Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčia

56°02′15″š. pl. 21°07′11″r. ilg. / 56.0375839°š. pl. 21.1196814°r. ilg. / 56.0375839; 21.1196814

Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčia

Tikėjimo srovė	liuteronai
Savivaldybė	Palangos savivaldybė
Gyvenvietė	Būtingė
Adresas	Liepojos pl. 8E
Statybinė medžiaga	akmens ir plytų mūras
Pastatyta	1824 m.
Stilius	neoklasicizmas

Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčia – evangelikų liuteronų bažnyčia Palangos savivaldybėje, Būtingėje. Ji stovi šalia kelio A13 Klaipėda–Liepoja , 4,5 km į pietus nuo Latvijos–Lietuvos pasienio. Neoklasicizmo stilistikos bažnyčia paskelbta regioniniu architektūros ir sakraliniu paminklu.^[1]

Bažnyčioje pamaldų ir švenčių metu renkasi vietiniai ir Latvijos pasienio miestelių tikintieji, kurių parapijoje yra apie 200. Bažnyčia taip pat naudojama ir visuomenės poreikiams, nuo 1981 m. bažnyčios šventoriuje kasmet organizuojamos vaikų ir jaunimo stovyklos, vyksta edukaciniai renginiai, vasaromis rengiami dailininkų plenerai.^[2]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Būtingės evangelikų liuteronų parapija yra viena iš keturių seniausiai veikiančių Lietuvoje, jos istorija siekia XVI a. vidurį, kuomet pirmą kartą buvo paminėta rašytiniuose šaltiniuose kaip Rucavos parapijos filija.^[2]^[3] Kurį laiką vadinta Šventosios vardu, ji buvo įkurta apie 1560 m. Tai ketvirta pagal senumą liuteronų parapija Lietuvoje. 1560 m. vizitacijos dokumente paminėtas ir pirmasis kunigas Matiasas Sakobelijus (Matthias Saccobelius). Šventovė ilgai stovėjo prie Šventosios upės žiočių, bet vėliau audros buvo nunešta į jūrą. Dar vėliau bažnyčia pastatyta 1640 m., bet, laikui bėgant, buvo apleista ir neišsilaikė. Trečioji bažnyčia XVIII a. perkelta į Būtingę, bet ir toje vietoje stovėjo neilgai. Po to, tuometinio vietinio dvaro savininko Eberhardo Kristofo fon Mirbacho įsakymu iškilo ketvirtoji šventovė. Išstovėjusi 59 metus, ji 1809 m. sugriuvo.

1824 m., kunigo Ferdinando Mykolo Baumbacho rūpesčiu, senosios bažnyčios vietoje penktą kartą pastatyta nauja, ji išliko iki šių dienų. Pastatyta šalia buvusio dvaro sodybos, priešingoje Liepojos plento pusėje. 1866 m. buvo pristatytas bokštas, 1926 m. įkeltas Liepojoje nulietas varpas.

2000 m. skulptorius Petras Baronas atkūrė bažnytinės bendruomenės relikviją – baltai mėlyną laivo modelį.^[4] Senesni šventojiškiai nebeatminė, kaip iš tiesų atrodė šita relikvija. Jiems įsiminė tik balta – mėlyna jo spalvos ir vieta: laivas, anot jų, kabojęs bažnyčios prieangyje, greta šviestuvų. Gavęs užduotį atkurti neišlikusią relikviją, menininkas daug valandų praleido Jūrų muziejuje: nagrinėjo senųjų burlaivių brėžinius, darėsi jų eskizus. Taip jam pavyko sukurti simbolinį XVI a. prekinio burlaivio modelį. Seniau prie šio bažnyčios prieangyje kabojusio simbolio prieš išplaukiant į jūrą buvo „krikštijami“ Šventosios jūreivystės mokyklos kursantai.

2009 m. bažnyčiai minint savo 185-ąjį jubiliejų, šventoriuje pastatyta originali P. Barono išdrožta ąžuolo skulptūra, įamžinanti ligi tol šiose vietovėse stovėjusias keturias bažnyčias. Akmeninis jos postamentas vaizduoja evangelikų liuteronų tikėjimo simbolį – penkialapę rožę, kurios viduryje – širdis su kryžiumi. Iš jo ertmės natūraliai išnyra kryžiaus formos ąžuolo skulptūra.^[4]

2016 m. pradėti stogo keitimo, patalpų remonto ir fasadų restauracijos darbai.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš akmenų ir plytų pastatytoje bažnyčioje yra 320 sėdimų vietų. Ji stačiakampio plano, mūrinė, vienbokštė. Pastato ilgis 20,35 m, plotis 12,05 m, aukštis 7,5 m iki karnizo. Bažnyčią dengia dvišlaitis, varpinės bokštą - keturšlaitis stogas, pereinantis į aštuonkampę smailę su geležiniu kryžiumi ant apvalaus postamento. Pagrindiniu fasadu bažnyčia atsukta į vakarus. Vakarų fasadas simetrinis, su centre įkomponuotu bokštu ir statybos data „1824“ virš pagrindinio įėjimo. Šoniniai fasadai vienodi, simetriniai, šiek tiek įtrauktomis centrinėmis dalimis. Fasaduose ritmiškai išdėstytos langų angos. Galinėje pastato dalyje fasadas taip pat simetrinės kompozicijos. Fasadus paryškina architektūrinės detalės: profiliuoti pirmo aukšto langų ir nišų apvadai su spynomis ir sandrikais, bokštą dekoruojančios lizenos. Profiliuoti pastogės karnizai su frizo juosta ir statybos datos įrašu. Sienos nutinkuotos, su rustikos apdailos elementais.

Vidaus erdvė stačiakampė, trijų navų, kurias skiria 5 poros kolonų, su prienaviu ir virš jo esančiu vargonų choru bei virš šoninių navų įrengtomis galerijomis. Centrinę navą pratęsia tokio pat aukščio ir pločio stačiakampė presbiterija, kuri užbaigta plokščia siena su presbiterijos šiaurinėje pusėje įrengta zakristija ir sakykla su kupoliniu baldakimu. Centrinė nava 4,5 m pločio ir 6,15 m aukščio, šoninės navos 2,23 m pločio. I aukšto bei galerijos sienose įrengtos arkinės ir stačiakampės angos ir nišos, bokšte – arkinės angos.

Galerijas ir chorą laiko medinės dažytos kolonos. Centrinės navos gale, presbiterijoje, įrengtas altorius, kurio dalis dekoro (2 angelų statulėlės ir Šv. Dvasią simbolizuojantys 2 balandžiai) neišlikusi. Presbiteriją nuo vidurinės navos skiria baliustrada.

Išlikę vertingi autentiški vargonai.^[5]^[6] Varpinės bokšte kabo Liepojoje nulietas varpas su užrašu „Būtinu draudzes zvans 1926.G. – BEKER un Ko LIEPAJA” (Būtingės parapijos varpas 1926 m. – Beker ir Ko Liepoja).

Šventorius aptvertas tinkuota mūrine tvora. Jame stovi stilizuotas liuteroniškas kryžius iš ąžuolo, tarsi sujungiantis keturias išnykusias kuršių bažnyčias. Skulptūros kryžmose išskaptuotos nunykusių Šventosios bažnyčių datos: 1520 m., 1638 m., 1728 m., 1751 m. Penktoji data – 1824 m. – iškalta jau akmeninėje dabartinės bažnyčios sienoje.^[4]