Žvejybos uostas

Šis straipsnis apie Klaipėdos miesto mikrorajoną. Apie Klaipėdos jūrų uostą skaitykite straipsnyje Klaipėdos jūrų uostas.

Žvejybos uostas
Minijos gatvė
Žvejybos uostas
Koordinatės	55.673°š. pl. 21.152°r. ilg. / 55.673; 21.152 (Žvejybos uostas)
Apskritis	Klaipėdos apskritis
Savivaldybė	Klaipėdos miesto savivaldybė
Vikiteka	Žvejybos uostas

Žvejybos Uostas – pietinė Klaipėdos miesto dalis. Didžiausios gatvės: Minijos, Kalnupės, Naikupės.

Naikupės gatvė

Pagal 2001 m. gruodžio 20 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos patvirtintą Klaipėdos miesto gyvenamųjų rajonų schemą žvejybos rajono ribos yra tiksliai apibrėžtos: tarp Nemuno ir Minijos bei tarp Kalnupės ir Lakštučių gatvių. Tačiau daugelis klaipėdiečių mano kad žvejybos rajono ribos yra kitokios: pats uostas, nuo Statybininkų pr. ir Nevėžio g. iki antrosios perkėlos (Varnėnų g.) bei nuo Kuršių marių pakrantės iki Šturmanų g., t. y. daugiau pusės Poilsio gyv. rajono ir pusė Baltijos rajono su buvusia „Marių“ universaline parduotuve, Nidos 40a, b, c namais, Darbo birža ir vaikų lopšeliu – darželiu „Puriena“ ir abejomis pagrindinėmis ir vidurinėmis mokyklomis.

Istorija

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Nėra šaltinių, greičiausiai "original research" Jei galite, sutvarkykite.

Žvejybos uosto mikrorajonas buvo įkurtas XX amžiaus viduryje, pastačius daugiabučius gyvenamuosius namus ir įrengus patį jūrų žvejybos uostą, kurio pavadinimą jis ir gavo.

Iki tol žvejybos uosto mikrorajonas buvo Smeltės rajono dalimi. Tada Smeltės rajonas (Schmelz) buvo nuo celiuliozės kartono fabriko iki Smiltelės upelio žiočių. Žvejų sodybos čia minimos jau nuo XVII a. Tolesniam šio priemiesčio augimui nemažą reikšmę turėjo 1873 m. baigtas kasti karaliaus Vilhelmo kanalas ir miško medžiagos uostas. Nuo tol Smeltės rajono ryšiai su miestu darėsi vis glaudesni, o dabartinio žvejybos uosto rajone pamaryje buvo statomos lentpjūvės. Vis daugiau dirbo darbininkų, amatininkų, jiems buvo statomi namai.

XX a. pradžioje į Smeltę buvo nutiesti pramoninio geležinkelio ir tramvajaus bėgiai. Jau 1880 m. pradėta diskutuoti dėl Smeltės prijungimo prie miesto. Tačiau tik 1918 m. Smeltė buvo sujungta su Klaipėda. Nuo tada visas šis ilgas pamario jau pramoninis rajonas tapo miesto dalimi. Be tradicinių lentpjūvių, žvejybos uosto rajone atsirado ir kitokių įmonių: silikatinių plytų, briketų iš medžio atliekų gamyklos. Žvejų vis mažėjo ir prieš Antrąjį pasaulinį karą liko tik vienetai.

Parduotuvė Maxima, buvusi „Juodkrantė“

Žvejybos uosto rajono ašimi tada buvo dabartinė Nemuno gatvė. Tramvajai važinėjo Nemuno gatve iki maždaug dabartinių namų, pažymėtų Nr. 145, 147. Juos prieš II pasaulinį karą pakeitė miesto autobusai. Ši tramvajaus liniją nuo 1904 m. veikė ilgiausiai, nes kitos Klaipėdoje buvo uždarytos 1934 m.

Per karą 1944–1945 metais šis rajonas mažai nukentėjo, tačiau likusios arba pusiau sugriautos įmonės nebebuvo reikalingos, nes čia buvo suplanuota didžiulė žvejybos pramonės techninė ir materialinė bazė. Tad pokario tarybiniais metais šis rajonas labai suklestėjo.

Uostas pradėtas rekonstruoti iškart po karo. Per keletą metų įrengtos betoninės krantinės, buvo atstatomi ir statomi sandėliai, kiti gamybiniai pastatai, suformuotas uosto keliamųjų įrengimų ir autoūkis. Pastatytas taros žvejybos pramonei „Progreso“ kombinatas. XX a. šeštajame dešimtmetyje pradėti statyti pramoniniai sandėliai – šaldytuvai, pastatytas Klaipėdos konservų fabrikas. Vėliau visas šis stambus ūkis didėjo ir gerėjo. Prie žvejybos uosto krantinių jau švartavosi okeaniniai žvejybiniai laivai, dideli transportiniai refrižeratoriai ir net plaukiojančios žvejybinės bazės. Čia savo kontoras turėjo Klaipėdos tralerių laivyno bazė, okeaninio žvejybinio laivyno bazė, refrižeratorinio laivyno bazė ir kt.

O už Nemuno gatvės į rytus plėtėsi gyvenamųjų namų statybos. Iš pradžių, po karo, buvo mediniai vadinami „barakai“, kiek vėliau jau plytiniai kapitaliniai „stalininiai“ namai Minijos gatvėje.

