Tivercai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
East Slavic tribes peoples 8th 9th century.jpg

Tivercai (rus. тиверцы) – rytų slavų gentis, IX a. apsigyvenusi Dniestro ir Pruto tarpupyje, o taip pat Budžako pakrantėje (prie Juodosios jūros), dabartinių Moldovos ir Ukrainos teritorijose.

Pagrindinis tivercų užsiėmimas buvo žemdirbystė. Vakaruose jų žemės ribojosi su romanų kalbomis kalbėjusių tautų (pvz., valachų) žemėmis, rytuose – su stepe, kurioje tuo metu ėmė rodytis vis daugiau tiurkų klajoklių.
Tivercai aktyviai dalyvavo kunigaikščio Olego žygyje į Cargradą 907 m. ir kunigaikščio Igorio žygyje 944 m. X a. viduryje tivercai tapo Kijevo Rusios dalimi. Dėl Rusios feodalinio susiskaldymo tivercams buvo vis sunkiau apsiginti nuo pečenegų ir polovcų antpuolių. Didžioji dalis tivercų pasitraukė į šiaurę, kur susiliejo su kitomis gentimis. Manoma, kad Dniestro ir Pruto tarpupyje liko kelios grupės slavų, siejamų su tivercais, gyvenusių įtvirtintose gyvenvietėse (городища).

XIII–XIV a. tivercų likučiai susiliejo su ten pat gyvenusiais pusiau klajokliais romanais, kurių buityje, kalboje ir mene paliko savo įtakos pėdsakų. Manoma, kad taip dalis tivercų padarė įtaką moldavų atsiradimui. Kita dalis tivercų vėliau įsiliejo į būsimus ukrainiečius.