džuljanas Medičis, naujojo popiežiaus Leono X brolis.[27] Leonardas apsigyveno Belvederio rūmuose, kur praleido trejus metus daugiausiai užsiimdamas moksliniais ir inžineriniais eksperimentais.[28] Jis paruošė Pontinės pelkių nusausinimo ir naujo uosto statybų Čivitavekijos buvusiame romėnų uoste projektus.[28] Tuo metu buvo padidėjęs Leonardo interesas su vandeniu susijusiems darbams. Jis nupiešė seriją piešinių, vaizduojančių potvynius. Gali būti, kad jį tam įkvėpė ir Monte Mario vietovėje rastos fosilijos. Leonardas neapleido žmonių kūnų studijavimo skrodimu, todėl buvo apkalbėtas kaip raganius.

Romoje Leonardas laikėsi atskirai nuo didžiųjų renesanso menininkų, kurie kaip tik tuo metu kūrė mieste: Mikelandželo ir Rafaelio. Manoma, kad Rafaelis, kuris mokėsi iš Leonardo kūrinių Florencijoje, pavaizdavo Da Vinčį savo freskoje „Atėnų mokykla“ Platono įvaizdyje. 1515 m. Leonardas sukonstravo judančią mašiną − liūtą, kuris galėjo atsistoti ant užpakalinių kojų ir atverti krūtinę, kurioje išsiskleidžia lelijos. Šią mašiną popiežius Leonas X nusiuntė Prancūzijos karaliui Pranciškui I į Lioną. Tai buvo diplomatinė dovana. 1516 m. mirė Leonardo rėmėjas Džuljanas Medičis ir Leonardas priėmė Pranciškaus I kvietimą persikelti į Prancūziją. Gali būti, kad tokį pasirinkimą lėmė tai, kad Leonardas nesulaukė tokios paramos iš popiežiaus Leono X, kokios galbūt tikėjosi.

Prancūzijoje Leonardas buvo apgyvendintas Klo-Lusė (prie Klu) pilyje netoli karaliaus dvaro Ambuazo mieste. Leonardas atvyko į Prancūziją lydimas keleto savo mokinių. Pranciškus I suteikė jam karališkojo tapytojo, inžinieriaus ir architekto pareigas, per dvejus metus Leonardui buvo sumokėta didelė 10 000 skudų pensija.[29] Karaliui Leonardas projektavo Luaros kanalus ir sukūrė naujų karaliaus rūmų projektą su kanalais, fontanais, sodais ir baseinu Romorantene. Leonardas organizavo šventes, ruošė teatrines mašinas, kuriomis buvo garsus. Į Prancūziją Leonardas atsigabeno paveikslus „Mona Liza“, „Šv. Jonas Krikštytojas“ ir „Madona ir Kūdikis su Šv. Ona ir avinėliu“ (dabar visi Luvre). Gali būti, kad šiais paskutiniaisiais savo gyvenimo metais jis nebetapė, nors aktyviai piešė savo užrašų knygutėse. 1519 m. balandžio 23 d. Leonardas sudarė savo testamentą. Mokiniui Francesco Melzi, kuris buvo paskirtas testamento vykdytoju, paliko savo rankraščius, piešinius ir muzikos instrumentus.[29] Leonardas da Vinčis mirė 1519 m. gegužės 2 d.[30] Jis buvo palaidotas pagal paskutinį norą Šv. Florentino bažnyčioje Ambuaze (asociacija su Florencija). Ši bažnyčia buvo pažeista religinių karų metu ir sugriauta 1808 m. Buvo rasti keli fragmentai su kapo inskripcija ir žmogaus skeletas, kuris neišliko. Tokiu būdu Leonardo palaikai ir kapo vieta pražuvo. Anot Benvenuto Čelinio pasakojimo, Pranciškus I laikė Leonardo galvą jo mirties patale. Ši legenda tikriausiai neturi jokio pagrindo, bet parodo, kaip Leonardas buvo vertinamas karaliaus dvare. Vėliau Benvenutas Čelinis citavo karaliaus žodžius, kad nebuvo žmogaus pasaulyje, kuris žinotų daugiau už Leonardą, ir atskirai apie tapybą, skulptūrą ir architektūrą, be to, Leonardas buvęs ir didis mąstytojas.

Kūriniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Leonardo da Vinčio kūriniai.

1495–1498 m. dirbo prie savo vieno garsiausių kūrinių − „Paskutinės vakarienės“ Milano Santa Maria delle Grazie vienuolyno refektoriume. Nuo 1497 m. pradėjo dirbti kartu su Luku Pačioliu, žinomu to laiko matematiku, prie jo garsaus kūrinio „Divina Proportione“. Per savo ilgą buvimą Milane Leonardas taip pat pateikė kitų paveikslų ir piešinių (daugelis jų yra prarasti) eskizų.

1499 m. gruodį Milaną užkariavus prancūzams, menininkas trumpam nuvyko į Mantują ir Veneciją. 1500 m. balandžio mėnesį grįžo į Florenciją. 1503 m. pavasaris – 1505 m. vasara – laikotarpis, kai Leonardas da Vinčis kūrė paveikslą „Mona Liza“ (kitaip „Džokonda“) – vieną iš labiausiai žinomų kada nors nutapytų portretų.