XX a. septintajame dešimtmetyje gyvenamųjų namų statybos buvo tęsiamos, tik vietoje 3-jų aukštų namų – „tvirtovių“ jau statė 4-ių aukštų su mažiukais butais chruščiovkas iš pilkų silikatinių plytų (dabartinės Minijos, Kalnupės ir Žalgirio g.). Juose butus gaudavo daugiausiai žvejybos pramonės darbuotojai. Atsirado ir dvi vidurinės mokyklos, vaikų darželiai. Žvejybos uostas rusiškai imtas vadinti „riportu“.

Didžiausias statybų bumas įsibėgėjo aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, dėka kurių žvejybos uosto rajone nedaug beliko tuščių plotų. Laukai ir pelkės buvo užstatytos penkiaaukščiais plytiniais, o vėliau blokiniais namais. Taip pat buvo pastatytas naujų pastatų kompleksas su stadionu jūreivystės mokyklai (eilinių jūreivių, motoristų ir laivų virėjų rengimui). Ten jau daugiausiai gyveno Baltijos laivų statyklos darbuotojai.

Tuo laikotarpiu žvejybos uosto rajonas buvo Lietuvos žvejybos pramonės pagrindine baze. Tai buvo miestas mieste, nes čia buvo viskas: darbas, namai, universalinė parduotuvė „Marios“, prekybos centras „Juodkrantė“, restoranas „Jūra“, keletas barų, valgyklos, vaistinė, žvejų poliklinika ir ligoninė, vaikų darželiai, vidurinės mokyklos, jūreivių mokykla, miesto bibliotekos filialas, paštas ir kt.

Nemuno gatvė prarado savo pagrindinę reikšmę XX a. devintajame dešimtmetyje, kai 1986 m. buvo pastatytas antrosios perkėlos į Smiltynę kompleksas, kuris „išpjovė“ pakankamai didelį šios gatvės ruožą. Buvo pastatytas tiltas tik geležinkeliui. Visas autotransporto srautas buvo nukreiptas Minijos gatve. Buvo pakeistas jos akmeninis grindinys į asfaltą, gatvė ne kartą platinta ir gerinta. Nemuno gatvė liko labai reikšminga tik pakankamai trumpoje atkarpoje nuo Kalnupės iki Nevėžio gatvių, nes joje yra pagrindinis krovininis įvažiavimas į žvejybos uostą.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas turėjo įtakos ir žvejybos uosto rajono raidai, pirmiausia – žvejybos pramonei. Nesugebėjus prisitaikyti prie naujų ekonominių sąlygų, žlugo viena iš stambiausiųjų Lietuvos įmonių – valstybinė žvejybos laivyno įmonė „Jūra“, kuri buvo sudaryta iš dvejų buvusių tarybiniais laikais tralerių ir okeaninio žvejybinio laivyno bazių. O tai turėjo neigiamos įtakos ir kitoms žvejybos pramonės įmonėms. Užsidarė Klaipėdos žuvų konservų fabrikas, taros kombinatas „Progresas“ ir kitos firmos. Nebeliko ir žvejų poliklinikos bei ligoninės.

Ištuštėjęs žvejybos uostas sugebėjo išlikti, gauti investicijų ir plėsti savo veiklą. Valstybinis jūrų žvejybos uostas tapo laivų krovos akcine bendrove „Klaipėdos Smeltė“ ir iš firmos, teikiančios tik jūros krovos paslaugas, virto kompanija, teikiančia kompleksines logistines paslaugas. Uoste jau kraunama ne tik šaldyta žuvis, bet ir kiti šaldyti maisto produktai, pastatytas birių krovinių terminalas, 2006 m. įrengtas ir konteinerių terminalas. Kombinatas „Progresas“ tapo akcine bendrove, nuo jo į pietus įrengti atviras medienos sandėlis, muitinės sandėliai.

1990 m. „Progreso“ pastatų komplekse prie Kalnupės gatvės įsikūrė S. Jokužio leidykla – spaustuvė. Taip pat prie „Progreso“ prie Klanupės gatvės atsirado degalinė ir sunkvežimių plovykla su servisu.

Gyvenamųjų namų statyba paskutiniajame XX a. dešimtmetyje buvo tik pabaigiama, t. y. kas buvo pradėta tarybiniais laikais. Tai 5-aukščiai namai Minijos gatvėje, Kalnupės g. kiemuose.

Jūreivystės mokyklos kompleksas buvo perduotas Klaipėdos Universitetui, kur įsikūrė Socialinių Mokslų Fakultetas.

Įmonės ir organizacijos

Žvejybos uostas yra gyvenamasis rajonas, tačiau čia veikia ir keletas organizacijų, daugiausia šalia uoste esančios įmonės, Klaipėdos Keleivinio Transporto įmonė, Lietuvos Kraujo centro Klaipėdos padalinys ir kitos organizacijos.

Švietimas

I.Simonaitytės pagrindinė mokykla

Žvejybos uosto mikrorajone yra Ievos Simonaitytės pagrindinė mokykla (buvusi 15-oji vidurinė mokykla), Pamario vidurinė mokykla (buvusi 13-oji vidurinė mokykla). Taip pat čia veikia Klaipėdos Universiteto Socialinių Mokslų Fakultetas.

Besiribojantys kiti Klaipėdos mikrorajonai

Kartono kombinato rajonas – iš šiaurės.

• Gandrališkės, Dubysa, Baltijos mikrorajonas, Poilsis – iš rytų.
• Smeltė – iš pietų.