Ilmenio slovėnai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Slav-7-8-obrez.png

Ilmenio slovėnai, kitaip dar Ilmenio slavai (rus. и́льменские словене) – rytų slavų gentis, antroje pirmojo tūkstantmečio pusėje gyvenusi apie Ilmenio ežerą, Volchovo, Lovatės ir Mstos baseinuose ir Mologos aukštupyje, sudariusi didžiąją dalį Novgorodo žemės gyventojų.

Žodis slovėnai reiškia ne tik Ilmenio slavus. Nuo senovės rusų metraščiai mini Ilyrijos slovėnus. Iš šio žodžio kilęs Slovėnijos pavadinimas.

Manoma, kad Ilmenio slovėnai skyrėsi nuo kitų dabartinę Rusiją kolonizavusių slavų genčių. Jie kalba ir tradicijomis buvo glaudžiai susiję su Palabės slavais. Slovėnai į šiaurės Rusiją atkeliavo pagal didžiąsias upes, kol būsimos Jaroslavlio srities žemėse sutiko krivičius,

Žinoma nedaug VI–VIII a. slovėnų archeologinių paminklų, pvz., žemdirbių gyvenvietės ir aukšti kūgiški pilkapiai su degintų žmonių palaikais Ladogos apylinkėse.
Seniausios žinomos gyvenvietės datuojamos VII–VIII a. Gausūs archeologiniai radiniai (pvz., metaliniai medinių plūgų noragai) rodo, kad Ilmenio slavai turėjo gerai išvystytą žemdirbystę. Jie nebuvo labai karingi, bet jų būdingi ginklai aptinkami apie Novgorodo miestą. Slovėnai naudojo ietis, buožes, kalavijus, lankus, akstis ir net čekanus.

Pagrindiniai Ilmenio slovėnų miestai buvo Staraja Rusa ir Novgorodas, įkurti IX–X a. Vėliau Ilmenio slovėnų žemės tapo Novgorodo respublika.