Vaikų darželis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Žaidžiantys vaikai vaikų darželyje 1961 m. Vokietija.
 Ambox globe content.svg  Manoma, kad šis straipsnis skiria per mažai dėmesio vieniems geografiniams regionams ir per daug – kitiems.
Jei galite, subalansuotai perrašykite straipsnį, neskirdami jokiam regionui perdėto dėmesio. Taip pat galite padėti susitarti dėl sprendimo diskusijų puslapyje.

Vaikų darželis – privati arba vieša ikimokyklinio ugdymo įstaiga, paprastai skirta vaikams nuo dviejų iki penkerių ar šešerių metų. Vaikai mokomi pagrindinių įgūdžių, naudojant žaidimus ir kitas mažamečiams pritaikytas ugdymo priemones. Egzistuoja įvairūs vaikų darželio tipai, tarp jų miško vaikų darželis ir kt.

Apžvalga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaikų darželis, tai ugdymo įstaiga skirta ikimokyklinio amžiaus vaikams, pvz: Vokietijoje vaikai turi būti sulaukę triejų, Šveicarijoje keturių, o Austrijoje - mažiausiai dviejų su puse metų amžiaus. Sudarant darželio grupes vaikai skirstomi pagal amžių. Grupės sudaromos pradedant nuo lopšelinokų iki paruošiamosios grupės. Remiantis pirmuojo vaikų darželio įkūrėju Frydrichu Vilhelmu Augustu Friobeliu, tai buvo terminas aprėpiantis visas ikimokyklinio amžiaus ugdymo įstaigas. Šis terminas sujungia mokslo, vaikų ugdymo ir vaikų priežiūros sritis. Darželiai atsoja vaikų auklėjimą šeimose, bei atveria naujas galimybes mokytis už šeimos rato ribų. Ikimokyklinį ir mokyklinį ugdymą reguliuoja švietimo sistema.

Vaikų darželyje

Vaikų darželio lankymo modeliai:

  • Valandinis vaikų auklėjimas
  • Nepilnos dienos vaikų auklėjimas (nuo ryto iki pietų arba po pietų iki vakaro)
  • Pilnos dienos vaikų auklėjimas.

Pilnos dienos vaikų auklėjimas Vokietijoje dažnai yra vadinamas dieniniu vaikų darželiu (vok. Kindertagesstätte) arba dieniniais namais vaikams (vok. Tagesheim). Taip pat yra siūlomi ir kitokie lankymo modeliai pvz. nuo ankstyvo ryto (5:30 val.) iki vėlyvo vakaro (20 val.) ir užimtumas savaitgalio dienomis.

Taip pat egzistuoja, bei gydomosios ir specifinės pedagogikos vaikų darželiai. Šio tipo darželiuose yra auklėjami neigalūs, reikalaujantys specialios priežiūros ar turintys sveikatos negalavimų vaikai. Yra ir kitokio pedagoginio pobūdžio darželių pvz. miško vaikų darželiai (vok. Waldkindergarten), ūkio vaikų darželiai (vok. Bauernhofkindergarten), Montessori pedagogikos vaikų darželiai (vok. Montessorikindergarten), vaikų darželis miško kaimas (vok. Waldorfkindergarten). Kai kuriuose darželiuose yra orientuojamasi į užsienio kalbą ir kitos šalies pedagoginius pagrindus. Lietuvoje pvz. lenkiškus[1] ir rusiškus[2][3], o Vokietijoje pranzūziškus, itališkus arba ispaniškus. Skirtingo amžiaus vaikus (lopšelis, darželis ar prailgintos dienos grupė) arba pagal poreikius (vaikai su negalia, ypatingesniais poreikiais) stengiamasi integruoti su kitais vaikais.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Istoriniai užkulsiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pramonės revoliucijos metu žmonėms kraustantis iš provincijos į miestus. Tai dramatiškai keitė daugiavaikių šeimų socialinę aplinką, kurioje augo vaikai. Ženkliai padidėjo pramoninės gamyboje dirbančių moterų skaičius. Tuo tarpu vaikai gyveno ypač greitai augančiuose didmiesčių daugiabučių rajonuose. Vaikų gyvenymo salygos buvo ypač prastos.

Nuo vaikų priežiūros įstaigų iki vaikų darželio kaip pedagoginės įstaigos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Užrašas ant namo Hamburgas, Vokietija „Vaikų priežiūros įstaiga iš 1852 m.“.
Frydrichas Friobelsas pirmojo vaikų darželio įkūrėjas.

