Pereiti prie turinio

Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Adelė Galaunienė-Nezabitauskaitė)
Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė
1925 m.
Gimė 1895 m. sausio 15 d.
Rusija Baidotai, Gintališkės valsčius, Telšių apskritis, Kauno gubernija
Mirė 1962 m. balandžio 25 d. (63 metai)
Lietuva Kaunas
Palaidotas (-a) Petrašiūnų kapinėse
Tėvas Kazimieras Nezabitauskis
Motina Karolina Danilavičiūtė-Nezabitauskienė
Sutuoktinis (-ė) Paulius Galaunė
Vaikai Dievainis Galaunė,
Dalia Galaunytė-Kaupienė-Augūnienė
Veikla dainininkė, muzikos mokytoja, dirigentė
Vikiteka Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė
Namas Vydūno alėjoje Kaune, kuriame A. Galaunienė gyveno 1932–1962 m.
Memorialinė lenta Pauliui ir Adelei Galaunėms

Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė (1895 m. sausio 15 (naujuoju stiliumi – 28) d.[1] Baidotuose, Gintališkės valsčius, Telšių apskritis, Kauno gubernija – 1962 m. balandžio 25 d. Kaune) – Lietuvos dainininkė (kolaratūrinis sopranas), muzikos mokytoja, dirigentė.

Būdama 11 metų pradėjo giedoti Salantų parapijos chore. 1908 m. Skuodo keturklasėje gimnazijoje ėmė reikštis solo dainavimu. 19121914 m. mokėsi Kauno „Saulės“ mokytojų seminarijoje, dalyvavo meninėje veikloje. 1914–1918 m. mokėsi Maskvos filharmonijos draugijos muzikos ir dramos mokyklos dramos vaidybos skyriuje (dėst. V. Uspenskis, operos klasei vadovavo V. Tiutiunikas, dramos kursą dėstė V. Nemirovičius-Dančenko ir Konstantinas Stanislavskis). Studijų metais dalyvavo lietuvių koncertuose, etnografiniuose tautų koncertuose atstovaudavo lietuviams.[2]

1918 m. vasarą grįžo į Lietuvą ir kuriam laikui apsistojo Vilniuje. Su pianiste Aleksandra Dirvianskaite ir kompozitorium Juozu Tallat-Kelpša ėmė rengti vakarus-koncertus Kaune ir Vilniuje, taip pat Žemaitijos miestuose ir miesteliuose. 1919 m. sausio 12 d. ištekėjo už dailininko ir dailėtyrininko Pauliaus Galaunės (1890–1988). Tų pačių metų pavasarį apsigyveno Kaune. Aktyviai įsijungė į Lietuvių meno kūrėjų draugijos organizuotą muzikos sekcijos veiklą, su kitais muzikais ėmėsi operos organizavimo darbo.

19201931 m. Valstybės teatro solistė. 1920 m. gruodžio 31 d. pirmajame Džiuzepės Verdi operos „Traviata“ spektaklyje atliko Violetos vaidmenį. Valstybės teatre sukūrė daugiau kaip 25 klasikinių operų pagrindinius vaidmenis (iš jų 16 premjerų) ir turėjo apie 1200 viešų pasirodymų operoje ir koncertų salėse. Rašė recenzijas apie Valstybės teatro operų spektaklius „Lietuvos aide“ ir kitur. Dalyvavo Kauno radiofono koncertų programose. Kelis kartus važiavo į Paryžių, kur po 3-4 mėnesius gilino vokalo studijas (pedagogė Franciose-Jeanne Schütz-Litvinne ir kt.). Aktyviai dalyvavo Lietuvių-prancūzų draugijos veikloje, 1937 m. apdovanota Prancūzijos ordinu.

1931–1940 m. dėstė muziką ir dainavimą Šv. Jėzaus Širdies kongregacijos mergaičių gimnazijoje, vadovavo moksleivių ir suaugusiųjų chorams. A. Galaunienė reiškėsi ir kaip dirigentė – 1933 m. birželio 5 d. Petro Vileišio aikštėje Kaune LKM draugijos kongreso metu dirigavo 1500 dalyvių moterų chorui ir orkestrui. 1933 m. vasarą Palangoje dirigavo skaučių surengtame koncerte Baden-Povelui pagerbti. 1939 m. gegužės 8 d. Valstybės teatre dirigavo lietuviškų gimnazijų jungtiniam moterų chorui. 1940 m. vasarą Kauno sporto halėje surengtoje mokyklinių chorų šventėje dirigavo 2000 dainininkų jungtiniam chorui. 1940–1942 m. dėstė Kauno muzikos kursuose.

19451947 m. vėl dainavo Kauno valstybiniame operos ir baleto teatre. Nuo 1947 m. Kauno konservatorijos, 19491950 m. Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklos solinio ir ansamblinio dainavimo dėstytoja. 1949–1953 m. Lietuvos aklųjų draugijos Kauno skyriaus solinio dainavimo mokytoja, buvo daugelio solistų mėgėjų konsultantė ir globėja. Palaidota Petrašiūnų kapinėse.[3][4]

Atminimo įamžinimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]