Olimpija (paveikslas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
„Olimpija“
Edouard Manet - Olympia - Google Art Project.jpg
Menininkas Eduaras Manė
Metai 1863 m.
Meno kryptis realizmas
Tipas drobė, aliejus
Matmenys 130 × 190 cm
Miestas (vieta) Paryžius, Prancūzija Prancūzija
Muziejus Orsė muziejus
Ticiano „Urbino Venera“, apie 1538 m.

Olimpija – vienas žymiausių prancūzų dailininko E. Manė (1832−1883) paveikslų.

Apie paveikslą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paveikslą „Olimpija“ Eduaras Manė sukūrė 1863 m. ir jis buvo priimtas eksponuoti 1865 m. oficialioje Paryžiaus Salono parodoje, kurioje sukėlė skandalą. Publika buvo šokiruota tuo metu neįprasto, labiau plokštuminio vaizdavimo su neišreikštais objektų tūriais, paveikslas buvo laikomas neišbaigtu. Publika buvo įpratusi prie erotinių moters vaizdinių antikinės mitologijos motyvais, tačiau šokiruota, kai tokiame įvaizdyje natūralistiškai buvo pavaizduota paprasčiausia Paryžiaus mergina liesu kūnu. E. Manė paveiksle siužetiškai ir kompoziciškai sekė Vakarų dailėje nusistovėjusia tradicija vaizduojant moters aktą. Tiesioginis „Olimpijos“ šaltinis − garsusis Ticiano paveikslas „Urbino Venera“. E. Manė paveiksle suabsoliutintą Ticiano moters grožio idealą pakeitė Paryžiaus prostitute, moters ištikimybę simbolizuojantį šunį − nepriklausomumą simbolizuojančia kate, ir tarnaites, besirausiančias garderobo ar kraičio skrynioje − juodaode tarnaite, atnešusią gėlių tikriausiai nuo slapto gerbėjo. Paveikslas publikos galėjo būti priimtas kaip klasikinio siužeto parodija. Baltaodės moters sugretinimas su juodaode galėjo būti priimtas kaip scenos žemumo, seksualinio gyvuliškumo asociacija.[1] „Olimpiją“ teko perkabinti parodos metu dėl grėsmės, kad jis bus publikos sugadintas.

„Olimpijai“ pozavo mėgstamas E. Manė modelis Viktorina Meran. Olimpijos vardą kaip pseudonimą tuo metu dažnai pasirinkdavo Paryžiaus prostitutės.[2] Jau anksčiau E. Manė buvo sukėlęs skandalą su paveikslu „Pusryčiai ant žolės“, tačiau tai įvyko 1863 m. Atmestųjų salone. Skandalas akademijos organizuojamame svarbiausiame metų dailės renginyje iškėlė E. Manė vardą tarp to meto avangardiškai ir antioficioziškai nusiteikusių menininkų. Edgaras Dega pareplikavo E. Manė: „Dabar jūs esate garsus kaip Garibaldis.[3] Dailininką rėmė Šarlis Bodleras ir Emilis Zola. Paveikslas tapo vienu iš naujosios kartos dailininkų įkvėpimo šaltinių, demonstravo, kad drąsus šiuolaikinio gyvenimo vaizdavimas gali turėti prasmę tarp nusistovėjusių akademistinių dailės normų. 1870 m. Polis Sezanas nutapė savo repliką E. Manė paveikslui. 1890 m. K. Monė organizuotos iniciatyvos metu paveikslas buvo nupirktas ir padovanotas valstybei. 1890−1907 m. eksponuotas Liuksemburgo muziejuje ir 1907 m. Ž. Klemenso nurodymu perkeltas į Luvrą.[4] Nuo 1986 m. eksponuojamas Orsė muziejuje Paryžiuje.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Fred S. Kleiner. Gardner's Art through the Ages: The Western Perspective, 2 tomas. Cengage Learning, 2009, p. 636
  2. Fred S. Kleiner. Gardner's Art through the Ages: The Western Perspective, 2 tomas. Cengage Learning, 2009, p. 636
  3. Gilles Néret. Manet. Taschen, 2003, p. 22
  4. Mary McAuliffe. Dawn of the Belle Epoque: The Paris of Monet, Zola, Bernhardt, Eiffel, Debussy, Clemenceau, and Their Friends. Rowman & Littlefield Publishers, 2011 p. 198

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]