Andrius Vaišnys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Tango-nosources.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
Andrius Vaišnys
Vaisnys.jpg
Gimė 1963 m. liepos 17 d. (58 metai)
Vilnius
Veikla žurnalistas, istorikas
Organizacijos Vilniaus universitetas
Pareigos profesorius
Alma mater Vilniaus universitetas

Andrius Vaišnys (g. 1963 m. liepos 17 d. Vilniuje) – Lietuvos žurnalistas, Vilniaus universiteto profesorius, 2007–2017 m. buvęs VU Komunikacijos fakulteto dekanas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1989 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete baigė žurnalistikos studijas. 2003 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Spaudos ir valstybės santykiai Lietuvoje 1918–1940“.

Nuo 1989 m. VU Istorijos fakulteto Spaudos žurnalistikos katedros, nuo 1991 m. Komunikacijos fakulteto (KF) Žurnalistikos instituto mokslo darbuotojas, dėstytojas. 1993–1996 m. Varšuvoje dirbo vertėju Lietuvos ir Lenkijos oficialiuose dvišaliuose politikos, teisės, ekonomikos delegacijų susitikimuose. 19972006 m. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Seimo ryšių su visuomene skyriaus vadovas. 2006–2008 m. VU KF Žurnalistikos instituto direktorius. 20072017 m. ėjo VU Komunikacijos fakulteto dekano pareigas. Nuo 2003 m. sausio mėn. iki 2016 m. gruodžio mėn. buvo Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos sekretorius. Iki 2018 m. buvo Vilniaus universiteto Kultūros centro Plėtros tarybos pirmininkas. 2011–2020 m. – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo tarybos pirmininkas. Nuo 2020 m. spalio mėn. – Nacionalinės bibliotekos Komunikacijos ir informacijos mokslų departamento direktorius-generalinio direktoriaus pavaduotojas mokslui ir strateginei plėtrai.

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

VU Komunikacijos fakulteto profesorius. Tyrinėja valstybės ir spaudos (žiniasklaidos) santykius, valstybinės propagandos raidą. Šiuo konflikto aspektu Vilniaus universitete skaito žurnalistikos teorijos, politinės komunikacijos, žurnalistikos istorijos, reklamos (iki 2003), kritikos teorijos paskaitas.

2003 m. – Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečio minėjimo komisijos sekretorius (sudarė Spaudos atgavimo 100-mečio (2003–2004), Mokslo draugijos 100-mečio, Vilniaus Didžiojo Seimo 100-mečio (2005), Maironio sukakties (2012) ir Kristijono Donelaičio 300-ųjų minėjimo metinių (2007–2014)) programas.

A. Vaišnys Universiteto eisenoje (2015)

Nuo 2008 m. – inicijuoto Vilniaus universiteto mokslo žurnalo „Journalism Research“ tarptautinės redakcinės kolegijos pirmininkas.[1] 1993–1996 m. stažavosi Varšuvos universiteto Žurnalistikos ir politikos mokslų fakultete; to paties universiteto baltistikos ir žurnalistikos studentams skaitė paskaitas Lietuvos kultūros ir politikos istorijos (1918–1940) tema, vedė seminarus. Nuo 2004 m. Lietuvos nacionalinės bibliotekos leidžiamo mokslo darbų žurnalo „Parlamento studijos“ mokslinis redaktorius, parengęs šio žurnalo koncepciją; nuo 2009 m. – tarptautinės redakcinės kolegijos pirmininkas.[2]

2017–2019 m. – Lietuvos medijų tarybos, sudarytos Kultūros ministro įsakymu, narys.

Žurnalistinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Spaudoje bendradarbiauja nuo 1986 m. 19881989 m. redagavo mokomąjį laikraštį „Universiteto žurnalistas“, 19891990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Vilniaus tarybos laikraščio „Vilniaus balsas“ redaktoriaus pavaduotojas. 19931996 m. gyvendamas Varšuvoje bendradarbiavo dienraštyje „Lietuvos rytas“, žurnale „Kultūros barai“, „Katalikų pasaulis“ ir Lenkijos radijuje; paskelbė publikacijų apie Lenkijos tarptautinę ir vidaus politiką, kultūros reiškinius, interviu su žymiais Lenkijos visuomenės veikėjais.[3] Pastaraisiais metais bendradarbiauja su naujienų laikraščiu Delfi.lt.

Kūrybinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Slapyvardžiu rašo publicistikos ir grožinę literatūrą.

2008 m. parašė libretą Algirdo Martinaičio operai „Pasaulio dangoraižis“ (skirtą Vinco Kudirkos idėjai apie laisvą Lietuvos visuomenę), premjera įvyko 2009 m. kovo 11 d.

Nuo 2004 m. įdiegė metų renginio, skirto reikšmingam istoriniam ir politiniam lituanistikos įvykiui ar asmenybei paminėti ir Kalbos premijai įteikti, tradiciją. Iš pradžių rengė šiuos metų vakarus konsultuodamas režisierius ir scenaristus, nuo 2007 m. iki 2017 m. bendradarbiavo su režisieriumi Vyteniu Pauliukaičiu kaip scenarijų autorius. Scenarijai rašyti remiantis archyviniais dokumentiniais ir mokslo šaltiniais.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Žurnalistikos potvynis: Lietuvos žiniasklaidos sistemos kaita 1986–1990. Vaga, 2020. 480 p., iliustr. – ISBN 978-5-415-02583-1
  • Gražinos Ručytės PIANISSIMO: branda ir sklaida antiformalistinio rojuko metais. Vaga, 2019. 238 p., iliustr. ISBN: 978-5-415-02562-6
  • Rusijos propaganda: analizė, įvertinimas, rekomendacijos. Autoriai: Buinauskas Darius, Garbačiauskaitė-Budrienė Monika, Jastramskis Mažvydas, Kasčiūnas Laurynas, Keršanskas Vytautas,  Kojala Linas, Legatas Šarūnas, Vaišnys Andrius. Vilnius, 2016 (el. leid.). 284 p. (Vaišnys A. orig. tekstai: p. p. 90–109, 109–119, 255–273; kitur –  mokslinis knygos redagavimas, papildymas ir patikslinimas).
  • Rusijos propagandos praktika daro įtaką teoriniam komunikacijos modeliui. Informacijos mokslai, 2016. Nr. 76.
  • Vieši Seimo ryšiai su visuomene. Monografija. Vilniaus universitetas, 2014.
  • Naujosios Romuvos fotografija. T. 1–2, Vilnius, 2007, 2008,
  • Komunikacijos ir informacijos politika. Studijų programa. Vilniaus universitetas, 2005. – 72 p.
  • Žurnalistikos studijų įvado programa. Vilniaus universitetas, 2002. – 16 p.
  • Spaudos ir valstybės santykiai. V.: 1999. II leid., iliustr.
  • Lietuvos Seimas: Iliustruota parlamento istorija (XX a.). Sudarytojas Andrius Vaišnys. Vilnius: Valstybės žinios, 2001. – 111 p.: iliustr.
  • Tėvynės sargas. Redakciniai straipsniai. Sudarytojas Andrius Vaišnys. Vilnius, 2006. – 228 p., iliustr.
Grožinė literatūra
  • Himno istorija vaikams. Iliustr. Romantas Rolia. Vilnius, 2015.
  • Konstitucijos istorija vaikams. Iliustr. Agnes Indre. Vilnius, 2003.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. journalism.vu.lt
  2. https://journals.lnb.lt/parliamentary-studies/. Nuoroda tikrinta 2021-12-09
  3. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 542 psl.