Dama su šermuonėliu

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Dama su šermuonėliu
Dama z gronostajem.jpg
Menininkas Leonardas da Vinčis
Metai 14891490
Meno kryptis Aukštasis renesansas
Tipas aliejinis paveikslas, panelė
Matmenys 54 cm × 39 cm
Miestas (vieta) Krokuva, Lenkija
Muziejus Čartoriskių muziejus

Dama su šermuonėliu – italų renesanso dailininko Leonardo da Vinčio nutapytas portretas 1489−1490 m. Milane. Saugomas privačioje kolekcijoje Čartoriskių muziejuje Krokuvoje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sukūrimo aplinkybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Leonardas da Vinčis nutapė paveikslą 1489−1490 m. Milane. Paveiksle vaizduojama Leonardo rėmėjo, Milano hercogo Ludoviko Sforcos meilužė Cecilia Gallerani,[1] kuriai tuo metu galėjo būti 16-17 metų. Spėjama, kad paveikslo tapymo metu Cecilia Gallerani buvo nėščia nuo Milano hercogo. Tai galima susieti su portrete vaizduojamu baltu šermuonėliu Cecilia Gallerani rankose, kuris gali liudyti tiesioginį ryšį su Milano hercogu, kuris buvo pramintas il Moro (juoduoju). Milano hercogo dvaro poetas Bernardo Bellinzioni užrašė Leonardo sonetą, kuris buvo skirtas Milano hercogui, spėjama, portreto nutapymo proga. Jame yra eilutė, skirta hercogui: „šermuonėlis jis yra, nors pramintas juoduoju“.[2] Tai gali turėti ryšių ir su tuo, kad hercogas buvo Šermuonėlio riterių ordino nariu. Šermuonėlio vaizdavimas gali būti susijęs su Cecilia Gallerani pavarde, kas buvo įprasta tų laikų Italijoje − vaizduoti alegorinį objektą, nurodantį paveikslo asmenybės vardą, statusą ir pan. Taip Leonardas padarė ankstesniame „Džinevros de Benči portrete“. Šiuo atveju, šermuonėlio graikiškas pavadinimas gali turėti ryšių su Cecilia Gallerani pavarde.[3] Šermuonėlis taip pat gali turėti simbolinę prasmę, kaip tyrumo simbolis. Jis gali simbolizuoti ir Cecilia Gallerani polėkius: žinoma, kad ji mėgo muziką, literatūrą ir filosofiją. Šermuonėlis antikinėje mitologijoje buvo laikomas nėščiųjų globėju. 1491 m. Ludovikas Sforca vedė Beatriče d’Este. Tais metais Cecilia Gallerani pagimdė hercogo sūnų Čezarę ir, tikriausiai, buvo pašalinta iš hercogo aplinkos.

Žinoma, kad 1492 m. Cecilia Gallerani ištekėjo už Ludovico Carminati. 1498 m. Izabelė d’Estė prašė jos atsiųsti portretą į Mantują. Į tai Cecilia Gallerani atrašė, kad ji atrodo visiškai skirtingai nei portrete dėl to, kad portretas tapytas permainingame jos amžiuje.[4] Portretas padarė Izabelei d’Estei tokį įspūdį, kad ji prašė Leonardo sukurti panašų jai. Vėliau Izabelei panašų portretą nutapė Lorenzo Costa. Spėjama, kad portretas išbuvo Cecilia Gallerani nuosavybėje iki jos mirties 1536 m. Britų menotyrininkas John Pope-Hennessy (1913−1994) įvertino jį pirmuoju bandymu Vakarų mene perteikti vaizduojamo asmens mąstyseną ir jausmus per judesį ir gestūrą.[5].

Paveiksle vaizduojama Cecilia Gallerani, pasisukusi į nematomą pašnekovą. Jos drabužiai atspindi tuometinę „ispaniškąją“ madą. Tyrimai rodo, kad portreto dešinėje buvo vaizduojamas langas, tačiau buvo užtapytas, spėjama, paties Leonardo. Žinoma, kad tuo metu Leonardas eksperimentavo su visiškai tamsiu fonu bandydamas geriau išreikšti objekto trimatį vaizdavimą.

Istorija nuo 1800 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Maždaug nuo 1500 iki 1800 m. apie paveikslą nebuvo jokių žinių, pakol jo, tikriausiai 1798 m., Venecijoje neįsigijo Lietuvos kunigaikštis Adomas Čartoriskis kartu su Rafaelio portretu (tikriausiai autoportretu). Spėjama, kad užrašas ant portreto LA BELE FERONIERE / LEONARD DAWINCI buvo užrašytas po paveikslo atgabenimo į Lenkiją. Vėliau paveikslo fonas buvo pertapytas. Pats portretas buvo eksponuojamas privačioje Čartoriskių kolekcijoje Pulavuose su daugeliu Čartoriskių giminės surinktų antikvarinių įdomybių. Paveikslas nebuvo iškart pripažįstamas Leonardo. 1831 m. portretas buvo išvežtas į Austriją siekiant apsaugoti kūrinius nuo rusų armijos plėšimų 1831 m. sukilimo metu. Vėliau Čartoriskiai pergabeno jį į Paryžių, Hotel Lambert. 1870 m. Prancūzijos-Prūsijos karo metu paveikslas buvo išgabentas į Londoną, po to vėl grąžintas į Krokuvą ir 1878 m. įkurdintas naujai atidarytame Čartoriskių muziejuje. Apie 1900 m. vis daugiau istorikų pradėjo palaikyti versiją, kad paveikslas yra Leonardo.

Pirmojo pasaulinio karo metu portretas buvo saugomas Dresdene. Po to vėl grąžintas į Krokuvą. 1939 m. portretas buvo paslėptas nuo artėjančios Hitlerinės Vokietijos kariuomenės, tačiau visgi surastas. Paveikslas kurį laiką buvo išgabentas iš Lenkijos į Vokietiją. Buvo suplanuotas Hitlerio asmeniniam muziejuj Lince, pakol nacistinis Lenkijos valdytojas Hansas Frankas nesusigrąžino jo į Lenkiją. Kartu su Rafaelio portretu ir Rembranto peizažu, „Dama su šermuonėliu“ kabojo Lenkijos gubernatoriaus miegamajame Vavelio pilyje. Karo pabaigoje Hansas Frankas bėgo iš Lenkijos. Vėliau buvo sučiuptas JAV kareivių, tačiau buvo rasti tik Leonardo ir Rembranto paveikslai, o Rafaelio buvo dingęs ir nerastas iki šiol. Tik XX a. antroje pusėje, radus keletą Leonardo pirštų antspaudų, galutinai buvo įsitikinta, kad paveikslas yra nutapytas Leonardo da Vinčio.[6]. Po komunistinės Lenkijos žlugimo paveikslas valstybės buvo grąžintas Čartoriskių giminei kartu su likusia kolekcija ir muziejaus pastatu. Nuo 1991 m. jį valdo Kunigaikščių Čartoriskių fondas.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Simona Cremante. „Leonardo da Vinci“. Giunti Editore, 2005 - 639 p. 160 p.
  2. Simona Cremante. „Leonardo da Vinci“. Giunti Editore, 2005 - 639 p. 164 p.
  3. Simona Cremante. „Leonardo da Vinci“. Giunti Editore, 2005 - 639 p. 164 p.
  4. Pietro C. Marani. „Leonardo da Vinci“. Abrams, 2000 - 384 p. ISBN 0810935813. 173 p.
  5. Pietro C. Marani. „Leonardo da Vinci“. Abrams, 2000 - 384 p. ISBN 0810935813. 160 p.
  6. Pietro C. Marani. „Leonardo da Vinci“. Abrams, 2000 - 384 p. ISBN 0810935813. 177 p.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]