Paprastieji ežiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Erinaceus
Šiaurės vakarų Europos ežys (Erinaceus europaeus)
Šiaurės vakarų Europos ežys (Erinaceus europaeus)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Mammalia)
Būrys: Vabzdžiaėdžiai
(Wikispecies-logo.svg Insectivora)
Šeima: Ežiniai
(Wikispecies-logo.svg Erinaceidae)
Gentis: Paprastieji ežiai
(Wikispecies-logo.svg Erinaceus)
Binomas
Erinaceus
Linnaeus, 1758

Paprastieji ežiai (lot. Erinaceus, vok. Kleinohrigel) – vabzdžiaėdžių (Insectivora) būrio gyvūnų gentis.

Tai nedideli gyvūnai, kurių kūnas 13-27 cm ilgio. Sveria 0,4–1,1, prieš žiemos įmygį kartais iki 2 kg. Nugara ir dalis šonų apaugę dygliais. Tarp dyglių auga ilgi, ploni ir reti plaukai. Pilvas apaugęs ilgais ir šiurkščiais rausvais ar pilkais plaukais. Nugaros spalva kintanti – nuo tamsiai rudos iki juodos ar net baltos. Uodega trumpa, vos 1-5 cm ilgio. Galva gana stambi, burnos dalis šiek tiek ištįsusi. Ausys nedidelės, plačios, apvalios.

Gyvena miškų pakraščiuose, kirtavietėse, krūmynuose. Aptinkami taip pat stepėse ir miškastepėse; vengia užpelkėjusių vietų ir aukštų miškų. Dažni agro landšafte. Aktyvūs prietemoje ir naktį.

Šiaurės vakarų Europos (Erinaceus europaeus) ir šiaurinis baltakrūtis ežiai (Erinaceus roumanicus) žiemai iš sausos žolės ir lapų įsirengia antžeminį lizdą ir iki pavasario įminga (žr. įmigis).

Visaėdžiai, bet daugiau suėda gyvulinio maisto: pelinių graužikų, driežų, varlių, įvairių vabzdžių ir lervų.

Šiaurinėje arealo dalyje poravimasis prasideda pavasarį, po įmigio. Per metus būna viena vada, kurioje 3-8 jaunikliai. Vos gimę ežiukai jau turi vos pastebimus dyglius. Lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais. Gyvenimo trukmė apie 6 metai.

Rūšys[taisyti | redaguoti kodą]

Gentyje yra 4 rūšys[1]:

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikiteka