Eurazinis alksninukas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Alksninukas)
Spinus spinus
Alksninukas (Spinus spinus)
Eurazinio alksninuko patinėlis lesyklėlėje
Alksninukas (Spinus spinus)
Eurazinio alksninuko patelė lesyklėlėje
Eurazinio alksninuko giesmė
Apsaugos būklė

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
( Animalia)
Tipas: Chordiniai
( Chordata)
Klasė: Paukščiai
( Aves)
Būrys: Žvirbliniai paukščiai
( Passeriformes)
Šeima: Kikiliniai
( Fringillidae)
Pošeimis: Čivyliai (pošeimis)
( Carduelinae)
Gentis: Spinus
( Spinus)
Rūšis: Eurazinis alksninukas
( Spinus spinus)
Binomas
Spinus spinus
Linnaeus, 1758
Sinonimai
  • Fringilla spinus Linnaeus, 1758
  • Carduelis spinus (Linnaeus, 1758)
Paplitimas
Paplitimas
Eurazinių alksninukų natūralus, apytikslis paplitimo arealas pasaulyje (Eurazija ir Šiaurės Afrika), 2016 m.
     perimvietės šiltuoju metų laiku
     gyvena sėsliai ir perimviečių regionai
     klajojanių ir žiemaviečių regionai. Neperi

Alksninukas (Spinus spinus) – žvirblinių (Passeriformes) būrio, kikilinių (Fringillidae) šeimos paukščių rūšis.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paplitę vakarinėje ir rytinėje Eurazijoje, išskyrus vidurinę ir šiaurinę žemyno dalį, bei pačius pietus. Žiemoja pietiniuose žemyno regionuose ir Šiaurės Afrikoje.

Lietuvoje dažna rūšis – manoma, kad peri 40 000 – 100 000 porų.[2] Šalyje aptinkami ištisus metus, žiemoja.

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Maži paukšteliai, nežymiai smulkesni už didžiąsias zyles (Parus major). Eurazinių alksninukų kūno ilgis 11–12,5 cm,[3] atstumas tarp išskleistų abiejų sparnų galų 20-23 cm,[4] svoris 10-18 g.[5][6][3][4]

Patino kakta, viršugalvis, smakras ir gerklė juodi. Nugarinė pusė žalsvai gelsva, tamsiai dėmėta. Ant sparno dvi geltonos juostelės. Pilvinė pusė žalsvai geltona, krūtinė ir šonai tamsiai dėmėti.

Patelė blankesnių spalvų.

Jaunikliai panašūs į patelę, tik tamsesni. Atpažįstamas iš gelsvai žalios spalvos, juodo viršugalvio ir smakro.

Elgsena[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyvena eglynuose, parkuose. Minta sėklomis (ypač beržų), riešutais, rečiau vabzdžiais. Dažniausiai laikosi dideliais būriais, gana vikriai karstosi po ploniausias šakeles. Balandžio-birželio mėn. labai aukštai medžiuose, tarp tankių šakų, krauna lizdą iš smulkių stiebelių, kerpių, samanų, o vidų iškloja vilnomis, pūkais. Deda 4-5 kiaušinius, kurie melsvai baltos spalvos ir su rudomis dėmėmis. Peri 11-13 dienų. Išveda dvi vadas.

Gyvenimo trukmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyvena apie dešimt metų, seniausi individai užfiksuoti sulaukę 9–13 metų.[7]

Pavojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kelio druska[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šalyse, kuriose žiemos šalčiai trunka ilgai, kelių druskos naudojimas nuo ledo yra plačiai paplitęs. Pavyzdžiui, JAV kasmet išberiama nuo 15 iki 18 mln. tonų kelių druskos, dėl to ilgam užteršiami požeminiai vandenys ir dirvožemis, apsinuodija augalai ir gyvūnai[8]. Paukščiai nukenčia kelių druskai patekus tiesiogiai į skrandį druskos granulių pavidalu[9], netiesiogiai nukenčia – geriant vandenį druskingo tirpalo pavidalu[10] arba maitinantis ir snapu valantis plunksnas[11].[12]

Žiemos laikotarpiu eurazinių alksninukų masinį mirtingumą sukelia didelės kelio druskos granulės, kurias paukščiai, matyt, supainioja su ‘skrandžio akmenukais’ – gastrolitais.[12]

Kaip pavyzdys, apie kelio druskos pavojų euraziniams alksninukams ir kitiems paukščiams, yra šis aprašytas atvejis: ‘Incidentas įvyko 2005 m. sausio 25 d. Lošovo kaime netoli Olomouco (Čekija), 320 m aukštyje virš jūros lygio, kai buvo pastebėta 38 eurazinių alksninukų būrelis, besimaitinantis juodalksnių (Alnus glutinosa) sėklomis netoli druska pabarstyto kelio. Oras buvo vėjuotas, snigo, oro temperatūra siekė apie -5 °C. Vėliau eurazinių alksninukų būrelis atskrido ant kelio. Per 5-10 minučių jų elgesys visiškai pasikeitė, nes visi beveik akimirksniu sustingo. Kai liudininkas po 5 minučių grįžo pasiėmęs fotoaparatą, visi paukščiai jau buvo nugaišę. Keletas paukščių ir keletas druskos granulių buvo surinkta vėlesniems tyrimams. Kitą dieną ant kelio dangos rasta ataksijos ištikta eurazinių alksninukų patelė. Paukštelis išoriškai atrodė nesužeistas, tačiau per keletą minučių nugaišo’. Visais šiais atvejais, surinkti duomenys atskleidė ūminį apsinuodijimą kelių druskos granulėmis.[12]

Ištyrus nuo kelio paimtos druskos granules paaiškėjo, kad jas sudaro 96 % natrio chloridas (NaCl). Regioninės kelių direkcijos duomenimis, netoksiškas kalio ferocianidas (C6N6FeK4; E536) arba natrio ferocianidas (Na4Fe(CN)6; E535) buvo naudojami kaip lipnumą mažinantys priedai, kurių koncentracija mažesnė kaip 200 mg/kg. Surinktų druskos granulių dydis buvo 2,0-5,0 mm, jų vidutinė masė 0,035 g (0.007-0.1 g).[12]

Kad tokių atvejų būtų išvengta ar sumažėtų, kelių priežiūros tarnyboms, valančioms apledėjusius kelius, rekomenduojama atsakingiau naudoti kelių druską ir tik ne didesnes kaip 2 mm skersmens kelių druskos granules. Nors tokia mažesnių grūdelių druska neišspręs dirvožemio ir vandens užterštumo problemos, bet naudojant mažų granulių druską, būtų galima sumažinti bent jau tiesioginį pavojų žiemojantiems paukščiams. Kaip alternatyvą, tokiais atvejais vietoj kelio druskos, geriausia naudoti smėlį,[12] kuris gamtai nekenksmingas.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. BirdLife International. 2017. „IUCN Red list - Spinus spinus. Pasaulinė gamtos apsaugos organizacijos rūšių raudonasis sąrašas. Nuoroda tikrinta 2016-10-01.{{cite web}}: CS1 priežiūra: numeric names: authors list (link) Straipsnis anglų k.
  2. Jusys, V., Karalius, S., Raudonikis, L. Lietuvos paukščių pažinimo vadovas. Lietuvos ornitologų draugija, 2020, p. 266
  3. 3,0 3,1 luontoportti.com / Siskin Carduelis spinus
  4. 4,0 4,1 rspb.org.uk / Siskin Carduelis spinus
  5. oiseaux-birds.com / Eurasian Siskin - Spinus spinus
  6. bto.org / Siskin
  7. Fransson, T., Jansson, L., Kolehmainen, T., Kroon, C. & Wenninger, T. (2017). EURING list of longevity records for European birds
  8. (Jackson & Jobbágy 2005, IAPPO 2007)
  9. (Meade 1942, Trainer & Karstad 1960, Baker 1965, Oeser 1977, Bennetts & Hutto 1985, Glutz von Blotzheim 1997, Mineau & Brownlee 2005, Environment Canada 2011)
  10. (Windingstad et al. 1987, Stolley & Meteyer 2004, Töpfer 2010)
  11. (Meteyer et al. 1997, Gordus et al. 2002)
  12. 12,0 12,1 12,2 12,3 12,4 bioone.org / Deadly gastroliths: Eurasian Siskins Carduelis spinus poisoned by road salt grains; Till Töpfer1, Libor Mazánek & Stanislav Bureš | 2014

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]