Šiandieninems, valstybės pripažintiems, vaikų darželiams aprašyti XIX a. egzistavo daug skirtingų pavadinimų. Vaikų darželiai buvo vadinami „mažamečių vaikų mokyklomis“ arba „mažamečių vaikų priežiūros įstaigomis“. Tuo metu vaikų darželiai dažniausiai vadovavosi Frydricho Friobelso sukurta pedagogika, o taip vadinamoje „mažamečių vaikų mokykloje“ arba „mažamečių vaikų priežiūros įstaigoje“ nebuvo vadovaujamasi konkrečia ir vientisa pedagogika. Bavarijos karalystėje 1839 m. „mažamečių vaikų mokyklos“ pavadinimas buvo netgi uždraustas, nes šias paslaugas teikė privatūs asmenys, o valstybės pripažintos įstaigos. Bavarijos vaikų auklėjimo sistemos programoje nebuvo tokios atšakos[4]. Viena iš pirmųjų valstybės pripažintų vaikų auklėjimo įstaigų buvo įkurta 1780 m. Štraubinge (dab. Vokietija)[5][6]. Jau 1760 m. pastorius Oberlinas Belmonto kaime (Elzasas) įkūre taip vadinamają „mezgimo mokyklą“[7]. „...mes rasime esminę kombinaciją tarp vaikų darželio ir prailgintos dienos vaikų grupės“ (Psczolla o. J., S. 10)[7]. Visoms ikimokyklinio amžiaus mokymo įstaigoms didelę reikšmę turėjo visų pamiršta grafienė Tereza fon Brunsvik (veng. Therese Brunsvik). 1828 m. birželio 1 d. Budoje (dab. Budapeštas) ji įkūrė pirmąją vaikų auklėjimo įstaigą pavadinimu „Angelų sodas“. Jaunystėje ji gyveno Šveicarijoje, kur ji sutiko Johaną Henriką Pestalozzi (it. Johann Heinrich Pestalozzi). Šis susitikimas buvo lemtingas jos ateičiai. Ji buvo to meto moterų išsilavinimo pavyzdžiu Vengrijoje. Grafienė Tereza fon Brunsvik pati įkūrė vienuolika valstybės pripažintų mažamečių vaikų auklėjimo įstaigų, profesinę mokyklą, aukštesniąją mergaičių mokymo įstaigą (bendradarbiaujant su savo dukterėčia Blanka Grėfin fon Teleki) ir namų agronomių mokyklą. 1837 m. ji sukūrė mažamečių vaikų priežiūros susivienijimą. Ji savo pedagoginę patirtį perdavė keliaudama į Vokietiją (Miuncheną, Augsburgą), Angliją, Italiją ir kitas šalis. Iki jos mirties 1861 m. valstybinių vaikų auklėjimo įstaigų skaičius užaugo iki 80-ies. Grafienė skatino vyriausybę reguliuoti auklėtojų mokslą ir parašė keletą knygų apie ankstyvojo amžiaus auklėjimo svarbą. Nuo 1837 m. Vengrijoje tęsėsi nenutraukiamai auklėtojų apmokymai, o 1959 m. rugsėjo 1 d. šis mokslas tapo aukštosios mokyklos studijų programa.

Frydricho Friobelso vaikų daržėlis Bad Blankenburge.

XVIII a. pabaigoje buvo įkurti pirmieji mažamečių vaikų priežiuros namai. Tai padarė Johanas Frydrichas Oberlinas (pranc. Johan Friedrich Oberlin), Luise Šepler (pranc. Louise Scheppler) ir Paulina zur Lipe (vok. Pauline zur Lippe) miestuose, kuriuose gyveno[8]. O 1840 m. birželio 28 d. Frydrichas Vilhelmas Augustas Friobelis Blankenburge (Tiuringija) įkūrė pirmąjį „vaikų darželį“, kuriame vaikai ne tik buvo prižiūrimi, bet taip pat mokomi ir auklėjami. Šiam įvykiui atminti 2015 m. birželio 6 d. Vokietijoje buvo išleistas 215 euro centų vertės pašto ženklas. Jis buvo sukurtas grafikės Lizos Rioper (vok. Lisa Röper) iš Kaselio. Terminą „vaikų darželis“ Frydrichas Vilhelmas Augustas Friobelis sugalvojo 1840 m. pavasarį keliaudamas iš Blankenburgo į Kailhau[9]. Jo nuomone vaikas vaikų darželyje turėjo buti kaip augalas - prižiūrimas ir puoselėjamas. Pradinė vaikų darželio funkcija turėjo būti skirta ne tik vaikams nuo 2 iki 7 metų, bet ir jų motinoms. Ten jos turėjo pasisemti pedagoginių žinių ir jas perteikti auklėjime. Vaikų darželis turėjo duoti teigiamą impulsą šeimai.