Dėl Leonardo darbų retumo ir brangumo nuolat „atrandami“ iki tol „nežinomi“ jo paveikslai, pavyzdžiui, yra manančių, kad Kražių bažnyčioje taip pat yra buvęs L. da Vinčio paveikslas (Švč. Mergelė Marija) arba jo kopija.[31] Autentiškais Leonardo darbais laikomi tik apie 15 kūrinių.

Žymiausi kūriniai:

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Cremante, Simonai. Leonardo da Vinci. Giunti Editore, 2005. 639 p.
  1. ↑ Leonardo da Vinci (Leonárdas da Vinčis). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 9-10 psl.
  2. ↑ Zanobini, Maria Teresa Leoni. ''Leonardo da Vinci''. Enchanted Lion Books, 2003, p. 2
  3. ↑ Aquino, Lucia. ''Leonardo da Vinci''. Random House Incorporated, 2005, p. 24
  4. ↑ Muntz, Eugene. Leonardo da Vinci. Londonas: Parkstone Press Ltd, 2011, ISBN10: 1780422954, p. 8
  5. ↑ Muntz, Eugene. Leonardo da Vinci. Londonas: Parkstone Press Ltd, 2011, ISBN10: 1780422954, p.
  6. ↑ Muntz, Eugene. Leonardo da Vinci. Londonas: Parkstone Press Ltd, 2011, ISBN10: 1780422954, p. 11
  7. ↑ Aquino, Lucia. ''Leonardo da Vinci''. Random House Incorporated, 2005, p. 26
  8. ↑ Zanobini, Maria Teresa Leoni. ''Leonardo da Vinci''. Enchanted Lion Books, 2003, p. 8
  9. ↑ Aquino, Lucia. ''Leonardo da Vinci''. Random House Incorporated, 2005, p. 37
  10. ↑ Muntz, Eugene. Leonardo da Vinci. Londonas: Parkstone Press Ltd, 2011, ISBN10: 1780422954, p. 20
  11. ↑ Zanobini, Maria Teresa Leoni. ''Leonardo da Vinci''. Enchanted Lion Books, 2003, p. 8
  12. ↑ Muntz, Eugene. Leonardo da Vinci. Londonas: Parkstone Press Ltd, 2011, ISBN10: 1780422954, p. 23
  13. ↑ Muntz, Eugene. Leonardo da Vinci. Londonas: Parkstone Press Ltd, 2011, ISBN10: 1780422954, p. 23
  14. ↑ Cremante, Simona. Leonardo da Vinci. Giunti Editore, 2005, p. 28
  15. ↑ Aquino, Lucia. ''Leonardo da Vinci''. Random House Incorporated, 2005, p. 38
  16. ↑ Muntz, Eugene. Leonardo da Vinci. Londonas: Parkstone Press Ltd, 2011, ISBN10: 1780422954, p. 36
  17. ↑ Muntz, Eugene. Leonardo da Vinci. Londonas: Parkstone Press Ltd, 2011, ISBN10: 1780422954, p. 36
  18. ↑ Cremante, Simona. Leonardo da Vinci. Giunti Editore, 2005, p. 32
  19. ↑ Zanobini, Maria Teresa Leoni. ''Leonardo da Vinci''. Enchanted Lion Books, 2003, p. 24, 26
  20. ↑ Aquino, Lucia. ''Leonardo da Vinci''. Random House Incorporated, 2005, p. 41
  21. ↑ Aquino, Lucia. ''Leonardo da Vinci''. Random House Incorporated, 2005, p. 157
  22. ↑ Zanobini, Maria Teresa Leoni. ''Leonardo da Vinci''. Enchanted Lion Books, 2003, p. 30
  23. ↑ Aquino, Lucia. ''Leonardo da Vinci''. Random House Incorporated, 2005, p. 46
  24. ↑ Muntz, Eugene. Leonardo da Vinci. Londonas: Parkstone Press Ltd, 2011, ISBN10: 1780422954, p. 37
  25. ↑ Muntz, Eugene. Leonardo da Vinci. Londonas: Parkstone Press Ltd, 2011, ISBN10: 1780422954, p. 39
  26. ↑ 26,0 26,1 26,2 Aquino, Lucia. ''Leonardo da Vinci''. Random House Incorporated, 2005, p. 158
  27. ↑ Zanobini, Maria Teresa Leoni. ''Leonardo da Vinci''. Enchanted Lion Books, 2003, p. 32
  28. ↑ 28,0 28,1 Aquino, Lucia. ''Leonardo da Vinci''. Random House Incorporated, 2005, p. 159
  29. ↑ 29,0 29,1 Aquino, Lucia. ''Leonardo da Vinci''. Random House Incorporated, 2005, p. 71
  30. ↑ Zanobini, Maria Teresa Leoni. ''Leonardo da Vinci''. Enchanted Lion Books, 2003, p. 36
  31. ↑ http://pramogos.delfi.lt/culture/l-da-vinci-kodo-lietuvoje-beieskant.d?id=13406822

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vikiteka: Leonardo da Vinci – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikicitatos

Wikiquote logo
Wikiquote logo
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Leonardo_da_Vinci&oldid=7364802"