Norilsko sukilimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Norilsko sukilimas – 1953 m. vasarą Rusijos Ypatingajame lageryje Nr. 2 „Gorlag“ įvykęs kalinių sukilimas.

Padėtis iki sukilimo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didelę reikšmę sukilimui „Gorlage“ turėjo kalinių etapasKaragandos, atvykęs į Norilską 1952 m. rugsėjo 8 d. Numalšinus 1952 m. sukilimą Ypatingajame lageryje Nr. 4 „Steplag“, buvo atrinkti patys aktyviausi jų dalyviai ir 1200 vyrų buvo atvežti į „Gorlagą“ kaip į griežtesnę ir atšiauresnę kalinimo vietą. Daugumą jų sudarė vakarų ukrainiečiai – nacionalinio pasipriešinimo SSRS okupacijai dalyviai. Sujungus vietinių kalinių ir atvykėlių jėgas, pavyko pakeisti „Gorlago“ klimatą. 1953 m. pavasarį mirus Stalinui kaliniai ėmė laukti greitos amnestijos, tačiau jos nebuvo, ir kaliniai pradėjo reikšti nepasitenkinimą, reikalauti geresnių gyvenimo sąlygų.

Sukilimo pradžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sukilimo pradžią išprovokavo lagerio administracija, ieškodama būdų, kaip atstatyti pašlijusį režimą. Ji numatė įvykių greitinimo planą – vienu metu prižiūrėtojų paliktose zonose išprovokuoti tarp atskirų kalinių grupių kruvinus, kontroliuojamus susirėmimus, vadinamąją „gaišatį“ („volynką“). Kaliniai žudytų vieni kitus, būtų išaiškinti jų lyderiai, organizatoriai. Juos izoliuotų, ir tvarka lageryje būtų atstatyta.

1953 m. gegužę baudos izoliatoriuose buvo uždaryti specialiai atrinkti kaliniai, kuriuos administracijos karininkai ir operatyvinė dalis instruktavo, kaip sukelti trumpalaikius, kontroliuojamus susirėmimus tarp supriešintų kalinių grupių.

Sukilimo eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1953 m. gegužės 26 d. sargybos viršininkas iš automato apšaudė 5-tojo lagerio gyvenamoje zonoje prie barako stovinčius kalinius, kelis iš jų nukovė ir sužeidė. Pasipiktinusių kalinių grupė patraukė prie lagerio administracijos pastatą. Karininkai, prižiūrėtojai, civiliai tarnautojai skubiai pasišalino. Tai buvo sukilimo pradžia. Gegužės 27 – birželio 4 d. sukilimas apėmė visus „Gorlago“ skyrius. Sudaryti sukilimo komitetai perėmė visas lagerio valdymo funkcijas.

Kaliniai pareikalavo komisijos iš Maskvos, paruošė reikalavimus – dalį buitinio pobūdžio, dalį politinio. Vengta kelti reikalavimus, kurie sovietinei sistemai būtų nepriimtini, stengtasi tilpti į sovietinių įstatymų rėmus. Politinių reikalavimų esmė buvo ta, kad lagerių valdininkai vadovautųsi sovietinėje teisėje esamomis nuostatomis, sovietine konstitucija.

1953 m. birželio 6 d. iš Maskvos atskrido komisija, vadovaujama pulkininko Kuznecovo. Buitiniai reikalavimai buvo patenkinti iš karto. Politinių reikalavimų komisija nesutiko patenkinti ir sukilimui numalšinti panaudojo kariuomenę.

Sukilimo numalšinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sukilimas buvo numalšintas 1953 m. rugpjūčio 4 d. 3-ajame „Gorlago“ skyriuje nukauta 104, sužeista per 200 kalinių. Rugsėjo 27 d. maždaug 1000 aktyvių sukilimo dalyvių buvo iš „Gorlago“ išvežti ir išskirstyti po Irkutsko, Kurgano, Magadano srityse buvusius lagerius, taip pat į „Steplago“ Kengyro skyrių, kur 1954 m. jie vėl suorganizavo sukilimą. Po įvairių priemonių iš „Gorlago“ skyrių buvo atskirta 2920 kalinių, aktyviai dalyvavusių sukilime.

Lietuviai sukilime[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1952 m. spalio – lapkričio mėn. buvo sudaryta lietuvių kalinių pasipriešinimo grupė, kurioje buvo:

  • Atstovaujančioji grandis – taryba (komitetas), palaikiusi ryšius su kitų tautybių pasipriešinimo grupėmis, atstovavusi lietuviams bendrame lagerio Pasipriešinimo komitete.
  • Vykdomoji grandis – štabas, sudarytas iš saugos penketų[1] organizatorių ir vadovų, vykdęs baudžiamąsias operacijas, rinkęs žvalgybos duomenis, organizavęs apsirūpinimą šaltaisiais ginklais, koordinavęs ir palaikęs ryšius su vakarų ukrainiečių štabu. Lietuvių štabui vadovavo Algimantas Ruzgys.

Pasipriešinimo grupės branduolį sudarė 25 – 30 vyrų.

Vėliau buvo sudaryti rezervo penketai, rėmėjų grupės. Pasipriešinimo grupėje aktyviai dalyvavo apie 100 lietuvių (Mikas Misiurevičius, Bronius Ramanauskas, Bronius Zlatkus, Vaclovas Zubkevičius, Česlovas Kavaliauskas, Mindaugas Sudnikas, Justinas Garšva, Vladas Ežerskis, Kajetonas Karčiauskas ir kt.). 3-jame (buvusių katorgininkų) „Gorlago“ skyriuje aktyviai reiškėsi Zenonas Drongis, Juozas Kazlauskas, Benas Balaika, Zigmas Jocevičius, Vytautas Juodvalkis ir kt. Antrajame skyriuje (Kajerkane) sukilimo komitetas nebuvo sudarytas, ten veikė pogrindžio organizacija, kurioje tarp lietuvių buvo Vytautas Balsys, Petras Klangauskas, Leonas Juodis, Vytautas Makutėnas.

Tarp atvykusių iš „Steplago“ buvo Juozas Lukšys, Antanas Vaškevičius, Jonas Šustikas, Kazimieras Vezbergas, Antanas Zinkevičius, Algis Ševelinskas, Vytautas Subačius, Antanas Gailiušis, Petras Gataveckas, Kazys Šalkauskas, Vytautas Kaziulionis ir kiti – iš viso apie 70 vyrų.

Sukilimo metu į saugos, sargybos, tvarkos palaikymo būrius buvo įtraukti rezervo penketai bei rėmėjai – iš viso apie 200 vyrų. Sukilimo metu lietuvių pasipriešinimo grupė buvo pavadinta „Norilsko Vyčių“ vardu.

Daug lietuvių buvo įtraukti į lagerio skyrių sukilimo komitetus (Julius Aleknavičius, Algimantas Ruzgys, Juozas Kazlauskas), kitas lagerio valdymo struktūras (Benas Balaika, Zenonas Drangis, Bronius Zlatkus). Irena Martinkutė-Smetonienė atstovavo lietuviams 6-ojo „Gorlago“ skyriaus sukilimo komitete.

Numalšinus sukilimą, tarp maždaug 1000 aktyvių jo dalyvių, išskirstytų į kitas kalinimo vietas, buvo 82 lietuviai. Dalis jų pateko į Vladimiro kalėjimą, dalis – į Kolymoje specialiai paruoštą tuščią nedidelį lagerį „Jubileinyj“, esantį Ust Utinkoje, dalis – į šalia buvusį lagerį „Cholodnyj“.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Penketas (penkių asmenų grupė) – mažiausias kalinių pasipriešinimo organizacijos vienetas, turintis savo vyresnįjį.