Afganistano karas (nuo 2001)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Afganistano karas (nuo 2001)
Priklauso: dalis Afganistano konflikto ir pasaulinės kovos su terorizmu
2001 War in Afghanistan collage 3.jpg
Karo akimirkos
Data 2001 m. spalio 7 d. –
Vieta Afganistanas
Rezultatas Konfliktas vis dar vyksta
Konflikto šalys
Koalicija:

Afganistano vėliava Afganistanas


2001 m. invazija:
Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava Jungtinės Amerikos Valstijos
Jungtinės Karalystės vėliava Jungtinė Karalystė
Australijos vėliava Australija

Sukilėlių grupės:

2001 m. invazija:
Afganistanas Islamiškasis Afganistano Emyratas
Flag of Jihad.svg al-Qaeda

Vadovai ir kariniai vadai
Jungtinės Amerikos Valstijos Donald Trump
Jungtinė Karalystė David Cameron
Afganistanas Hamid Karzai

Buvę:
Jungtinės Amerikos Valstijos George Walker Bush
Jungtinė Karalystė Tony Blair
Jungtinė Karalystė Gordon Brown

Afganistanas Mohammed Omar
Flag of Jihad.svg Ayman al-Zawahiri
Jalaluddin Haqqani

Buvę:
Flag of Jihad.svg Osama bin Ladenas 

Pajėgos
ISAF 87 207
Afganistano saugumo pajėgos 380 586
Talibanas 25 000
Al-Qaeda 50–100
Hakani 4 000–15 000
Nuostoliai
žuvusiųjų skaičius:
14 846+
sužeistųjų skaičius: 23 500+
nėra patikimos statistikos[2]
žuvusiųjų civilių: 16 725–19 013 (2001–2013)[3]

Afganistano karas prasidėjo NATO pajėgų intervencija į Afganistano pilietinį karą. Tai įvyko netrukus po 2001 m. rugsėjo 11 d. atakų norint sumažinti Al-Qaeda jėgas ir nuversti Talibaną nuo valdžios. Visos koalicinės šalys sudarė Tarptautines saugumo palaikymo pajėgas (ISAF).

JAV prezidentas George W. Bush pareikalavo, jog Talibanas išduotų Osamą bin Ladeną. Pastarieji teigė, jog jo nėra Afganistane ir atsisakė padėti neįrodžius jo įtakos rugsėjo 11 d. atakoms. JAV atsisakė imtis bet kokių derybų ir 2001 m. spalio 7 d. kartu su Didžiąja Britanija pradėjo operaciją „Tvirta laisvė“. Vėliau prie jų prisijungė kitos pajėgos, įskaitant ir NATO.[4]

Karas Afganistane be pertraukos vyko nuo 1978 m. komunistų perversmo. 1996 m. didžiausias teritorijas ir Kabulą užvaldė Talibano grupuotė, kilusi šalies pietuose ir remta Pakistano. 2001 m. Talibanas valdė apie 80−90 % teritorijos. Tarp prieš juos kovojančių grupių stambiausias buvo Šiaurės Aljansas, įsitvirtinęs Afganistano šiaurės rytų kalnuose. Jo vadas Achmadas Šachas Masudas žuvo 2001 m. rugsėjo 9 d., prieš pat „Al Qaeda“ atakas JAV. Amerikiečių generolai įvertino, kad Talibano pajėgos buvo apie 45 tūkst. kareivių. Jų šarvuotoji technika, artilerija daugiausiai buvo užsilikusi iš Sovietų intervencijos ir Pilietinio karo laikų. JAV nusprendė remtis vietinėmis antitalibiškomis pajėgomis, jie suteikė paramos Šiaurės Aljansui ir įvertino, kad smūgių iš oro turėtų pakakti visiškai eliminuoti Talibano aviaciją ir oro gynybos įrangą. 2001 m. spalio 7 d. JAV pradėjo smūgius iš oro, po to vykdė antžeminę operaciją, kurioje dalyvavo tik kiek daugiau nei 3000 karių, tarp jų dauguma JAV kariškių.[5] Lapkritį Šiaurės Aljansas užėmė Mazarį Šarifą ir Kabulą, gruodžio pradžioje užimtas Kandaharas. Pagal gruodžio 5 d. Bonos susitarimą buvo numatyta laikinoji vyriausybė ir prezidentas Hamidas Karzajus. Buvo manoma, kad Osama bin Ladenas slapstosi Tora Bora vietovėje, bet operacija jį sugauti nepavyko, jis paspruko į Pakistaną.[6]

