Benua Madona
| Benua Madona | |
|---|---|
| |
| Menininkas | Leonardas da Vinčis |
| Metai | 1478-80 |
| Meno kryptis | Aukštasis renesansas |
| Medžiagos, technika | aliejinis paveikslas, drobė |
| Matmenys | 49,5 cm × 33 cm |
| Miestas (vieta) | Sankt Peterburgas, Rusija |
| Muziejus | Valstybinis Ermitažas |
Benua Madona (arba Madona Benua), kitaip Madona su gėle – paveikslas, priskiriamas italų renesanso dailininkui Leonardui da Vinčiui (1452 - 1519) ir esantis Ermitažo muziejuje Sankt Peterburge.
Apie paveikslą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Spėjama, kad paveikslas sukurtas 1478-80 m. ir buvo vienu pirmųjų savarankiško Leonardo darbų po to, kai jis paliko Andrea del Verrocchio dirbtuves ir pradėjo savarankišką karjerą. Leonardas užrašuose mini, kad 1478 m. jis pradėjo 2 Madonos paveikslus (kitas, spėjama, yra „Madona su gvazdiku“ Senojoje pinakotekoje Miunchene). Paveikslas buvo gerai žinomas to meto dailininkams. Spėjama, kad juo rėmėsi Lorenzo di Credi ir Rafaelis, tapydami savus Madonų paveikslus, kuriuose vaizduojamas kūdikis Kristus, tiesiantis rankas paimti gėlę iš Madonos rankų. „Benua Madona“, savo ruožtu, gali būti paremta kiek ankstesniu Leonardo mokytojo Andrea del Verrocchio darbu. Skirtingai nuo Verrocchio quattrocento stiliaus darbo Leonardo paveikslas įsuptas į švelnius šešėlius ir jame panaudotos Leonardui būdingos chiaroscuro ir sfumato technikos, leidžiančios pavaizduoti paveikslo veikėjus beveik realistiškai tikrais.
Šimtmečiais paveikslas buvo laikomas prarastu, kai 1909 m. jį sensacingai Sankt Peterburge eksponavo architektas Leontijus Benua. Iš to kilo paveikslo pavadinimas. Buvo atsekta paveikslo istorija. Į Benua rankas paveikslas pateko iš jo žmonos tėvo, pirklio Aleksandro Sapožnikovo kolekcijos. Patį paveikslą į Rusiją iš Italijos apie 1790 m. atgabeno pirklys Aleksandras Korsakovas, po kurio mirties jo sūnus pardavė paveikslą Sapožnikovui. Leontijaus žmona Marija Benua apie 1912 m. nusprendė jį parduoti. Žymus to meto paveikslų perpardavinėtojas Joseph Duveen pasiūlė 500 000 frankų už jį. Rusijos visuomenė organizavo rinkliavą, kad paveikslą būtų galima nupirkti ir jis liktų Rusijoje. Marija Benua, taip pat, norėjo, kad jis liktų Rusijoje. Paveikslą už beveik simbolinę 150 000 rublių sumą 1914 m. įsigijo Ermitažas.[1] Suma buvo išmokėta dalimis, kurių paskutinė jau po Spalio revoliucijos.
Ruošdama paveikslą pardavimui Marija Benua kreipėsi dėl autentiškumo patvirtinimo į vieną įtakingiausių to meto menotyrininkų Bernardą Berensoną. Bernardas Berensonas taip aprašo įspūdžius: „Vieną nelaimingą dieną buvau pakviestas susipažinti su „Madona Benua“ ... Šiurpokas senutės vaiduoklis žaidžia su kūdikiu: jo veidas primena tuščią kaukę, prie kurios pridurtas išsipūtęs kūnelis ir galūnės ... Ir visgi man teko pripažinti, kad šis siaubingas kūrinys priklauso Leonardui da Vinčiui.“[2]
Susiję paveikslai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
-
1466-70 m. atliktas Andrea del Verrocchio „Madona su Kūdikiu“ -
„Madona su gvazdikais“ (1506-07, priskiriamas Rafaeliui)
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Ermitažo informacija Archyvuota kopija 2010-06-21 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Ernest Samuels, Jayne Samuels. Bernard Berenson, The Making of a Legend. 2nd edition. Harvard University Press, 1987. ISBN 9780674067790. p. 216.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- „Benua Madona“ WGA tinklalapyje
- „Benua Madona“ Ermitažo tinklalapyje Archyvuota kopija 2012-12-21 iš Wayback Machine projekto.