Zoknių aerodromas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
|
Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų. Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. |
| Tarptautinis Šiaulių oro uostas | |||
| |||
| IATA: SQQ - ICAO: EYSA | |||
|---|---|---|---|
| Parametrai | |||
| Aerodromo tipas | civilinis ir karinis | ||
| Miestas | Šiauliai | ||
| Aukštis virš jūros lygio | 135 m | ||
| Koordinatės | 55°53′36″ š. pl. 023°23′42″ r. ilg. / 55.89333°š. pl. 23.39500°r. ilg. | ||
| Tinklalapis | Šiaulių oro uostas | ||
| Kilimo ir tūpimo takai | |||
| Kryptis | Matmenys | Danga | |
| ilgis (m) | plotis (m) | ||
| 14/32 | 3500 | 45 | asfaltas |
Zoknių aerodromas – aerodromas Šiauliuose, Zoknių gyvenvietėje. Tarptautinės oro transporto asociacijos IATA indeksas SQQ. Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos ICAO kodas EYSA. Kryptis 14/32.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1930–1940 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Iki 1930 m. buvo žinomas tik Zoknių dvaras, su aviacija susijęs tik tiek, kad 1924 m. šio dvaro laukuose buvo nusileidę karo lakūnų S. Stanaičio ir Leonardo Peseckio pilotuojami lėktuvai. Šie vyrai tada atskrido į 1920 m. kovose su lenkais žuvusio ir Šiaulių kapinėse palaidoto lakūno Juozo Kumpio minėjimą gimnazijoje. Pučiant stipriam vėjui ir dar tarp elektros laidų Zokniuose tąsyk neišdrįso leistis vėliau drąsiu žygiu per Atlantą išgarsėjęs Steponas Darius.
Aviacijos pradžioje specialių oro uostų ir nereikėjo – lėktuvai galėjo nusileisti bet kuriame lygiame lauke. Be to, iki 1928 m. Lietuvos karo aviacija turėjo tik 55 senus lėktuvus, kurie tilpo Kauno (Aleksoto) aerodrome.
Tais metais įsigijus 15 itališkų naikintuvų FIAT C.R.20 ir 20 lengvųjų bombonešių Ansaldo A. 120, o nuo 1930 m. pradėjus gaminti lietuviškus A. Gustaičio konstrukcijos lėktuvus ANBO-III ir ANBO-V, teko ieškoti naujos vietos aerodromui. Karo lakūnų dėmesys nukrypo į šalia Šiaulių plytinčius Zoknių dvaro laukus, kuriuose dėl žvyringo grunto vanduo nesilaikydavo net per didžiausias liūtis. Greitai čia buvo pastatyti du angarai lėktuvams, štabo pastatas, kareivinės. Zoknių oro uosto gimtadienis – 1931 m. birželio 1 d., kai iš Kauno buvo perkeltos 3-oji ir 4-oji žvalgybos eskadrilės bei jų lėktuvai LVG C.VI ir Albatros C.XV. Pirmuoju bazės viršininku buvo paskirtas majoras Leonardas Peseckas, o 1934–1940 m. jai vadovavo pulkininkas leitenantas Jonas Liorentas.
1933 m. 3-oji eskadrilė papildoma 18 bombonešių Ansaldo A.120, o 4-oji 1935 m. – ANBO-IV. Trečiajai eskadrilei buvo perduotas ir Felikso Vaitkaus lėktuvas Lituanica II, kuriuo jis 1935 m. perskrido Atlantą. 1934 m. spalio 15 d. 4-osios eskadrilės vadu paskirtas majoras Juozas Jankauskas. 1939 m. 4 – oji eskadrilė apginkluojama vienais moderniausių Europoje, Lietuvoje pagamintais žvalgybos lėktuvais ANBO-41.
Išplėstas ir aerodromas. Už 5 km pelkėse prie Šilėnų įrengtas poligonas, kuriame lakūnai mokėsi mėtyti bombas. Zokniuose pastatyti nauji angarai, lėktuvų remonto dirbtuvės, kurių viršininku paskiriamas vėliau garsus lėktuvų ir sklandytuvų konstruktorius Bronius Oškinis. 1938 m., šiam išvykus studijuoti į Berlyną, dirbtuvių viršininku tapo būsimasis Meškuičių kolūkio pirmininkas A. Gerdaitis.
1937 m. į Zoknius perkeliama ir 5-oji eskadrilė, ginkluota naikintuvais Letov Š-20 („Šmolik“) ir FIAT C.R.20, o 1938 m. pasenusius naikintuvus pakeičia modernūs angliški metalinės konstrukcijos Gloster Gladiator, teigiamai užsirekomendavę per Suomijos – SSRS karą ir Maltos gynyboje. Suomiai jų turėjo 150, Lietuva – 14.
Okupacijų metais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1940 m. Lietuva okupantui pasidavė be mūšio. Nei vienas lėktuvas nepakilo ir iš Zoknių. 1940 m. birželio 16 d. apie 13 val., kaip pasakojo visa tai matęs Lietuvos aviacijos istorikas Jonas Balčiūnas, virš Zoknių pasirodė pirmasis sovietų naikintuvas. Apsukęs pora ratų jis nusileido, ir netrukus nuo Radviliškio pusės pasigirdo lėktuvų gausmas – ore pasirodė transporto lėktuvų TB-3 armada. Po jų banga po bangos Zokniuose leidosi naikintuvai I-15, I-16, bombonešiai SB-2.
Nuo tos dienos iš Zoknių kilo ir leidosi tik tarybiniai lėktuvai, lietuviški buvo uždaryti angaruose arba patraukti į šalį, o mūsų lakūnai, nors ir priimti į Raudonąją Armiją, buvo nušalinti nuo skridimų. Tik spalio 23 d. 9 ANBO-41 su paskubomis ant Vyčio kryžių uždažytomis raudonomis žvaigždėmis buvo perkelti į Ukmergę. Kai, įsibėgėję tik 100 metrų, lėktuvai atsiplėšė nuo žemės ir šovė į dangų, tarybiniai lakūnai nustebę išsižiojo – tokio manevringumo jie nebuvo matę. Tačiau, nepaisant puikių skridimo charakteristikų, Lietuvos karo lėktuvai, tarp jų ir Lockheed 5 Vega („Lituanica II“) buvo nuvežti į Šilėnų poligoną ir tapo taikiniais tarybinių lakūnų bomboms. Tarsi pasityčiojimui, 1940 m. rugpjūčio 27 d. savo kūdikio, Lietuvos karo aviacijos likvidacinės komisijos pirmininku buvo paskirtas generolas Antanas Gustaitis. 1940 m. spalio mėn. Lietuvos karo aviacijos lakūnai, mechanikai ir aptarnaujantis personalas buvo demobilizuoti. Gruodžio 31 d. likvidacinė komisija pasirašė Lietuvos karo aviacijos likvidavimo aktą ir nutraukė savo veiklą.
1941 m. birželio 22 d. Vokietijai užpuolus TSRS, jų lėktuvai Zoknių aerodrome taip pat tapo lengvu taikiniu vokiečių naikintuvams ir bombonešiams. Šiek tiek nukentėjo ir pakilimo takas. Vokiečių okupacijos metais Zoknių aerodromas buvo vėl atgijęs, čia bazuodavosi perkeliami į Rytus, o vėliau ir besitraukiantys Luftwaffe pulkai. O netoli aerodromo esančiame Pročiūnų miškelyje 1942–1944 m. vokiečiai šaudė Šiaulių miesto gyventojus. 1944 m. septyniose duobėse buvo rasti 732 žmonių palaikai.
1944 m. liepos mėn. puolant TSRS pajėgoms Zoknių aerodromas vėl bombarduojamas. Sugrįžus tarybinei kariuomenei, jis tampa fronto aerodromu, po karo jame įsikuria reguliarioji aviacija – 37-osios aviacijos armijos daliniai. 1950 m. karinė valdžia pradeda aerodromo išplėtimo darbus, nes į Šiaulius perkeliama strateginė aviacija. Senasis pakilimo takas buvo orientuotas į šiaurę, link artimiausių šalies sienų, bet vyraujantys vakarų vėjai pūtė lėktuvams į šoną, todėl naujiems takams buvo pasirinkta šiaurės – vakarų kryptis, išilgai geležinkelio. Tiesa, dalis pakilimo kelio ėjo virš miesto gyvenamųjų rajonų, bet tai valdžiai nebuvo problema – plėsdami aerodromą, jie nušlavė nuo žemės paviršiaus Margių, Bertužių, Pročiūnų, Aklinių ir Kirbaičių kaimus.
Iki 1957 m. buvo pastatyti du nauji pakilimo takai, vienas iš jų – 3,5 km ilgio ir 80 m pločio su 1,5 m storio skaldos ir žvyro bei 40 cm storio betono danga. Vėliau įrengtas ir trečiasis takas naikintuvams, pylimai sunkiųjų bombonešių ir radiolokacinio stebėjimo lėktuvų („skraidančių lėkščių“) stovėjimo aikštelėms, sumontuoti nauji angarai naikintuvams, pastatyta nauja lėktuvų remonto gamykla, kurioje dirbo 1015 šiauliečių. Aerodromas užėmė 750 ha plotą. Įrengus naujus takus ir perkėlus į Šiaulius naujus dalinius, senasis pakilimo takas beveik nebebuvo naudojamas.
Šiaulių aerodromas 1955 m. tapo vienu iš šešių TSRS teritorijoje, kur buvo dislokuoti naujausi tolimosios aviacijos bombonešiai Miasiščev M-4. Jų palydai dislokuotas vienas geriausių karo aviacijos naikintuvų pulkų, turėjęs 53 naikintuvus MIG-23. Vėliau juos pakeitė MIG-27. Į Šiaulius 1960 m. perkeltos radioelektroninės kovos ir žvalgybinės aviacijos lėktuvų AN-12 ir TU-126 eskadrilės, transportinės aviacijos lėktuvų IL-76 dalinys.
Netoli nuo Zoknių buvo įrengta požeminė atominių bombų saugykla, aerodromą apsupo keli raketinių bazių žiedai, o Šiaulių miestas tapo balta dėme tarybiniuose nekariniuose žemėlapiuose.
1988 m. aerodrome bei su juo susijusiuose daliniuose ir įmonėse dirbo ir tarnavo apie 25 000 žmonių.
Konversijos bandymai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Apie Zoknių aerodromo panaudojimą taikiems tikslams buvo pradėta galvoti vos prasidėjus „perestroikai“, o pirmieji šiuos pasiūlymus pateikė patys rusų kariškiai. Savo transporto lėktuvais jie siūlė gabenti miesto įmonių produkciją ir žaliavas joms. Kai kurios įmonės, susijusios su karine gamyba („Nuklonas“, Televizorių gamykla) kariškių paslaugomis naudojosi ir anksčiau. Zoknių kariškius sudomino spaudoje 1988 m. pradžioje pasirodę straipsniai apie laisvąsias ekonomines zonas.
Tačiau Lietuvoje įsibėgėjo Atgimimas. Zoknių aerodromo gimtadienį 1989 m. birželio 1 d. šiauliečiai paminėjo protesto maršu ir mitingu prie aerodromo vartų. „Kariniam aerodromui čia ne vieta“, „Šalin oro teršėjus“, „Požeminis liaudies vartojimo prekių kooperatyvas mums nereikalingas“ – tai tik dalis šūkių, kuriais sutikti iš karinės bazės atėję rusų kariškiai. Mitinge pirmą kartą viešai nuskambėjo mintis kurti Zokniuose laisvąją ekonominę zoną. Dalyvavo mitinge ir Toronto „Gintaro“ ansamblis – gal pirmieji užsieniečiai, po daugelio metų apsilankę Zokniuose. Didžiausias mitingo laimėjimas – sunkiesiems lėktuvams buvo uždrausta kilti virš miesto, drebinant pastatų langus ir trikdant šiauliečių ramybę.
1990 m. gegužės 5 d. Zokniuose nusileido lėktuvai su tarybiniais desantininkais. Aerodromo vadovybė apie tai tuoj pat informavo miesto valdžią. Tuometinis miesto Tarybos pirmininkas Jonas Tručinskas, Aukščiausiosios Tarybos deputatas Virginijus Kačinskas ir grupė miesto politikų susitiko su bataliono vadu Aleksandru Ivaško. Šis greitai suprato, kad mieste ramu ir malšinti nieko nereikia. Tąkart užantspauduoti vokai su karine užduotimi nebuvo atplėšti. Neramios buvo ir 1991 m. sausio, po to – rugpjūčio pučo Maskvoje dienos, bet Zoknių kariškiai šiauliečių kraujo nepraliejo.