Koalicinės pajėgos nuvertė Talibaną nuo valdžios ir įsteigė bazes daugumoje šalies miestų. Didelė dalis Al-Qaeda asmenų pabėgo į Pakistaną ir kitas kaimynines šalis. 2002 m. kovą koalicija vykdė operaciją „Anakonda“ Šach-i-kot slėnyje Paktijos provincijoje siekdami atremti talibų įsiveržimą. Po to dažnai buvo vyko tokios operacijos: talibų kovotojai vasarą arba pavasarį siekdavo patekti į Afganistaną iš Pakistano ir surengti atakas, o koalicinės pajėgos siekdavo užblokuoti jų prasiveržimus. JAV karių pajėgos tolydžio didėjo: 2002 m. sausį Afganistane buvo 4100 JAV kariškių, 2004 m. sausį jų skaičius išaugo iki 13500, o 2008 m. sausį jų buvo 27000.[7] JAV siekė, kad operacijoje dalyvautų daugiau šalių ir jos prisiimtų daugiau karo naštos. 2006 m. oficialiai operacijoms pradėjo vadovauti NATO, tačiau daugelis sąjungininkų siuntė karius su įvairiais apribojimais dėl jų dalyvavimo tiesioginiuose susirėmimuose. Talibai rado rėmėjų tarp Afganistano-Pakistano pasienio puštūnų ir pradėjo keistis situacija pačiame Afganistane. Buvę sąjungininkai, mudžahedų vadai Gulbudinas Hekmatijaras ir Džalaludinas Hakanis prisijungė prie opozicijos prieš H. Karzajaus vyriausybę.[8] Opozicijos augimą lėmė gentiniai prieštaravimai ir bandymai apriboti opiumo gamybą, kuria Afganistanas buvo pirmas pasaulyje.

Koalicijos pajėgos turėjo du pagrindinius uždavinius: garantuoti saugumą ir stabilumą socialiniam ir ekonominiam Afganistano vystymuisi ir paruošti Afganistano nacionalinę armiją (ANA). Pastarąjį tikslą sunku buvo įgyvendinti dėl resursų trūkumo 2003 m. JAV pradėjus karą Irake. Armiją skaldė etniniai kareivių skirtumai ir korupcija. Nepasitikėjimas H. Karzajaus vyriausybe irgi didėjo dėl korupcijos, o smūgiai iš oro, per kuriuos žuvo civilių gyventojų, kėlė nepasitenkinimą užsienio kariškiais. Sukilėliai pradėjo naudoti savižudžių išpuolius, kas anksčiau Afganistane buvo negirdėta.[9] 2008 m. rinkimų kampanijoje JAV prezidentas Barakas Obama žadėjo išvesti kariuomenę iš Afganistano, tačiau Talibano kovotojams pasiekus provincijas, kuriose jų anksčiau nebuvo, B. Obama patvirtino dar didesnį, 33000 kariškių, skaičių.[10]

2011 m. gegužės 2 d. JAV specialiųjų pajėgų kariai Pakistano Abotabado mieste atliko specialią operaciją, kurios metu buvo nukautas Osama bin Ladenas. Maždaug po trijų savaičių NATO lyderiai susitarė dėl visų savo pajėgų išėjimo iš Afganistano plano. Padedant JT prasidėjo taikos derybos tarp Afganistano vyriausybės ir Talibano.[11] 2013 m. duomenimis, beveik 20 000 civilių ir beveik 15 000 ISAF koalicijos aukų pareikalauta šiame konflikte.[12] 2014 m. B. Obama paskelbė apie kariškių išvedimą. Operacija „Tvirta laisvė“ oficialiai užbaigta 2014 m. gruodžio 31 d., bet po to Afganistane vistiek liko 13000 NATO kariškių, tarp jų 9000 amerikiečių.[13]

2014 m. viduryje Pakistanas surengė didelę karinę operaciją prieš maištininkų kovotojus Pakistano šiaurės vakaruose. Dėl to į Afganistaną plūstelėjo daug kovotojų iš Pakistano, kuriam Afganistano armija nebuvo pasiruošusi. 2015 m. pabaigoje Talibanas valdė apie 10 % Afganistano teritorijos. Be to, pasirodė Islamo valstybės kovotojų, kurių skaičius augo. Jie kovojo tiek prieš vyriausybines ir NATO pajėgas, tiek prieš talibus ir Al Qaeda. 2016 m. vertinta, kad Afganistane viso buvo 50000−60000 kovotojų. Užsienio koalicija paskelbė, kad per 2001−2015 m. žuvo 3512 jų kariškių.[14]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Pakistan's most-wanted: look at who isn't listed
  2. Reporting Afghanistan casualties
  3. Afghanistan
  4. It’s time for war, Bush and Blair tell Taliban
  5. Afghanistan at War: From the 18th-Century Durrani Dynasty to the 21st Century. 2017, p. 7
  6. Afghanistan at War: From the 18th-Century Durrani Dynasty to the 21st Century. 2017, p. 7
  7. Afghanistan at War: From the 18th-Century Durrani Dynasty to the 21st Century. 2017, p. 8
  8. Afghanistan at War: From the 18th-Century Durrani Dynasty to the 21st Century. 2017, p. 8
  9. Afghanistan at War: From the 18th-Century Durrani Dynasty to the 21st Century. 2017, p. 8
  10. Afghanistan at War: From the 18th-Century Durrani Dynasty to the 21st Century. 2017, p. 9
  11. Pakistan May Release Taliban Commander to Aid Afghan Peace Talks
  12. Afghanistan civilian casualties
  13. Afghanistan at War: From the 18th-Century Durrani Dynasty to the 21st Century. 2017, p. 9
  14. Afghanistan at War: From the 18th-Century Durrani Dynasty to the 21st Century. 2017, p. 10