Mirtis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
„Mirties šokis“

Mirtis – kiekvieno organizmo fizinės būties galutinė fazė. Organizme vykstant gyvybinės veiklos procesams, ląstelės nuolat žūva, tačiau jų vietą pakeičia naujos (plačiau žr. mitozė). Mirtis ištinka, kai sutrinka darni organizmo arba organizmo ir aplinkos apykaita. Mirties priežastys gali būti: progresuojantys senatvės pakitimai, patologiniai procesai (įvairios ligos), gyvybę nutraukiantys įvairūs aplinkos veiksniai (pvz., savižudybė, avarija, nelaimingas atsitikimas, nužudymas).

Biologija[taisyti | redaguoti kodą]

Vienaląsčių organizmų baigtis gali būti dvejopa: vienu atveju individas gali žūti dėl aplinkos veiksnių, kitu – besidalindamos jo ląstelės duoda pradžią naujam individui, o senasis žūsta, t. y. individo gyvenimo pabaiga sutampa su sekančios kartos individų egzistavimo pradžia.

Aukštesniųjų daugialąsčių individų mirtis nestaigi. Skiriami du jos etapai:

Mirtis organus ištinka taip pat nevienodai. Greičiausiai žūsta ypač specializuotų organų, kuriuose intensyvus metabolizmas, ląstelės. Pavyzdžiui, greičiausiai apmiršta galvos smegenų žievė. Sustojus kraujotakai, maždaug po 5-8 minučių smegenų žievėje prasideda negrįžtami procesai, ir jos atgaivinti nebeįmanoma. Po to žūsta žarnyno epitelio, plaučių, kepenų, širdies raumenų ląstelės. Šis procesas tęsiasi daug valandų ir dienų. Dėl nevienodo organų mirimo intensyvumo, žmogui praėjus kelioms dienoms po mirties susitraukinėja žarnynas ir kita. Plačiai paplitusi nuomonė, kad po biologinės mirties lavono plaukai ir nagai gali augti yra neteisinga. Nutrūkus kraujo tekėjimui į plauko folikulas plaukas augti nustoja. Vaizdas, kad mirusiojo plaukai ir nagai pailgėja susidaro, dėl to, kad išdžiūva ir susitraukia aplinkiniai audiniai. Biologinė mirtis yra ilgalaikė ir negrįžtanti.

Žmogaus mirtimi medicinoje ir teisėje laikoma smegenų mirtis, kurią galima nustatyti pagal elektroencefalogramą. Toks mirties apibrėžimas svarbus organų donorytei, kadangi po smegenų mirties dar galima transplantacijai panaudoti gyvas organizmo dalis ir audinius.

Mirties priežastys[taisyti | redaguoti kodą]

Skurdžiose šalyse dažniausia mirties priežastis yra infekcinės ligos (maliarija, AIDS, tuberkuliozė ir kt.) bei badas. Išsivysčiusiose šalyse žmonės įprastai miršta dėl kraujotakos ligų, rečiau dėl vėžio, virškinimo ir kvėpavimo sistemos sutrikimų. Išorinės mirties priežastys (autoavarijos, žmogžudystės, savižudybės, nelaimingi atsitikimai ir kt.) sudaro palyginti nedidelę dalį mirčių.

Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvos Statistikos Departamento duomenimis, 2007 m. Lietuvoje mirė 45,6 tūkstančio žmonių. Dažniausios mirties priežastys buvo šios:[1]

Mirtis kultūroje[taisyti | redaguoti kodą]

Mirties simbolis – kaukolė

Praktiškai visose pasaulio tautose mirtis pažymima kaip ypatingas reiškinys. Su mirusiojo kūnu atliekamos tam tikros apeigos (pvz., šermenys), atliekamas kūno panaikinimo iš gyvųjų pasaulio ritualas (laidotuvės, kremacija, mumifikacija). Tiesa, šie ritualai labai priklauso nuo mirusiojo – valdovų, didvyrių, įžymybių, religinių lyderių pagerbimas paprastai būna itin ritualizuotas, pompastiškas, o štai su priešų, nusikaltėlių, savižudžių kūnais neretai elgtasi nepagarbiai (pvz., galvų medžiojimas).

Daugelyje kultūrų egzistuoja dievybės, mitinės figūros, simbolizuojančios, atnešančios mirtį. Vakarų kultūroje tokie simboliai yra giltinė, mirties angelas. Mitologijose sutinkami įvairūs dievai – Hadas, Veliona, Achpučas, Kali ir kt.

Tikima, kad kūnui mirus žmogaus siela patenka į pomirtinį gyvenimą. Kita teorija teigia, kad po mirties žmogaus sąmonė tiesiog išnyksta, prasideda „amžinoji užmarštis“.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose

Vikiteka