Dalstroj

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

„Dalstroj“ (rus. Дальстрой) – 19311957 m. Rusijos Tolimuosiuose Rytuose veikusi organizacija, pagarsėjusi masiniu kalinių išnaudojimu įsisavinant mažai išvystytas sritis Kolymos regione.

„Dalstroj“ emblema, 1934 m.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1931 m. lapkričio 13 d. SSRS Darbo ir gynybos tarybos nutarimu Nr. 516 buvo įkurtas Valstybinis kelių ir pramonės statybos aukštutinės Kolymos baseine trestas – „Dalstroj“. Trestas buvo įpareigotas ieškoti ir eksploatuoti aukso telkinius Tolimųjų Rytų krašto Olos–Seimčano rajone, taip pat nutiesti kelią iš Nagajevo įlankos į aukso gavybos rajoną. Tresto valdyba įsikūrė 1932 m. prie Nagajevo įlankos esančioje Magadano gyvenvietėje.

1932 m. spalio mėn. „Dalstrojaus“ veiklos rajonas buvo reorganizuotas į ypatingą autonominį teritorinį vienetą, net ir formaliai nepavaldų nei Tolimųjų Rytų krašto, nei Jakutijos valstybiniams organams. Visus „Dalstrojaus“ veiklą liečiančius sprendimus priiminėjo VKP(b) CK, SSRS Liaudies Komisarų Taryba bei Darbo ir gynybos taryba, o vėliau – SSRS NKVD; šie nutarimai būdavo slapti.

„Dalstrojaus“ veiklos teritorija buvo ne kartą plečiama SSRS Liaudies Komisarų Tarybos nutarimais nepriklausomai nuo SSRS administracinio-teritorinio suskirstymo ribų, kol 1941 m. kovo 19 d. nutarimu ji buvo padidinta iki 2266 tūkst. km². 1951 m. pradžioje Vidaus reikalų ministerijos teikimu SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas padidino „Dalstrojaus“ teritoriją iki 3 mln. km², į kurią įėjo visa dabartinė Magadano sritis, Čiukotka, rytinė Jakutijos dalis, taip pat kai kurios Chabarovsko krašto ir Kamčiatkos srities dalys.

Kalinių skaičius[1]
Metai Kaliniai Metai Kaliniai
1932 11 100 1944 84 716
1934 29 659 1945 93 542
1935 36 313 1946 73 060
1936 48 740 1947 93 322
1937 70 414 1948 106 893
1938 90 741 1949 108 685
1939 138 170 1950 153 317
1940 190 309 1951 182 958
1941 187 976 1952 199 726
1942 177 775 1953 175 078
1943 107 775
Duomenys nurodomi sausio 1 dienai
(1932 m. - gruodžio NN dienai)

Nuo savo įkūrimo trestas buvo pavaldus TSRS Darbo ir gynybos tarybai, o po jos panaikinimo - SSRS Liaudies Komisarų Tarybai. 1938 m. kovo 4 d. LKT nutarimu jis perduotas NKVD žinion ir pavadintas Vyriausiąja Tolimosios šiaurės statybos valdyba (rus. Главное управление строительства Дальнего Севера; ГУСДС), paliekant sutrumpintą pavadinimą „Dalstroj“.

„Dalstrojaus“ veiklos metu formalūs valstybės valdymo organai (liaudies deputatų tarybos, teismai ir pan.) jo teritorijoje esančiose gyvenvietėse nebuvo kuriami. Išimtį sudarė tik Magadano miestas bei Ust-Neros ir Zyriankos gyvenvietės; visos kitos gyvenamosios vietovės administraciškai buvo pavaldžios kuriai nors „Dalstrojaus“ valdybai (šakinei arba kalnų pramonės). „Dalstrojuje“ buvo kuriamos savo teismų ir jėgos struktūros, trestas taip pat gavo teisę rinkti valstybinius mokesčius ir rinkliavas.

„Dalstroj“ darbuotojo pažymėjimas, 1954 m.
Politinių kalinių kelias iš Lietuvos į „Dalstrojaus“ lagerius

Pagrindinė darbo jėga „Dalstrojuje“ buvo Sevvostlago lagerio (rus. Северо-восточный исправительно-трудовой лагерь; СВИТЛ, Севвостлаг) kaliniai. Sevvostlagas buvo įkurtas 1932 m. balandžio 1 d. OGPU nutarimu ir nuo įkūrimo momento buvo pavaldus „Dalstrojui“. Formaliai Sevvostlagas taip pat priklausė OGPU įgaliotiniui (rus. ПП; полномочное представительство) Tolimųjų Rytų krašte, o po OGPU panaikinimo 1934 m. – NKVD Tolimųjų Rytų krašto Valdybai, kuri savo ruožtu lagerio veiklos klausimais buvo pavaldi Gulagui (rus. ГУЛаг; Главное управление исправительно-трудовых лагерей, трудовых поселений и мест заключения), tačiau iki pat 1939 m. jokių duomenų apie padėtį Sevvostlage, išskyrus bendrą kalinių skaičių, Gulagas negaudavo. Pirmieji duomenys su Sevvostlago kalinių sudėties aprašymu į Gulago Apskaitos ir paskirstymo skyrių buvo atsiųsti tik po „Dalstrojaus“ perdavimo NKVD žinion.

1948 m. SSRS vadovybei nutarus, kad lageriuose laikomus politinius kalinius reikia atskirti nuo kriminalinių, „Dalstrojaus“ sistemoje buvo įsteigtas dar vienas lageris - Ypatingasis lageris Nr. 5 („Berlag“). Į šį lagerį buvo perkelti visi politiniai kaliniai iš Sevvostlago, pastarajame paliekant kriminalinius nusikaltėlius. Perkelti į Berlagą kaliniai gavo numerius, kurie buvo prisiūti ant kalinio uniformos; pagal juos kaliniai buvo identifikuojami, šaukiami per patikrinimus. Pavardės ir vardai kreipiantis į kalinius Berlage nebebuvo naudojami.

Gamybinė „Dalstrojaus“ bazė buvo didžiulė net ir SSRS masteliu - 1953 m. joje buvo 450 įmonių, tame skaičiuje 89 aukso kasyklos, rūdynai ir gamyklos, kuriose dirbo 6 dragos, 183 ekskavatoriai, 157 buldozeriai, 23 elektros stotys su 1600 km aukštos įtampos perdavimo linijų, 84 naftos bazės, 14 ryšių mazgų ir 17 radijo centrų, 6 jūrų punktai, 9 oro uostai, 4 siaurieji geležinkeliai Kolymoje ir 2 geležinkeliai Vanine bei Nachodkoje.

Be to, „Dalstrojaus“ sudėtyje buvo: Visasąjunginis aukso ir retųjų metalų mokslinių tyrimų institutas (rus. Всесоюзной научно-исследовательский институт золота и редких металлов, ВНИИ-1), „Dalstrojprojekt“ valdyba, leidykla „Sovetskaja Kolyma“, hidrometeorologinė tarnyba, keletas stambių regioninių gamyklų - Marčekano gamykla Nr. 2, autoremonto gamykla Sporname, kalnų įrangos gamykla Orotukane, centrinės elektromechanikos dirbtuvės, gumos regeneravimo gamykla, gamykla Nr. 5, mechanikos gamykla Komsomolske prie Amūro, Mokymo kombinatas, Magadano kalnų geologijos technikumas, 1000 vietų centrinė ligoninė Debine ir t. t. „Dalstroj“ turėjo ir savo jūrų bei upių laivynus.

Iškart po SSRS diktatoriaus Josifo Stalino mirties, 1953 m. kovo 18 d. „Dalstroj“ buvo perduotas SSRS Metalurgijos pramonės ministerijos žinion, o jo lageriai - SSRS Teisingumo ministerijos Gulagui (išskyrus Berlagą, kuris buvo perduotas SSRS VRM Vyriausiajai kalėjimų valdybai[2]). Tų pačių metų rugsėjį Gulagui atitekę lageriai buvo perduoti naujai sukurtai Šiaurės rytų pataisos darbų lagerių valdybai (rus. Управление Северо-восточных исправительно-трудовых лагерей, УСВИТЛ), o Berlago lageriniai punktai šiai valdybai buvo perduoti tik po Berlago panaikinimo 1954 m. Nežiūrint į „Dalstrojaus“ valdybos ir lagerių perdavimą skirtingoms ministerijoms, tarp jų ir toliau liko tamprus ryšys - „Dalstrojaus“ viršininkas buvo tuo pačiu ir USVITL viršininkas.

Manoma, kad „Dalstrojaus“ lageriuose SSRS valdžia kalino per 5000 Lietuvos piliečių[3]. Standartinis jų kelias iš Lietuvos buvo toks: iš Naujosios Vilnios geležinkeliu iki Nachodkos arba Vanino (10200-10400 km), po to laivu iki Magadano (1400-2550 km), Egvekinoto (4000 km), Peveko (5250 km), Ambarčiko (5500 km) ir kitų „Dalstrojaus” uostų Kolymoje, iš kurių kaliniai būdavo paskirstomi į konkrečius lagerius.

1957 m. „Dalstroj“ buvo pertvarkytas į Magadano ekonominį rajoną, kuriam vadovavo Magadano Liaudies ūkio taryba. Paskutinis „Dalstrojaus“ viršininkas J. Čiugujevas tapo pirmuoju Magadano LŪT pirmininku. Pertvarkant nuo „Dalstrojaus“ buvo atskirtos dvi valdybos - Indigirkos ir Janos; jos perduotos Jakutijos LŪT žinion.

„Dalstrojaus“ kalinio byla, 1938 m.

Vadovai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žymesni Lietuvos žmonės, kalėję „Dalstroj” lageriuose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žymesni Lietuvos žmonės, gimę tremtyje Kolymoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žymesni Lietuvos žmonės, kalėję ar buvę tremtyje Kolymoje po „Dalstroj” panaikinimo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Dalstrojaus” laivynas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai laivai, kuriais 19321957 m. buvo etapuojami kaliniaiRusijos uostų Nachodka ir Vanino prie Japonijos jūros į „Dalstrojaus” lagerius Kolymoje ir Čiukotkoje:

  • „Dalstroj” (iki 1935 - „Almelo”, 1935-1937 - „Genrich Jagoda”)
  • „Džurma” (iki 1935 - „Brielle”)
  • „Feliks Dzeržinskij” (iki 1936 - „Dominia”, 1936-1939 - „Nikolaj Ježov”)
  • „Indigirka” (iki 1938 - „Commercial Quaker”)
  • „KIM”
  • „Kulu” (iki 1935 - „Batoe”)
  • „Miklucho Maklaj”
  • „Sovetskaja Latvija” (iki 1940 - „Hercogs Jēkabs”)

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Dalstrojaus“ istorija
  2. С. Сигачёв. История Дальстроя (kolyma.ru)
  3. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 780 psl.