Michailas Lermontovas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Michailas Jurijevičius Lermontovas
Mikhail lermontov.jpg
Gimė 1814 m. spalio 15 d.
Maskva, Rusija
Mirė 1841 m. liepos 27 d. (26 metai)
Piatigorskas, Rusija
Tėvas Jurijus Lermontovas
Motina Marija Lermontova
Veikla poetas
Commons-logo.svg Vikiteka Michailas LermontovasVikiteka
Parašas
Mikhail Lermontov Signature.svg


Michailas Jurijevičius Lermontovas (1814 m. spalio 15 d. Maskvoje, Rusija – 1841 m. liepos 27 d.) – rusų „aukso amžiaus“ poetas, romantinės rusų literatūros atstovas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Michailas Lermontovas 3–4 metų amžiaus
Lermontovo paveikslas „Susišaudymas Dagestano kalnuose“

Michailas Lermontovas gimė atsargos majoro Jurijaus Lermontovo šeimoje. M. Lermontovas buvo gabus viskam: grojo keliais instrumentais, puikiai piešė, daug skaitė. 1828 m. senelė jį atvežė į Kilmingųjų pensioną prie Maskvos universiteto. Pensione, pasižyminčiame literatūrinėmis tradicijomis, Lermontovas sukūrė pirmuosius eilėraščius, kuriuose siekė įprasminti katastrofišką pasaulio sukilimą ir antitezes. Jiems taip pat būdinga ir baironiška problematika – neeilinės asmenybės susidūrimas su visuomene, ir šileriškas nesitaikstymas su viešpataujančia pasaulyje neteisybe, protestas prieš tironiją. Rašyti eiles jam buvo būtinybė – jos atstojo dienoraštį.

1830 m. M. Lermontovas įstojo į Maskvos universitetą. Mokslas moralės ir politikos skyriuje jo netenkino, todėl kitais metais jis perėjo į filologijos mokslų skyrių. Ten vyko studentų sąjūdis, į kurį M. Lermontovas aktyviai įsijungė, dalyvavo studentų protesto akcijose. Jo nuotaikas studijų metais liudija dažniau skambantys politiniai motyvai eilėraščiuose. Asmeniniame gyvenime M. Lermontovą persekiojo nusivylimai - už kito ištekėjo poeto mylimoji. Studijų metu parašė apie 200 eilėraščių.

1832 m. pavasarį M. Lermontovui teko palikti universitetą ir išvažiuoti iš Maskvos - egzaminų metu jis atsakinėjo ne taip, kaip dėstė profesoriai ir, susiginčijęs, užsitraukė jų rūstybę. Tų pačių metų rudenį M. Lermontovas įstojo į Peterburgo gvardijos praporščikų ir kavalerijos junkerių mokyklą. Kaip vėliau rašė, tai buvo dveji baisūs metai - jį slėgė tos mokyklos absoliutus dvasinis vakuumas. Nuo 1834 m. jis tarnavo husarų gvardijos pulke Carskoje Selo.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Mūsų laikų herojus. – Vilnius, 1975 (kiti leidimai: 1963; 1958; 1949; 1936).
  • Poezija. – Vilnius, 1964.
  • Giesmė apie carą Ivaną Vasiljevičių, jaunąjį opričniką ir narsųjį pirklį Kolešnikovą. – Vilnius, 1956.
  • Mcyri : Bėglys. – Vilnius, 1951.
  • Rinktinė: lyrikos ir poemos. – Vilnius, 1949.
  • Dainininkas Keribas: [pasaka]. – Kaunas, 1949.
  • Proza. – Kaunas, 1946.
  • M. Lermontovo raštai / Antano Valaičio vertimas. – Kaunas, 1922.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikicitatos