Seneka

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lucijus Seneka

Duble herma of Socrates and Seneca Antikensammlung Berlin 07.jpg

Tikrasis vardas Lucijus Anėjus Seneka
(lot. Lucius Annaeus Seneca)
Gimė 4 m. pr. m. e.
Gimimo vieta Vexilloid of the Roman Empire.svg Romos imperija, Kordoba
Mirė 65 m.
Mirties vieta Vexilloid of the Roman Empire.svg Netoli Romos
Užsiėmimai Filosofas
Dramaturgas
Poetas
Mokytojas

Lucijus Anėjus Seneka (Lucius Annaeus Seneca; 4 m. pr. m. e. Kordoboje65 m. balandžio 19 ar 20 d. netoli Romos) – romėnų filosofas stoikas, dramaturgas, valstybės veikėjas ir gamtos tyrinėtojas. Nuo 49 m. buvo vienas iš pagrindinių imperatoriaus Nerono auklėtojų. Ruošdamas Neroną imperatoriaus sostui, sukūrė veikalą apie tai, kad yra išmintinga valdyti švelniai (de clementia). 55 m. tapo konsulu sufektu. Senekos pastangos suvaldyti Nerono temperamentą nebuvo sėkmingos. Galiausiai imperatorius apkaltino jį dalyvavus sąmoksle ir įsakė jam nusižudyti, ką Seneka ir padarė.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Antrasis žymaus retorikos mokytojo Lucijaus Anėjaus Senekos Vyresniojo ir Helvijos sūnus. Junijaus Galiono ir Anėjaus Melos brolis.

5 m. Lucijus Seneka persikėlė gyventi į Romą. Ten mokėsi retorikos, stoicizmo filosofijos. Senekos raštuose minimi du mokytojai: pitagorininkas Sotionas ir stoikas Atalas. Sotionas rėmėsi Pitagoro mokslu, todėl teigė, kad po mirties žmogaus siela pereina į kitus daiktus. Ši doktrina draudė valgyti mėsą. Lucijus tapo vegetaru, tačiau, palaikęs savo tėvo nuomonę, atsisakė vegetarizmo. Senekai retorikos pagrindus dėstė pats tėvas. Turėdamas gerą pasiruošimą, Seneka tapo advokatu ir vedė. Pirmoji žmona anksti mirė, palikusi jam du sūnus, kurie irgi greitai mirė.

1631 m. ligotas Seneka gydėsi pas savo įseserę Egipte. 31 m. grįžęs į Romą, priėmė magistrato, vėliau 33 m. kvestoriaus pareigas.

37 m. labai išgarsėjęs, Seneka pakliuvo į imperatoriaus Kaligulos dėmesio centrą. Pavydas Senekos oratorijoms ir veikalams privertė valdininką įsakyti nužudyti jį, tačiau begalinei oratoriaus laimei Kaligula buvo perkalbėtas.

41 m. dėl Klaudijaus žmonos Mesalinos intrigų Seneka iki gyvos galvos ištremiamas į Korsikos salą. 49 m. su Agripinos pagalba grįžo į Romą, gavo pretoriaus pareigas ir kartu su pretorionų vadu Sekstu Afranijumi Buru tapo Nerono auklėtoju. Taip pat vedė antrą kartą.

Luca Giordano, „Senekos mirtis“ (1684 m.).

54 m. Agripinai nunuodijus Klaudijų, imperatoriumi tampa šešiolikametis Neronas. Tuoj po Klaudijaus laidotuvių Seneka išplatina politinę satyrą, kurią pavadina „Dieviškojo Klaudijaus sumoliūgėjimu“. Joje jis pašiepia asmeninius Klaudijaus būdo bruožus ir pasmerkia jo nusikaltimus, Neroną vaizduoja su Saule tapatinamo Apolono pavidalu ir susieja jo būsimą valdymą su jo gimimo legenda. 56 m. pradžioje Seneka parašė traktatą „Apie atlaidumą“, skirtą Neronui ir susidedantį iš dviejų nevienodos apimties knygų. Pjeras Grimalis mano, jog pirmąją dalį sudaro oficiali Senekos kalba, kurioje pateikiama valstybės valdymo programa, palyginama monarchija ir teokratija, monarchijos aptarimas ištisai paremiamas stoikų mokymu (valdovas lyginamas su dvasia, teikiančia gyvybės visai valstybei, atlaidumu vadinamas proto sprendimu paremtas išsivadavimas iš pykčio; tai nėra gailestis, emocija). Po Nerono valia įvykdyto Agripinos nužudymo 59 m. baigiasi laikotarpis, istorikų vadinamas „puikiuoju penkmečiu“ (quinquennium Neronis). 62 m. neaiškiomis aplinkybėmis miršta Senekos sąjungininkas Afranijus Buras. Seneka apkaltinamas nesiliaujančiu turto didinimu, Nerono iškalbos pasisavinimu ir imperatoriaus gabumų juodinimu. Seneka atsisako Nerono jam dovanotų turtų ir pasitraukia iš politikos.

65 m. apkaltintas dalyvavęs Pizono sąmoksle ir priverstas nusižudyti. Tacito liudijimu, Seneka kartu su žmona Paulina persipjauna rankų venas. Matydamas, jog nesilpsta, o kraujas iš senyvo kūno teka lėtai, paprašo jau seniau paruoštų cikūtos (nuodingosios nuokanos) nuodų. Šiems nesuveikus įnešamas į pirtį ir uždūsta nuo karštų garų.[1]

Įsitikinimai[taisyti | redaguoti kodą]

Anėjui Senekai filosofija buvo ne tik pasaulėžiūros formavimo pagrindas, bet ir savotiškas savęs tobulinimo būdas. Jo moralės filosofija teigė, kad dorovingo gyvenimo pradžią lemia griežtumas sau, ištikimybė principams ir artimo meilė. Taip pat Lucijus pripažindavo sielos nemirtingumą, visapusę visos žmonijos lygybę. Jis buvo tvirtas stoicizmo atstovas.

Politikoje Seneka ieškojo pozityvių laisvosios valios raiškos formų, tačiau teigė, kad žmogus silpnas, nes be paliovos renkasi skirtingus gyvenimo kelių vingius.[2]

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Dialogai

  • (40 m.) „Marcijai apie paguodą“ (Ad Marciam, De consolatione)
  • (41 m.) „Apie pyktį“ (De Ira)
  • (42 m.) „Helvijai apie paguodą“ (Ad Helviam matrem, De consolatione)
  • (44 m.) „Polibijui apie paguodą“ (De consolatione ad Polybium)
  • (49 m.) „Apie gyvenimo trumpumą“ (De brevitate vitae)
  • (55 m.) „Apie išminčiaus tvirtybę“ (De constantia sapientiis)
  • (58 m.) „Apie laimingą gyvenimą“ (De vita beata)
  • (62 m.) „Apie poilsį“ (De otio)
  • (63 m.) „Apie sielos ramybę“ (De tranquillitate animi)
  • (64 m.) „Apie Apvaizdą“ (De providentia)

Kita

  • (54 m.) „Dieviškojo Klaudijaus sumoliūgėjimas“ (Apocolocyntosis divi Claudii)
  • (56 m.) „Apie atlaidumą“ (De clementia)
  • (63 m.) „Apie geradarystes“ (De beneficiis)
  • (63 m.) „Gamtos klausimai“ (Naturales quaestiones). Septynios knygos apie gamtos reiškinius ir Nilo upę (I - meteorai, II – žaibas ir griaustinis, III – vanduo, IVA – Nilas, IVB – debesys, V – vėjas, VI – žemės drebėjimai, VII – kometos). Veikalas neišsiskiria originalumu, Seneka seka senesnių autorių, tarp jų Aristotelio ir Poseidonijo, tradicija.
  • (64 m.) „Laiškai Lucilijui“ (Epistulae morales ad Lucilium) – 124 laiškų rinkinys draugui, Sicilijos prokuratoriui Lucilijui, išleisti po autoriaus mirties. Mūsų laikus pasiekė 20 knygų su 124 laiškais, tačiau Aulas Gelijus mini, jog knygų būta ne mažiau 22. Manoma, jog ne visi laiškai išliko ir ne visi pateko į rinkinį.