Vaikų daržėlis apie 1885 m. (Johann Sperl paveikslas)

Dviem metams prieš pirmojo darželio įkūrimą Marlishoizerio pastorius Johanas Samuelis Ferdinandas Blumrioderis (vok. Johann Samuel Ferdinand Blumröder) Švarcburgui-Sonderhauzenui priklausančiam kaime įkūrė mažamečių vaikų priežiūros įstaigą. Jau 1835 m. Erfurte gimęs teologas ir pedagogas Karlas Rainthaleris (vok. Karl Reinthaler)[10] (1794-1863 m.) paskatino įkurti mažamečių vaikų priežiūros įstaigą, kurioje taip pat turėjo būti prižiūrima ir vaikų sveikata. Įstaiga išgarsėjo kaip mokyklinis susivienijimas. Kartu su penkiais miesto „gerbiamais vyrais“ 1835 m. gegužės 23 d. valdiškosios neturtingųju komisijos dėka buvo pasirašyta įkūrimo pažyma. Pasak to meto išsaugotų dokumentų, 1835 m. liepos 20 d. prie ligoninės vartų, kurioje vaikai turėjo būti saugojami ir prižiūrimi, buvo sulaukta tik vienos motinos su vaiku (laukiama buvo dvylikos). Pačio Karlo Rainthalerio apmokyta moteris auklėjo nuolat didėjantį vaikų būrį, kuris sparčiai padidėjo nuo 20 iki 30 asmenų[11].

Mažamečių vaikų mokykla apie 1900 m. Bernas, Šveicarija (Alberto Ankerio paveikslas)

Iki 1846 m. jau buvo sukurti „tikrieji“ vaikų darželiai, kurie rėmėsi Friobelso pedagogikos metodais. Šie darželiai buvo įsikūrę Anaburge, Liunene, Dresdene, Frankfurte prie Maino ir Homburge.

1851 m. Prūsijos karalystėje „dėl ateistinių tendencijų“ vaikų darželiai buvo uždrausti. Už tai atsakingas buvo tuometinis Prūsijos karalystės ministras Karlas Otto von Raumeris. Jo ministerija buvo atsakinga už mediciną, švietimą ir tikybą. Jis nusprendė, jog Friedricho Friobelso pedagoginis požiūris buvo „pagedęs“ ir nepagrįstas (cit. pagal Nacke 1853, S. 358). Bavarijos karalystės vidaus reikalų ministerija 1851 m. taip pat uždraudė vaikų darželius. Žiaurus likimas ištiko vaikų darželius, kurie buvo sutapatinti su laisvamanių bendruomenėmis ir jų socialistinėmis idėjomis[12]. Ministerija rėmėsi tuo, kad tokio pobudžio įstaigos yra žalingos ir yra butina kruopščiai jas stebėti (cit. pagal Abdruck der bayerischen Verbotsentschließung in Lange 2013, S. 195). Prūsijos ir Bavarijos karalystėse nekliudomai ir toliau veikė mažamečių vaikų priežiūros įstaigos, kurios buvo ir toliau remiamos valstybės. Vyriausybė iš esmės netrukdė vaikų auklėjimui, tik leido tai daryti valstybės pripažintuose įstaiguose. Jos turėjo būti ištikimos valstybei. 1852 m. Bavarijos karalystėje egzistavo 91 mažamečių vaikų priežiūros įstaiga, kuriuose buvo prižiūrimi 6 796 vaikai[13]. 1860 m. Bertos fon Marenholtz-Biulov (vok. Bertha von Marenholtz-Bülow) ir politiko Adolfo Lete (vok. Wilhelm Adolf Lette), palaikančio socialines idėjas, vaikų darželių draudimas buvo panaikintas. To dėka atsivėrė galimybė vaikų darželių kūrimui. Ypatingai tuom užsiėmė moterys, kurios buvo Friobelso pasekėjos. Pavyydžiui, Angelika Hartman (vok. Angelika Hartmann) 1864 m. Kėtene (Anhaltas) įkūrė vaikų darželį pagal Friobelio pedagogines idėjas[14][15], o 1876 m. „Leipcigo Friobelio susivienijimą“.

