Pretorionai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pretoriono skulptūra

Pretorionai (lot. praetoriani), kitaip dar pretorionų gvardija, pretorijos kohortos (lot. praetoriae cohortes) – Romos pretorių asmens sargybinių, vėliau – imperatorių asmens sargybinių būriai. Ankstyvoji pretorių sargyba vadindavosi pretorijos kohorta (lot. praetoria cohors)[1].

Manoma, vieni pirmųjų pretorijų sargybą turėjo Scipionų šeimos nariai 275 m. pr. m. e. Konstantinas I ją panaikino IV a.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Žodis pretorionas kilo iš lot. praetor 'pretorius, Romos armijai mūšio lauke vadovavęs vadas'. Daug Romos karvedžių sudarydavo asmeninį kareivių būrį, kuris saugodavo jo palapinę ir būdavo jo asmens apsauginiais.
Tokį būrį sudarydavo pėstininkai ir raiteliai. Tuo metu ši kohorta buvo vadinama cohors praetoria, ir įvairūs įžymūs asmenys, įskaitant Julijų Cezarį, Marką Antonijų ir Augustą (Oktavianą), ją turėjo.
Cezaris mūšio lauke pastebėjo, kad kautynėse pravartu turėti dalinį, galingesnį už kitus legionus. Kai Augustas tapo Romos imperijos imperatoriumi 27 m. pr. m. e., jis nusprendė, kad toks būrys pravartus ne tik mūšio lauke, bet ir politikoje. Taigi iš įvairių legionų jis suformavo pretorionų gvardiją. Pretorionų gvardija buvo vienintelis ginkluotas kareivių būrys, leidžiamas būti į pietus nuo Rubikono, šiaurinės Italijos sienos.

Ankstyvoji sargyba[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmieji pretorionai labai skyrėsi nuo vėlyvesnės gvardijos, kuri žudė imperatorius. Augustas, suprasdamas, kad jam reikia apsaugos pačioje Romoje, stengėsi išlaikyti savo režimo respublikišką išvaizdą. Jis suformavo tik devynias kohortas, kuriose pradžioje buvo po 500 pretorionų (vėliau – iki 1000). Vienu metu tik trys iš jų budėdavo sostinėje. Taip pat buvo organizuoti maži atskiri raitelių būriai turmos iš 30 raitelių kiekvienas. Pirmieji pretorionai buvo suverbuoti iš Etrurijos, Umbrijos, Lacijaus bei senųjų Romos kolonijų, vėliau juos verbavo ir iš Makedonijos, Noriko ir Ispanijos.

Trys budinčios pretorionų kohortos, nekrisdamos į akis, saugojo rūmus ir kitus svarbius pastatus. Tuo tarpu likusios pretorionų kohortos bazavosi miestuose aplink Romą. Atskira kohorta negalėjo kelti jokios grėsmės.
Sistema smarkiai nepasikeitė, kai Augustas paskyrė du pretorionų prefektus 2 m. pr. m. e. – Kvintui Ostorijų Skapulą ir Salvijų Aperį, – nors pagerėjo organizavimas ir vadovavimas.

Pretorionai gaudavo dvigubą algą ir ypatingų privilegijų. Augustas buvo nustatęs 12 metų pretorionų tarnybą, kuri vėliau padidėjo iki 16 metų. Atitarnavę numatytus metus pretorionų kareiviai gaudavo 20 000 sestercijų išmoką.
Kartais teigiama, kad visi pretorionai buvo prilyginti paprastų legionų centurionams, nes jie kaip ir centurionai turėjo teisę nešiotis vitį

Augustui mirus 14 m. rugpjūčio 19 d. pretorionų nuolankumas baigėsi. Nuo to laiko pretorionų gvardija naudojosi savo karine jėga Romos politiniuose žaidimuose primesti savo darbotvarkę. Augustas buvo vienintelis imperatorius, kuriam pretorionai buvo absoliučiai ištikimi. Po jo mirties pretorionų gvardija tarnavo savo interesams. Per jų ambicingo prefekto Lucijaus Elijaus Sejano machinacijas pretorionai iš Italijos kareivinių persikėlė į pačią Romą. 23 m. Sejanas įtikino Tiberijų pastatyti Castra Praetoria (pretorionų stovyklą) prie pat Romos sienų. Kiekvieną parą viena pretorionų kohorta budėdavo imperatoriaus rūmuose. Taigi, visa pretorionų gvardija buvo imperatoriaus žinioje, bet ir valdovai buvo taip pat priklausomi nuo pretorionų. Tai paaiškėjo 31 m., kai Tiberijus buvo priverstas pasitikėti savo cohors praetoria prieš Sejano šalininkus. Nors pretorionų gvardija išliko ištikima Tiberijui, jų potenciali politinė galia tapo aiški.

