Amūrinis ežys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Erinaceus amurensis
Amūrinis ežys (Erinaceus europaeus)
Amūrinis ežys (Erinaceus amurensis)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Mammalia)
Būrys: Vabzdžiaėdžiai
(Wikispecies-logo.svg Insectivora)
Šeima: Ežiniai
(Wikispecies-logo.svg Erinaceidae)
Gentis: Paprastieji ežiai
(Wikispecies-logo.svg Erinaceus)
Rūšis: Amūrinis ežys
(Wikispecies-logo.svg Erinaceus amurensis)
Binomas
Erinaceus amurensis
Schrenk, 1858
Amūrinio ežio paplitimo arealas
Amūrinio ežio paplitimo arealas

Amūrinis ežys (lot. Erinaceus amurensis, angl. Amur hedgehog) – vabzdžiaėdžių (Insectivora) būrio gyvūnas, priskiriamas ežinių (Erinaceidae) šeimos, paprastųjų ežių (Erinaceus) genčiai.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paplitęs Rytų Azijos dalyje – Rusijos Tolimųjų Rytų pietryčiuose (Primorės kraštas, Chabarovsko kraštas, Amūro sritis), Kinijos rytuose ir galbūt jos Sičuano provincijoje, Korėjos pusiasalyje.

Buveinė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyvena labai skirtingose buveinėse, išskyrus kalnus, pelkynus ar aktyviai apdirbamus žemės plotus. Mėgsta gyventi kalnų ir kalvų slėniuose, lygumose, apaugusiose aukšta žole, ir krūmynais, kur mišriai auga spygliuočiai ir lapuočiai medžiai. Dažniausiai tai miškų pakraščiai, besiribojantys su pievomis ir kitais atvirais plotais prie upių slėnių.

Apibūdinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kūno ilgis 18,0–26,3 cm, uodegos ilgis 1,6–2,8 cm, priklausomai nuo metų laiko kūno svoris 600–1092 g[1]. Nugarėlė apaugusi iki 2,4 cm ilgio šviesiai rudais spygliukais.

Elgsena[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyvena pavieniui. Daugiausiai aktyvus naktį ir sutemose, nors apsiniaukusiu, lietingu metu gali medžioti bet kuriuo paros laiku. Prieš atslenkančius šalčius, spalio mėnesį įminga. Tam pasirenka sausas netoli upių vietas su gausiai ant žemės nukritusiais medžių lapais arba įlenda po kelmų, išvartų ertmėmis. Poravimasis prasideda kovo pabaigoje ir balandžio pradžioje. Gimsta 3–8 jaunikliai. Lytiškai subręsta antrais gyvenimo metais. Per metus veda vieną jauniklių vadą.

Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Minta daugiausia sliekais, vabzdžiais ir kitais bestuburiais gyviais. Rečiau pasigauna smulkių stuburinių gyvūnų, iš jų daugiausia smulkių graužikų, pasmaguriauja paukščių kiaušiniais ir dar rečiau ėda ir vaisius.

Amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Yra žinomas vienas individas, kuris auginamas žmonių yra išgyvenęs 8 metus[2].

Synonimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Erinaceus chinensis Satunin, 1907
  • Erinaceus dealbatus Swinhoe, 1870
  • Erinaceus hanensis Matschie, 1907
  • Erinaceus koreanus Lönnberg, 1922
  • Erinaceus koreensis Mori, 1922
  • Erinaceus kreyenbergi Matschie, 1907
  • Erinaceus orientalis Allen, 1903
  • Erinaceus tschifuensis Matschie, 1907
  • Erinaceus ussuriensis Satunin, 1907

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka