Maneičių piliakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Maneičių piliakalnis
[[Image:|250px]]

Maneičių piliakalnis
Koordinatės
55°35′54.6″ š. pl. 25°42′30.9″ r. ilg. / 55.598500°š. pl. 25.708583°r. ilg. / 55.598500; 25.708583Koordinatės: 55°35′54.6″ š. pl. 25°42′30.9″ r. ilg. / 55.598500°š. pl. 25.708583°r. ilg. / 55.598500; 25.708583
Savivaldybė Utenos rajonas
Seniūnija Daugailių seniūnija
Aukštis 10 m
Plotas 30x18
Naudotas I tūkstantmetis – II tūkstantmečio pradžia
Žvalgytas 1958, 1970
Tirtas 1996 m.
Registro Nr. AR1336 / A930KP / 4270, 24059, 3612

Maneičių piliakalnis su gyvenviete, Sudeikiaipiliakalnis (unikalus objekto MC kodas 3612; Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR1336; registro iki 2005 m. balandžio 19 d. Nr. A930KP) ir gyvenvietė (unikalus objekto MC kodas) Utenos rajono savivaldybės teritorijoje, Ruklių miške, Daugailių seniūnija. Pasiekiamas iš kelio SudeikiaiRadeikiai pasukus į kairę šiaurėn, pavažiavus Alaušo rytiniu krantu per miškus einančiu keliu laikantis kairės 2 km iki poilsiavietės Alaušo krante – yra 200 m į dešinę šiaurėje.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, 150 m į rytus nuo Alaušo ežero rytinio kranto. Aikštelė keturkampė, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 30x18 m dydžio. Joje rasta brūkšniuotos ir grublėtos keramikos. Pietiniame krašte supiltas 0,4 m aukščio, 6 m pločio pylimas. 2 m žemiau aikštelės pietinio krašto yra 9 m pločio terasa, už kurios iškastas 6 m pločio, 0,2 m gylio griovys, už jo supiltas 0,3 m aukščio, 5 m pločio antras pylimas. Už šio pylimo iškastas antras 4,5 m pločio, 0,2 m gylio griovys, supiltas trečias 0,4 m aukščio, 7,5 m pločio pylimas ir iškastas trečias 6 m pločio, 0,2 m gylio griovys. Už jo toliau į pietus yra pylimo formos natūralus 1,5 m aukščio iškilimas. Šiauriniame šlaite, 4 m žemiau aikštelės, yra 9 m pločio terasa. Šlaitai statūs, 10 m aukščio.

Piliakalnis labai suardytas arimų, kurie beveik sunaikino jo pylimus. XIX a. pabaigoje minimi buvę 4 pylimai: du didesni abiejuose aikštelės kraštuose, mažesni šlaituose. Iš rytinės pusės minimas buvęs 6,5 m pločio įvažiavimas į piliakalnį, apsaugotas 23 m ilgio, 1,4 m aukščio pylimų. [1] Piliakalnis apauga lapuočiais medžiais ir krūmais.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1958 m. ir 1970 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus. [2] Pavieniai archeologiniai radiniai – lipdytų puodų šukės brūkšniuotu ir grublėtu paviršiais (blogai išlikusios) rasti 1996 m., 2005 m. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu - II tūkstantmečio pradžia. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl paskelbimo kultūros paminklu – 1998-05-19; Nr.612. Paminklo teritorijos plotas 77789 m². Vizualinio apsaugos zonos pozonio plotas 1255000 m².

Gyvenvietė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pietinėje, vakarinėje, šiaurinėje ir šiaurės rytų papėdėse yra 7 ha ploto I tūkstantmečio papėdės gyvenvietė. 1996 m. Kultūros paveldo centras, vadovas Zenonas Baubonis gyvenvietės vakariniame pakraštyje ištyrė bendrą 40 m² plotą, rado iki 20 cm storio kultūrinį sluoksnį. Kultūrinis sluoksnis: vakarinėje gyvenvietės dalyje nuo 10 iki 80 cm storio kultūrinio sluoksnio liekanos su lipdytų puodų šukėmis, molio tinku ir laužavietėmis, o pietvakarinėje tarp piliakalnio papėdės ir daubos – intensyvus kultūrinis sluoksnis su lipdytų puodų pavienėmis šukėmis, židinių degusiais akmenimis. Kultūrinis sluoksnis iki XX a. pabaigos buvo ariamas, šiuo metu dirvonas su jaunu pušynėliu bei pavieniais lapuočių medeliais ir krūmais. Tarp piliakalnio pietvakarinės papėdės ir daubos suartas maždaug 15x15 m dydžio plotas. Pietvakarinėje dalyje, smėlio kalvelėje, važinėjant automobiliais, ardomas paviršius.

Tautosaka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasak padavimų senovėje ant piliakalnio stovėjusi bažnyčia ir lietuvių kunigaikščių įtvirtinimai.

Aplinkiniai piliakalniai[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Šeimyniškių piliakalnis 8 km Šikšnių piliakalnis 3,5 km Gutaučių piliakalnis 6 km Blank-50px.png
Gaigalių piliakalnis (Utena) 8 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Daugailių piliakalnis 8 km
Nolėnų piliakalnis 7 km Vaikutėnų piliakalnis 7 km Ruklių piliakalnis 1 km
Nuodėgulių piliakalnis 4 km

Pastaba:
Norėdami pamatyti Vikipedijoje aprašytų gyvenviečių ir kultūros paveldo objektų žemėlapį paspauskite prie koordinačių esančią Žemės ikoną

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Покровский Ф. В. Археологическая карта Ковенской губернии. Вильна, 1899, c. 101.
  2. Lietuvos TSR archeologijos atlasas, II Piliakalniai, Vilnius, Mintis, 1975 m. t. 2 p. 103 (Nr. 413)
  • Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p. 200
  • Lietuvos piliakalniai: atlasas. Vilnius, 2005, t. 3, p. 242, 243.
  • Lietuvos TSR archeologijos atlasas. Vilnius, 1975, t. 2, p. 103.
  • Kultūros paminklų enciklopedija. V. 1998. T. 2. P. 154–155.
  • Kultūros vertybės pagrindinis dosjė: A930KP, Maneičių piliakalnis su gyvenviete. Vilnius, 1998. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka.
  • Jonas Balčiūnas. Maneičių spėjamo kapinyno (Utenos r.) 2000 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita. Vilnius, 2000. Lietuvos istorijos instituto rankraštynas, f. 1, b. 3533.
  • Zenonas Baubonis; Bronius Dakanis. Maneičių piliakalnio gyvenvietės žvalgomieji tyrinėjimai. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 metais. Vilnius, 1998, p. 55-56.
  • Zenonas Baubonis. Maneičių piliakalnio senovės gyvenvietės, AR 1336, Utenos r. 1996 m. žvalgomųjų archeologijos tyrimų ataskaita. Vilnius, 1997. Lietuvos istorijos instituto rankraštynas, f. 1, b. 2835.
  • Bronius Dakanis. Maneičių piliakalnio su gyvenviete (A930KP; Utenos r.) 2007 m. žvalgymo teritorijos nustatymui ataskaita. Vilnius, 2007. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka.
  • Vytautas Daugudis. 1970.V.29–VI.27 archeologinių paminklų, esančių Anykščių, Molėtų, Rokiškio ir Utenos rajonuose žvalgymo duomenys. Vilnius, 1970. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka, f. 27, ap. 1, b. 15, p. 47.
  • Algirdas Girininkas; Romas Jarockis; Gintautas Zabiela. Nauji archeologijos paminklai Rytų Lietuvoje. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 metais. Vilnius, 1990, p. 191-193.
  • Algirdas Girininkas, Gintautas Zabiela. Nauji archeologijos paminklai Rytų ir Pietų Lietuvoje. Vilnius, 1989. Lietuvos istorijos instituto rankraštynas, f. 1, b. 1620.
  • Elena Grigalavičienė. Maneičių piliakalnis. Kultūros paminklų enciklopedija: Rytų Lietuva. Vilnius, 1998, t. 2, p. 154-155.
  • Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva. Vilnius, 1991, t. 2, p. 118.
  • Ona Kuncienė. Žvalgomosios archeologinės ekspedicijos dienoraštis (1958 05 26-06 27). Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka, f. 7, ap. 1, b. 34. p. 13-14.
  • Lumpickienė, R. TSRS istorijos ir kultūros paminklai. Pasas. 1987. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka.
  • Ona Navickaitė. Archeologinio paminklo pasas. 1958. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka.
  • Neringa Norvilaitė. Maneičių piliakalnio su gyvenviete (A930KP) (Utenos r.) gyvenvietės 2007 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita. Vilnius, 2007. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka.
  • Tadas Šidiškis. Lietuvos alkakalnių tyrimai. V., 1992
  • Petras Tarasenka. Lietuvos archeologijos medžiaga. Kaunas, 1928, p. 239.
  • Adolfas Tautavičius. 1970 metų žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Molėtų, Širvintų, Ukmergės Anykščių, Utenos rajonuose ataskaita. Vilnius, 1970. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka, f. 7, ap. 1, b. 140, p. 145-150.
  • Valstybės archeologijos komisija. Dokumentai dėl Utenos apskrities Aluntos, Skiemonių, Daugailių, Linkmenų valsčių ir Zarasų apskrities archeologijos paminklų apsaugos (1922-1939). Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka, f. 1, ap. 1, b. 40, p. 284-294.
  • Gintautas Zabiela. Lietuvos medinės pilys. Vilnius, 1995, p. 11, 21, 198.
  • Gintautas Zabiela. 1985 m. MMT žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Utenos r. ataskaita. V., 1986. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka, f. 27, ap. 1, b. 122, p. 173-176.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]