1993 m. gegužės 27-28 d. Šiauliuose įvyko tarptautinė konferencija „Laisvų ekonominių zonų kūrimas Lietuvoje“, kurioje pranešimus skaitė Gediminas Petrauskas iš Kauno, Gediminas Miškinis iš Vilniaus, Ronas Beardas iš JAV, „Dornier“ kompanijos viceprezidentas Kurtas Hoepflis, olandas Hermanas de Lange, o Albertas Kerelis iš JAV atsivežė net savą Zoknių oro uosto viziją. Šiauliečius pirmiausia nustebino, kad visi užsieniečiai turėjo smulkiausius Zoknių aerodromo planus – tarybinė paslaptis buvo paslaptis tik saviems žmonėms. Po ilgų diskusijų konferencijoje buvo nuspręsta, kad Šiauliai – viena iš geriausių vietų kurti laisvąją ekonominę zoną (LEZ).
Pirmieji tarybinės kariuomenės daliniai iš Šiaulių iškeliavo dar 1989 m., bet aviacijos dalinių išvedimas prasidėjo tik po pučo Maskvoje ir sutarties tarp Lietuvos ir Rusijos pasirašymo 1991 m. pabaigoje. Tačiau kartu prasidėjo ir aerodromo turto naikinimas, nes, susitarusi dėl kariuomenės išvedimo, Lietuvos valdžia nesitarė su Rusija dėl karinio turto perėmimo, o Rusija galėjo ir turėjo šį turtą palikti kaip kompensaciją už 1940 m. užgrobtą Lietuvos kariuomenės turtą. 1992 m. Rusijos įgulos Šiauliuose vadovybė siūlė bendradarbiauti, pertvarkant Zoknių aerodromą į civilinį oro uostą, o lėktuvų remonto gamykloje įkurti bendrą įmonę, kurioje Rusija turėtų tik 30 proc. akcijų, t. y., tą turto dalį, kurią sudaro įrengimai ir technologijos. Kita dalis – pastatai būtų Lietuvos turtinis įnašas. Miesto mero pavaduotoja Vida Stasiūnaitė ir gamyklos direktorius S. Vorobjovas su tokiais pasiūlymais apsilankė ministerijose, Vyriausybėje, Seime, bet liko nesuprasti. Gamykla buvo demontuota. 1993 m. rugpjūčio 30 d. iš Zoknių pakilo paskutinis tarybinis karo lėktuvas.
Dar 1990 m. Zokniuose pradėjo kurtis verslininkai, užimdami ar išsinuomodami kariuomenės paliekamus pastatus. 1993 m. čia jau veikė 32 privačios įmonės. Todėl mažai kas Šiauliuose benorėjo, kad į aerodromą sugrįžtų kariškiai, tegul ir vilkintys lietuvišką uniformą. 1992 m. vasario 10 d. Vyriausybė savo potvarkiu aerodromą perdavė Lietuvos susisiekimo ministerijai, bet ši nerodė noro jį perimti.
Turtą, likusį Zokniuose, naikino ir išsikraustantys ankstesnieji šeimininkai, ir vario bei kitų metalų karštlige susirgę lietuviai. Per metus iš po žemės buvo ištraukta ir sulydyta keli tūkstančiai kilometrų kabelių, sunaikintos transformatorinės, nustojo veikti drenažo siurbliai. Aerodromo naikinimas tęsėsi ir po 1992 m. birželio 29 d. Vyriausybės potvarkio, įpareigojusio aerodromo turtą perimti Krašto apsaugos ministerijai. Tik metų pabaigoje Susisiekimo ministerija sudarė turto perėmimo komisiją, bet ir ji praktiškai nepradėjo veikti.
1992 m. vasario 26 d. Šiaulių miesto savivaldybė kartu su Susisiekimo ministerija kreipėsi į Seimo finansų ir biudžeto komisiją, prašydama, kad iš respublikos biudžeto būtų skirtos lėšos aerodromo konversijos programai finansuoti. Bet pinigų nesulaukta. 1993 m. vasario 24 d. Vyriausybė padalino Zoknius Krašto apsaugos ministerijai ir Šiaulių miesto savivaldybei. Su tokiu padalinimu sutiko Susisiekimo ministerija, bet nesutiko kariškiai, norintys viso aerodromo. Kovo 27 d. Vyriausybė nutarimu Nr. 204 Zoknių oro uostą perdavė Šiaulių savivaldybei ir tik dalį jo įpareigojo perduoti KAM, sudarius su kariškiais paslaugų teikimo ir aerodromo naudojimo sutartį. Tačiau KAM į savivaldybės pasiūlymą sudaryti tokią sutartį nereagavo, todėl buvo susitarta su KOP Šiaulių rinktine. 1993 m. rugpjūčio 30 d. iš Zoknių pakilo paskutinysis TSRS kariuomenės lėktuvas, o jau spalio 13 d. aerodrome nusileido civilinis Lietuvos avialinijų lėktuvas.
Aerodromas šiandien[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1993 m. balandžio 20 d. buvo įregistruota savivaldybės įmonė „Šiaulių aerouostas“, perėmusi aerodromą savo žinion. Oficiali pirmosios Šiaulių aerodromo rekonstruotos dalies atidarymo ceremonija įvyko 1997 m. rugpjūčio 28 d. Tačiau pagrindinio pakilimo – tūpimo tako nepavyko padengti nauja asfaltbetonio danga – 18 milijonų litų pagailėjo šalies valdžia, o miesto biudžete tokių lėšų neatsirado. Dėl to Šiaulių aerodromas, nors ir atitikdamas pirmąją ICAO – Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos kategoriją, negalėjo funkcionuoti visu pajėgumu, sumažėjo ir kreditų grąžinimo galimybės. UAB „Šiaulių aerouostas“ dėl vis blogėjančios pakilimo tako būklės ir sumažėjusių skrydžių buvo priverstas bankrutuoti. Tačiau įmonės likvidavimas užtruko. Jos turtas, kartu su visais aerodromo statiniais ir įranga buvo perduotas Krašto apsaugos ministerijai.
Tik 1996 m. pradžioje Pirmoji karinių oro pajėgų bazė iš Barysių aerodromo buvo perkelta į Zoknius. Simboliška, kad ir tas, ant apšalusio aerodromo tako meistriškai paties KOP vado pavaduotojo pulkininko Stasio Murzos nutupdytas čekiškas mokomasis naikintuvas L-39, kaip ir 1931 m. vadinosi ALBATROS.
2005 m., reikalaujant miesto verslininkams, buvo įsteigta Šiaulių miesto savivaldybės įmonės „Šiaulių oro uostas“. O Lietuvai tapus NATO nare prasidėjo ir aerodromo pakilimo takų remontas. 2005 m. atlikta atsarginio kilimo ir tūpimo tako rekonstrukcija, kainavusi kelis kartus daugiau, negu būtų reikėję prieš 8 metus – 38 mln. litų. Tiesa, šias lėšas skyrė NATO. Pagrindinio kilimo ir tūpimo tako rekonstrukcija oficialiai baigta 2006 m. spalio 26 d. iškilmingu tako atidarymu. Pagrindinio tako atnaujinimui 47 mln. litų buvo skirta iš NATO Saugumo investicijų programos. Dar 8,5 mln. litų pridėtinės vertės mokesčio KAM sumokėjo iš biudžeto asignavimų. Atnaujinta 280 000 m² ploto 3,5 km ilgio ir 45 m pločio kilimo ir tūpimo tako danga, jo galuose įrengtos papildomos 13 500 m² ploto betono dangos forsažo aikštelės, išasfaltuota 144 000 m² bazės teritorijos, įrengti privažiavimo takai, atnaujintos drenažo sistemos. Didžiąją darbų dalį atliko AB „Šiaulių plentas“. Moderniausią Lietuvoje pagrindinio ir atsarginio takų signalinių žiburių sistemą su kompiuterizuotu sistemos valdymu, galinčią keisti šviesų intensyvumą priklausomai nuo meteorologinių sąlygų, kainavusią daugiau kaip 2 mln. litų ir pagamintą koncerne „Siemens“, įrengė UAB „Fima“.
Atnaujintas Zoknių aerouostas atitinka ne tik ICAO, bet ir specialiuosius NATO reikalavimus. Rekonstruoto aerodromo apskraidymą ir sertifikavimą atlikę specialistai pripažino jį geriausiu visoje Rytų Europoje. Sertifikatas pirmą kartą oro uosto istorijoje išduotas ilgam laikui – 5 metams.