Karo žygiuose pretorionų gvardija buvo eilinis Romos armijos dalinys. Retai naudojami pirmųjų imperatorių, pretorionai tapo gan aktyvūs 69 m. Jie gerai kovojo Bedriako mūšyje už Otą. Domicianui ir Trajanui valdant, pretorionų gvardija dalyvavo karuose nuo Dakijos iki Mesopotamijos, o su Marku Aurelijumi daugybę metų praleido prie Dunojaus fronto. III a. pretorionų gvardija padėjo imperatoriams įvairiuose karo žygiuose.

Kišimasis į politiką[taisyti | redaguoti kodą]

Po Sejano mirties, kurį pretorionai nužudė už Tiberijaus suteiktą 1000 denarijų donativą, pretorionų gvardija pradėjo žaisti vis ambicingesnį ir kruvinesnį žaidimą. Dėl pakankamai didelės pinigų sumos ar noro jie žudydavo imperatorius, persekiodavo savo pačių prefektus ar veikdavo prieš Romos miestiečius. 41 m. Kaligulą nužudė sąmokslininkai senatoriai ir pretorionai. Į sostą pretorionai pasodino Klaudijų, nepaisydami senato norų.

Pretorionų gvardija, galėdama žudyti imperatorius, neturėjo galios valstybės valdyme, skirtingai nei rūmų personalas, senatas ir biurokratija. Dažnai po siaubingo smurto protrūkio ateidavo naujojo imperatoriaus kerštas. 193 m. Didijus Julianas nusipirko sostą iš pretorionų gvardijos, kai jis buvo aukcione po Pertinakso mirties. Tais pačiais metais Septimijus Severas atžygiavo į Romą, paleido pretorionų gvardiją ir sukūrė savo iš Panonijos legionų. Net Vespasianas 69 m., pasitikėjęs susierzinusiomis kohortomis, kurias paleido Vitelijus, užėmęs sostą sumažino jų kiekį. Apsisaugodamas jis paskyrė savo sūnų Titą pretorionų prefektu. Maištaujančios minios dažnai kovojo su pretorionais per Maksimino Trakso valdymą žiauriuose gatvių mūšiuose.

271 m. Aurelianas išplaukė į rytus sunaikinti Palmyros (Sirija) galią su legionais, pretorionų gvardija ir kitais kavalerijos daliniais. Palmyra buvo lengvai nugalėta.

Sargybos saulėlydis[taisyti | redaguoti kodą]

284 m. Diokletianas pažemino pretorionų statusą. Jie nebebuvo rūmų gyvenimo dalis, nes Diokletianas gyveno Nikomedijoje, 100 km nuo Bizantijaus Mažojoje Azijoje. Asmenine imperatorių sargyba tapo du nauji gvardijos daliniai jovianai ir herkulianai (pavadinti pagal dievus Jupiterį ir Heraklį. Ši praktika išliko Tetrarchijos metais. Kai Diokletianas 305 m. kovo 1 d. atsistatydino, Castra Praetoria (Roma) stovėjo tik maža pretorionų įgula.

Pretorionų gvardijos galas priartėjo 306 m., kai Maksentijus, imperatoriaus Maksimiano sūnus, buvo ignoruotas kaip įpėdinis: kariuomenė perėmė reikalą į savo rankas ir jį paskelbė imperatoriumi Italijoje spalio 28 d. Cezaris Flavijus Valerijus Severas, vykdydamas Galerijaus įsakymus, bandė išformuoti pretorionų gvardiją, bet ji sukilo ir prisidėjo prie Maksentijaus. Tada Konstantinas I, įsiverždamas į Italiją 312 m., stojo į lemiamą Milvijos tilto mūšį, pretorionų gvardija sudarė didžiąją Maksentijaus armijos dalį. Vėliau Romoje Konstantinas galutinai išformavo pretorionų gvardiją. Kariai buvo išsiųsti į įvairiausius imperijos kampelius, o Castra Praetoria nugriauta. Taip prasidėjo naujas Romos imperijos laikotarpis.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]