Sentimentalizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Sentimentalizmas (pranc. sentimentalisme < sentiment – jausmas) – XVIII a. pab.XIX a. pr. Europos literatūros, dailės srovė.

Kilo kaip reakcija prieš pernelyg didelį švietėjų racionalizmą ir klasicizmo estetiką, bet buvo glaudžiai susijusi su švietimu, reiškė daugelį jo idėjų – socialinės pažangos siekimą, priešiškumą absoliutizmui, luominei moralei. Sentimentalistai teikė prioritetą jausmams, gilinosi į žmogaus psichologiją, propagavo gyvenimą gamtoje, vaizdavo jautrius, į apmąstymus linkusius individus, daug dėmesio skyrė dvasiniams išgyvenimams, individualizavo charakterius. Sentimentalistų mėgstami žanrai buvo aprašomoji poema, idilė, elegija, psichologinis romanas, „ašaringoji“ drama, o ypač išpažintinės formos – laiškai, dienoraščiai, atsiminimai, kelionių užrašai. Sentimentalizmas artimas preromantizmui, bet jam nebūdingas preromantikų polinkis į paslaptingumą, iracionalumą.

Sentimentalizmo terminas kilo iš Lorenco Sterno romano „Sentimentali kelionė po Prancūziją ir Italiją“ (1768). Pradėjo formuotis XVIII a. 4–6 deš. Anglijoje. Samuelio Ričardsono laiškų forma parašytas psichologinis romanas „Pamela, arba Atlygintoji dorybė“ tuo metu buvo laikomas vos ne romano etalonu. Prancūzų sentimentalistai – Žanas Žakas Ruso (epistolinis romanas „Julija, arba Naujoji Eloiza“, kuriame rašytojas kvietė visus grįžti į gamtą (iš čia kilo sentimentalizmą atspindintis šūkis „Atgal į gamtą!“)), Deni Didro (romanas „Žakas fatalistas ir jo ponas“). Sentimentalizmui artimi „Audros ir veržimosi“ sambūrio rašytojų Johano Volfgango Gėtės ir Frydricho Šilerio kūriniai.