Perudžinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Perudžino autoportretas (1497 - 1500, Collegio del Cambio, Perudža)

Pietras Perudžinas arba tiesiog Perudžinas (it. Pietro Perugino, tikr. Pietro di Cristoforo Vannucci, apie 1450 - 1523) – italų Renesanso dailininkas iš Umbrijos.

Pietras Perudžinas pagarsėjo kaip Rafaelio mokytojas. Tarp žinomiausių jo darbų - freska „Raktų įteikimas“ Siksto koplyčioje (1482). Tarp kitų darbų išsiskiria freskos Collegio del Cambio gildijoje Perudžoje (1497-1500).

Perudžinas taip pat nutapė daugybę religinės tematikos paveikslų, kurių estetika artima Brandžiajam renesansui ir kurios bruožus perėmė Rafaelis. Pvz., žymesnis tokio pobūdžio darbas „Mergelės Marijos pasirodymas prieš Šv. Bernarą“ (1489, Senoji pinakoteka Miunchene).

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pietras Vanučis gimė apie 1450 m. Città della Pieve miestelyje, netoli Perudžos, nuo kurios vėliau gavo savo pravardę - Perudžinas. Spėjama, kad pirmieji mokytojai buvo Bartolomeo Caporali ir Fiorenzo di Lorenzo Perudžoje. Gali būti, kad Perudžinas dirbo Arece kaip Piero dela Frančeskos pagalbininkas kartu su Luka Sinjoreliu. Apie 1467-68 m. Perudžinas jau buvo Florencijoje. Dar po metų dokumentuotas gimtajame miestelyje tėvo Kristoforo laidotuvėse. Apie 1470 m. Pietras pradėjo mokytis Andrea del Verokjo dirbtuvėse Florencijoje, kur sutiko visą plejadą būsimų Florencijos dailininkų, tokių kaip Sandras Botičelis, Leonardas da Vinčis, Lorencas di Kredis ir kt.

„Raktų įteikimas“ („Kristus įteikia raktus Šv. Petrui“, apie 1482, Siksto koplyčia, Vatikanas)

Apie 1472 m. Perudžinas jau kaip savarankiškas dailininkas įstojo į Florencijos dailininkų Šv. Luko gildiją. Manoma, kad tuo metu ir pradėjo savarankiško kūrėjo karjerą. Anot Giorgio Vasari, Perudžinas greitai pasiekė pripažinimo kaip dailininkas, jo darbus buvo pradėta vežti į užsienį. 1473 m. dailininkas dirbo Sienos Bernardinų bažnyčioje. Vienas reikšmingiausių Perudžino ankstyvosios kūrybos darbų - 1476 m. atliktas „Išminčių pagarbinimas“ Perudžos Servitų bažnyčiai. Apie 1480 m. Perudžinas, kartu su kitais garsiais Italijos dailininkais, buvo pakviestas popiežiaus Siksto IV-ojo atlikti darbų Siksto koplyčioje. Su Pinturikjo pagalba Pietras nutapė 6 freskas, tačiau 3 iš jų vėliau buvo sunaikintos, atlaisvinant vietą Mikelandželo freskai „Paskutinis teismas“. Freskoje „Raktų įteikimas“, kurią, manoma, nutapė pats vienas, Perudžinas pasiekė formos aiškumo ir figūrų grakštumo, būdingų vėlesniems Rafaelio darbams.

1486 m. Perudžinas grįžo į Florenciją, kur buvo teisiamas už gatvės muštynes. Kitas dešimtmetis Perudžinui, kaip kūrėjui, buvo pats sėkmingiausias. Nors dažnai kaltintas kaip sentimentalių ir nuosaikių paveikslų kūrėjas, Pietras sukūrė keliolika išsiskiriančių emocionalių paveikslų, tokių kaip „Mergelės Marijos pasirodymas prieš Šv. Bernarą“ (1489), „Pieta“ (apie 1493), „Kristaus apraudojimas“ (1495) ir geriausią savo portretą „Francesco delle Opere“ (1494). Tuo metu Perudžinas greičiausiai turėjo dvi dirbtuves: Florencijoje ir Perudžoje. Dailininkas buvo užverstas užsakymais, todėl jo kūrybos meninis lygis pradėjo smukti, nes didelę darbo dalį atlikdavo mokiniai, o pačiam dailininkui ėmė trūkti kompozicinių idėjų. 14961500 m. laikotarpiu buvo atliktas monumentaliausias Perudžino darbas - freskos Collegio del Cambio prekybininkų gildijos pastate Perudžoje. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad prie šių freskų pridėjo ir Rafaelis, maždaug tuo metu tapęs Perudžino mokiniu.

„Mergelės Marijos pasirodymas prieš Šv. Bernarą“ (apie 1488-89, Senoji pinakoteka Miunchene)

1500 m. Sienos bankininkas Agostino Chigi paskelbė Perudžiną geriausiu dailininku Italijoje, tačiau jau iškart po to jo autoritetas smuko kartu su talentu. Pasikartojantys motyvai ir tam tikras jo darbų sentimentalumas tapo pernelyg akivaizdūs ir atgyvenę, lyginant su Leonardo da Vinčio talentu, kuris tuo metu užvaldė Florenciją. Apie 1502 m. Izabelė d’Estė užsakė paveikslą savo San Giorgio piliai Mantujoje. Po įvairių susirašinėjimų Perudžinas baigė „Meilės kovą su tyrumu“ (dabar Luvre), kuriuo Izabelė liko nelabai patenkinta. Mikelandželas į akis Perudžiną pavadino netikusiu menininku, dėl ko pastarasis kreipėsi į teismą dėl įžeidimo, bet be didelių rezultatų. Iki 1504 m. Perudžinas atliko altoriaus poliptiką Certosa di Pavia vienuolyne, tikriausiai paskutinį įkvėptą savo darbą (fragmentai išsklaidyti po pasaulį). Apie 1504 m. Perudžinas gavo užsakymą Santissima Annunziata bažnyčiai Florencijoje - pabaigti didžiojo altoriaus tapybą, kurią buvo pradėjes Filipinas Lipis, tačiau nebaigė dėl mirties. Šis jo darbas, nepaisant didelio užmojo, susilaukė negailestingos kritikos ir pašaipos iš kitų dailininkų ir publikos - esą dailininkas taip ilgai atidėliojo altoriaus atidarymą tam, kad nuslėptų kaip mažai ties juo dirbo. Į tai Perudžinas atsakęs, kad ankstesni jo darbai buvo neblogesni, tačiau jais buvo žavimasi, o kad dabar tokiais pat darbais nesižavima, tai jis čia nieko negali padaryti.

Po nesėkmės Florencijoje Perudžinas grįžo į Perudžą darbui ties poliptiku San Agostino (Šv. Augustino) bažnyčioje. Apie 1507-08 m. dirbo Vatikane popiežiaus Julijaus II-ojo kvietimu. Tačiau tai buvo paskutinis reikšmingas Perudžino užsakymas, kurio jam taip ir nepavyko įgyvendinti, nes visus darbus popiežius perleido jo buvusiam mokiniui Rafaeliui. Grįžęs į Perudžą, Romos popiežiams ir Florencijos didikams dirbęs dailininkas nestokojo užsakymų provincijoje. Svarbiausiu jo darbu tapo San Agostino poliptikas, ties kuriuo Perudžinas užtruko bendrai paėmus apie 20 metų. Gyvenimo pabaigoje dailininkas buvo susikrovęs nemaža turto, įsigijęs namų Florencijoje. Po Rafaelio mirties, dailininkas užbaiginėjo šio nebaigtus darbus Perudžoje. Pietras Perudžinas mirė nuo maro Fontignano miestelyje, kuriame dirbo paskutinius gyvenimo metus. Palaidotas bendrame nežinomame maro aukų kape.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Perudžinas pradėjo savo kūrybinį kelią kaip Ankstyvojo Renesanso dailininkas, tačiau brandžiausi jo darbai (1488–1504 laikotarpiu) priskiriami Aukštojo Renesanso estetikai. Perudžinas nelabai mėgo freskų techniką ir teikė pirmenybę aliejiniams paveikslams. Manoma, kad jis buvo gerai susipažinęs su Nyderlandų meistrų darbais, ypač Memlingo, kurio įtaka jaučiama. Didelė užsakymų gausa privertė Perudžiną prastinti savo kompozicijas ir patikėti daug darbų savo mokiniams, kas galų gale ir privedė prie dailininko talento smukimo gyvenimo pabaigoje. Kaip dailininkas, Perudžinas neabejotinai padarė didžiulę įtaką savo mokiniui Rafaeliui. Giorgio Vasari tikina, kad jo ir Rafaelio darbų nebuvo galima atskirti, tiek buvo įgudęs mokinys pamėgdžioti mokytoją. Tiesa, Giorgio Vasari Perudžino talento smukimą aiškino jo goduliu, esą dailininkas buvo užsiėmęs tiek daug užsakymų, kad rūpinosi greitesnių jų atlikimu, o ne kokybe. Daug Perudžino darbų savo laiku buvo priskiriami Rafaeliui, o ankstyvieji Rafaelio darbai dažnai beveik tiesiogiai seka Perudžino geriausių darbų kompozicijomis.

Darbų galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Perudžinas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka