Adelė Dirsytė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Adelė Dirsytė
Adelės Dirsytės foto.jpg
Gimė: 1909 m. balandžio 15 d.
Pramislavos vienkiemis, Kėdainių raj.
Mirė: 1955 m. rugsėjo 26 d. (46 metai)
Chabarovsko krašte, Rusija
Tautybė: lietuvė
Tėvas: Antanas Dirsė
Motina: Agota Ragaišytė
Religija: Romos Katalikų
Veikla: mokytoja, ateitininkė, tremtinė
Alma mater: 1940 m. birželio 4 d. VDU

Adelė Dirsytė (1909 m. balandžio 15 d. Pramislavos vienkiemis, Kėdainių raj. – 1955 m. rugsėjo 26 d. Chabarovsko krašte, Rusija) – krikščionė pasaulietė, mokytoja, garsiosios maldaknygės „Marija, gelbėk mus“ autorė,[1] Dievo Tarnaitė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė Kėdainių apskrityje, Šėtos valsčiuje, Pramislavos vienkiemyje. Buvo jauniausias vaikas ūkininkų Agotos Ragaišytės ir Antano Dirsės šeimoje. Turėjo tris brolius ir dvi seseris.

Paminklas Adelei Dirsytei Šėtos bažnyčios šventoriuje

Mokėsi Aukštųjų Kaplių pradžios mokykloje, po to – Šėtos progimnazijoje, kur ją mokė žymūs žmonės: kunigas Jurgis Tilvytis (vienas Šėtos progimnazijos steigėjų), vikaras kunigas Feliksas Kapočius (būsimasis Kauno Prisikėlimo bažnyčios statytojas). 1924 m.–1928 m. mokėsi Kėdainių gimnazijoje.

1928 m. įstojo į Lietuvos universitetą, studijavo Teologijos – filosofijos fakultete germanistiką, lituanistiką, pedagogiką ir psichologiją. Sunkios ekonominės sąlygos neleido laiku baigti mokslų – 1932 m. ji išėjo iš universiteto.

Išėjusi iš universiteto skaitė paskaitas katalikiškų organizacijų renginiuose, dirbo Lietuvių katalikių moterų draugijos (LKMD) Centro valdyboje sekretore, vadovavo „Caritas“ draugijai, rūpinosi našlaičių ir vargšų šalpa, kūrė religinę poeziją, buvo veikli visuomenininkė – steigė naujus LKMD skyrius, organizavo kursus moterims, skaitė paskaitas. Jos interesų ratas buvo platus, paskaitų temos aktualios: „Moteris – auklėtoja“, „Moteris – tautos gelbėtoja“, „Jaunųjų motinų organizavimas“ ir pan. Skelbė straipsnius ir spaudoje: „Marija ir Ieva“, „Mergaitė – namų širdis“, „Tikrasis kovos būdas su girtavimu“, „Motina, komunizmas ir kova su juo“ (Moteris, 1938, Nr. 1) ir pan. Pastarasis straipsnis, rastas pas Adelę kratos metu, tapo svariu įkalčiu.

Dirbdama LKMD išlaikė universiteto egzaminus, parašė ir apgynė diplominį darbą (vokiečių kalba) ir 1940 m. birželio 4 d. gavo VDU baigimo diplomą.

Pirmosios bolševikinės okupacijos metais (19401941) dėstė vokiečių kalbą mergaičių gimnazijoje Vilniuje, o vokiečių okupacijos metais (19411944) – 2-oje valstybinėje vidurinėje amatų mokykloje. Antrosios bolševikinės okupacijos metais (nuo 1944) mokytojavo Vilniaus II vidurinėje mokykloje (dab. Salomėjos Nėries gimnazija), skaitė paskaitas suaugusiųjų institute, slapta vadovavo ir rūpinosi ateitininkais.

1946 m. kovo 6 d. buvo suimta (suėmimo protokolas surašytas tik 1946 m. kovo 15 d.), žiauriai tardyta KGB kalėjimo rūsiuose Vilniuje. 1946 m. lapkričio 2 d. (kitais duomenimis – lapkričio 11 d.) karo tribunolas jai skyrė 10 metų kalėti Rusijos lageriuose. 1947 m. išgabenta į Čiumą (dab. Komijos Respublika, Rusija) tiesti geležinkelio (Statyba Nr. 501), kur lagerio administracijos buvo verčiama dirbti sunkiausius darbus, alinta badu. 1949 m. išvežta 70 km už Taišeto (Irkutsko sritis, Rusija) kirsti miško. 1950 m. pervežta į Kolymos lagerius, kur dirbo statybose. Ypač stiprino ir palaikė kitų kalinių dvasią, mokė dvasinės stiprybės semtis maldoje. Už jos daromą dvasinę įtaką buvo įvairiai alinama ir sunkiai susirgo. Nužudyta ar mirė lageryje Chabarovsko krašte (Rusija) 1955 m. rugsėjo 26 d.

Sibiro tremtyje rašė maldas ant tošies gabalėlių, laikraščio skiaučių. 1953 m. vasario 16 d. maldas sugrupavo ir sudėjo į mažą knygelę, kuri vėliau buvo slapta išgabenta į JAV ir išleista 1959 m. Putname. Ši Sibiro kalinių maldaknygė, gavusi pavadinimą „Marija, gelbėk mus”, iki 1963 m. jau buvo pasirodžiusi anglų kalba (60 tūkst. egz. tiražu), vokiečių (45 tūkst.), olandų (450 tūkst.), italų (10 tūkst.), taip pat ispanų, portugalų, prancūzų, lenkų, kinų kalbomis. 1985 m. Limburge (Vokietija) pasirodė jau 5-asis vokiškas jos leidimas 110 tūkst. egzempliorių tiražu. Lietuvoje ši maldaknygė buvo išleista pogrindyje 1964 m., pirmasis leidimas Nepriklausomoje Lietuvoje – 1990 m.

2000 m. rugsėjo 24 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje šv. Mišiomis, vadovaujamomis Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus, pradėtas Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės beatifikacijos bylos procesas, įvyko pirmasis bažnytinio tribunolo posėdis, paskirti teisėjai šventumo ir kankinystės bylos procesui vesti.

Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1999 m. balandį, minint A. Dirsytės 90-ąsias gimimo metines, Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčios šventoriuje pastatytas paminklinis koplytstulpis.
  • Šėtos bažnyčios šventoriuje pastatytas paminklas.
  • 1999 m. (po mirties) apdovanota Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu.
  • 2000 m. sausio 14 d. pradėta kankinės A. Dirsytės beatifikacijos byla.
  • 2000 m. D. Akstinas išleido A. Dirsytės laiškus atskira knyga „Jūs Manieji“.
  • 2003 m. Katalikų Akademija išleido dr. M. Bloznelio knygą „Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai“.
  • 2011 m. sukurtas dokumentinių filmų ciklas „Lagerių moterys“ (apie A. Dirsytę ir kt.).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Mindaugas Bloznelis. Dirsytė Adelė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 804 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]