Mažamečių vaikų mokykla apie 1889 m. Hamburgas

Pedagogas Augustas Kioleris (vok. August Köhler) taip pat buvo svarbus žmogus vaikų darželių vystymesi. 1863 m. jis kartu su Eleonora Hervart (vok. Eleonore Heerwart[16]), Mina Šelhorn (vok. Minna Schellhorn), Julie Trabert (vok. Julie Traberth) ir Auguste Mioder (vok. Auguste Möder)[17] inicijavo ir įkūrė „Vokietijos Friobelso bendruomenę“. 1872 m. Tiuringijoje buvo įkurta bendrinė Friobelso bendruomenė ir 1873 m. „Vokietijos Friobelso Sąjunga“. Kioleris išvystė „Kiolerio-vaikų darželio pedagogiką“. Taip pat buvo pirmasis redaktorius, laikraščio skirto vaikų darželiams, kurie 1860 m. vadinosi „Vaikų darželis ir pradinė mokykla“[18].

XX amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokietijos imperijoje 1910 m. vaikų, kurie lankė vaikų auklėjimo ir ugdymo įstaigas (mažų vaikų priežiūros įstaiga, mažų vaikų mokykla ir vaikų darželis) skaičius išaugo iki 13 %. Šis procentas išsilaikė ir Veimaro respublikoje. Pirmojo pasaulinio karo metais dauguma vaikų, kurių tėvai buvo fronte, o mamos dirbo karo pramonėje, lankė „karo vaikų darželius“[19].

1919 m. Hamburge pradėjo veikti pirmasis kurčnebylių vaikų darželis, kuris veikė kartu su kurčnebylių draugija[20].

Maždaug nuo 1920 m. smarkiai paplito Montesori pedagogika. 1925 m. Klara Grunvald (vok. Clara Grunwald) įsteigė vokikiškąją Montesori bendruomenę, o Kėte Štern (vok. Käthe Stern) skatino sukurti „išplėstinę Montesori pedagogikos sistemą“. Ši sistema turėjo apjungti Friobelso ir Montesori pedagogikos rūšis. Ji turėjo atsižvelgti į naujausius atradimus psichologijos srityje.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lenkiškų darželių Vilniuje žemėlapis
  2. Darželio „Saulutė“ puslapis
  3. Delfi puslapio informacija
  4. Christian Lange: Öffentliche Kleinkindererziehung in Bayern. Die Rolle des Staates bei der Definition einer Lebensphase im 19. Jahrhundert. Vittorio Klostermann 2013, ISBN 978-3-465-04190-0, S. 144 ff.
  5. vgl. http://www.kindergartenpaedagogik.de/414.html
  6. Bayerisches Staatsministerium o. J., S. 8
  7. 7,0 7,1 http://www.kindergartenpaedagogik.de/166.html
  8. Portal zur westfälischen Geschichte
  9. zur Herkunft der Wortfindung Kindergarten siehe Erning/Gebel 2001, S. 23–51 u. insbesondere Hohenfels 2006
  10. [1]
  11. Heidrun Lehmann / 6. August 2010 / TLZ, http://www.tlz.de/startseite/detail/-/specific/Jubilaeum-der-Warte-und-Pflegeanstalt-fuer-kleine-Kinder-855629632
  12. vg. Lange 2013, S. 186 ff.
  13. vg. Lange 2013, S. 305
  14. vgl. Berger 1995
  15. Manfred Berger: Frauen in der Geschichte des Kindergartens
  16. Webarchiv | url= http://www.creathur.de/froebel/leben/zeitgen/heerwart.htm | archive-is= 20120731 | text= Eleonore Heerwart (1835-1911) auf: creathur.de
  17. vgl. Berger 1995, S. 77
  18. Heiland 2001, S. 53
  19. Achim Konejung Das Rheinland und der Erste Weltkrieg, S. 110: Kriegskindergarten des Vaterländischer Frauenverein|Vaterländischen Frauenvereins für den Landkreis Bonn, 2014 ISBN 978-3-939722-90-8
  20. Berger 1998, S. 142