Neišlikę kūriniai

  • Apie Egipto geografiją ir religines apeigas
  • Apie akmenis (De lapidum natura)
  • Apie žuvis (De piscium natura)
  • Apie žemės drebėjimus (De motu terrarum)
  • Apie pasaulio sandarą (De forma mundi)
  • Apie draugystę (De amicitia)
  • Apie vedybas (De matrimonio)
  • Apie prietarus (De superstitione)
  • Dorovės filosofija (Moralis philosophiae libri)

Tragedijos

  • „Pamišęs Herkulis“ (Hercules furens)
  • Trojietės“ (Troades)
  • Medėja“ (Medea)
  • Fedra“ (Phaedra)
  • Tiestas“ (Thyestes)
  • Finikietės“ (Phoenissae)
  • Edipas“ (Oedipus)
  • Agamemnonas“ (Agamemnon)
  • Etos Herkulis“ (Hercules Oetaeus). Autoryste abejojama dėl neįprastai didelės Senekai kūrinio apimties ir dviejų chorų įvedimo.
  • Oktavija“ (Octavia). Tragedijoje minimos detalės apie Nerono likimą leidžia manyti, kad ją parašė ne Seneka, o kas nors Flavijų dinastijos laikais I a.

Epigramos

  • „Viskas aplink mus“
  • „Pas gerą draugą“
  • „Apie paprastą gyvenimą“
  • „Tėvynei apie save“
  • „Paprasto gyvenimo privalumai“
  • „Apie turtą ir negarbę“
  • „Apie meilės pradžią ir pabaigą“
  • „Apie draugo mirtį“
  • „Apie Graikijos griuvėsius“
  • „Apie skambesį ausyse“[3]

Senekos išvaizda[taisyti | redaguoti kodą]

Piteris Paulius Rubensas, „Keturi filosofai“ (1611 m.).

Istorikas Falio Ursinas 1598 m. atrado paveikslą, kuriame buvo pavaizduotas keistas biustas. Momentaliai palyginęs jį su Senekos biustais, pradėjo teigti, kad paveiksle Lucijus. Tik 1764 m. Johanas Joachimas Vinkelmanas įrodė, kad portrete „Keturi filosofai“ yra parodytas ne Lucijaus Senekos biustas, o poeto Hesiodo. Taip pat pradėta prieštarauti, kad 1813 m. rastas dvigubas Senekos ir Sokrato biustas irgi ne jo išvaizdos paveikslas, jame filosofas pavaizduotas drūtu, o rašytiniuose šaltiniuose minima, kad Seneka buvo ganėtinai sulysęs.

Šiuo metu nesutarimai tarp mokslininkų nurimo. Ispanijoje buvo iškaltos abiejų versijų Senekos išvaizdos monetos.

Vertimai į lietuvių kalbą[taisyti | redaguoti kodą]

  • „Laiškai Lucilijui“ (vertė Dalia Dilytė), 1986 m., Mintis, 1999 m., Pradai, 2005 m., 2007 m., 2009 m., Tyto Alba, ISBN 978-9986-16-408-7
  • „Faidra“ (vertė Jonas Dumčius)// Literatūra, 38,3, Vilnius, 1996 m.
  • „Pamišęs Herkulis“ (vertė Jonas Dumčius)// Literatūra, 38,3, Vilnius, 1996 m.
  • „Trojietės“ (vertė Jonas Dumčius)
  • „Diatribės“ (vertė Dalia Dilytė), 1997 m., Pradai
  • „Apie sielos ramybę “ (vertė Dalia Dilytė), 1997 m., Vyturys, 2007 m., Tyto Alba, ISBN 9986-16-529-3
  • „Gamtos klausimai“ (vertė Dalia Dilytė), 2002 m., Pradai

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose
Commons-logo.svg Vikiteka: Seneka – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

  1. Tacitas, Publijus Kornelijus. Analai. XV, 63–64.
  2. Iš laiškų Lucilijui.
  3. http://www.lib.ru/ (rus.)

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]