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Aden-Grossmann, Wilma: Der Kindergarten: Geschichte – Entwicklung – Konzepte. Weinheim: Beltz 2011
  • Aden-Grossmann, Wilma: Monika Seifert – Pädagogin der antiautoritären Erziehung. Eine Biografie. Frankfurt: Brandes & Apsel 2014
  • Werner Volkert: Die Kindertagesstätte als Bildungseinrichtung. Neue Konzepte zur Professionalisierung in der Pädagogik der frühen Kindheit. VS-Verlag, Wiesbaden 2008, ISBN 978-3-531-16173-0.
  • Kindergartens and Cultures: The Global Diffusion of an Idea. Hrg. von Roberta Wollons und Roberta Lyn Wollons, Yale University Press, 2000, ISBN 0-30-007788-2.
  • Harald Georgii: Rechtsanspruch auf einen Kindergartenplatz. Neue Juristische Wochenschrift (NJW) 1996, 686.
  • Manfred Berger: 150 Jahre Kindergarten. Ein Brief an Friedrich Fröbel. Frankfurt/Main 1990, ISBN 3-925798-47-1.
  • Manfred Berger: Kindergarten und Kleinkindpädagogik in der SBZ/DDR. Saarbrücken 2014.
  • Manfred Berger: Der Kindergarten von 1840 bis in die Gegenwart. Ein (fiktiver) Brief an Friedrich Fröbel zur 175-jährigen Geburtstagsfeier seiner vorschulischen Einrichtung. Saarbrücken 2015.
  • Manfred Berger: Die Geschichte des Kindergartens – Etappen der öffentlichen Kleinkindererziehung von den Anfängen bis zur Gegenwart (Drei Teile), in: Irmgard M. Burtscher (Hrsg.): Handbuch für Erzieherinnen in Krippe, Kindergarten, Kita und Hort, München 2015
  • Manfred Berger: Geschichte des Kindergartens. Von den ersten vorschulischen Einrichtungen des 18. Jahrhundert bis zur Kindertagesstätte im 21. Jahrhundert, Frankfurt/Main 2016
  • Walter Ellermann: Bildungsarbeit im Kindergarten erfolgreich planen. Cornelsen, Berlin, Düsseldorf, Mannheim 2007.
  • Günter Erning/Michael Gebel: „Kindergarten“ – nicht von Fröbel? Zur Wortgeschichte des „Kindergartens“. In: Friedrich-Fröbel-Museum (Hrsg.): Sind Kinder kleine Majestäten? Bad Blankenburg 2001.
  • Walter Catherine, Fasseing Karin: Kindergarten – Grundlagen aktueller Kindergartendidaktik. ProKiga-Lehrmittelverlag, Winterthur/Schweiz 2002, ISBN 3-907578-60-0
  • W. E. Fthenakis, M. R. Textor: Pädagogische Ansätze im Kindergarten, Weinheim, Basel, Beltz Verlag, 2000
  • Katrin Kogel (Hrsg.), Norbert Kühne (Hrsg.): Praxisbuch Sozialpädagogik, Bände 1–8, Bildungsverlag EINS, Troisdorf 2005–2009
  • Franz Michael Konrad: Der Kindergarten. Seine Geschichte von den Anfängen bis in die Gegenwart. Lambertus Verlag, Freiburg 2004, ISBN 3-7841-1532-2
  • Ministerium für Volksbildung (Hrsg.): Programme für die Bildungs- und Erziehungsarbeit im Kindergarten, Berlin 1986
  • Wilma Aden-Grossmann: Der Kindergarten. Geschichte – Entwicklung – Konzepte. Beltz Verlag, Weinheim und Basel 2011 ISBN 978-3-407-62771-1
  • Netti Christensen: Einige Bemerkungen zur Frage der Planung. In: Neue Erziehung im Kindergarten, 1951/H. 1, S. 2 ff.
  • Bayerisches Staatsministerium für Arbeit und Sozialordnung, Familie und Frauen (Herausgeber): Geschichte des Kindergartens in Bayern. Von der Bewahranstalt zur modernen Bildungseinrichtung. München o. J.
  • Helmut Heiland: Friedrich Fröbels Beziehungen zu Quetz. In: Anfänge des Kindergartens des Friedrich-Fröbel-Museum, Band 2, Bad Blankenburg 2000.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]