Žaibas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Žaibas Vilniuje Joninių naktį 2009 m.
Žaibavimas

Žaibas – natūrali gamtinė elektros iškrova, įvykstanti audros metu. Matomą žybsnį lydi trenksmas ir elektromagnetinis spinduliavimas. Žaibo garsą sukelia jo kelyje greitai besiplečianti įkaitusi plazma.

Žaibas gali trenkti arba iš vieno debesies į kitą, arba iš debesies į žemę, bet dažniausiai – iš žemės į debesį. Žaibai gali susidaryti ir didelio miško gaisro ar ugnikalnio išsiveržimo metu atsiradusiuose dulkių debesyse.

Žaibą sukelia debesų elektrinė poliarizacija, kurios metu apatinė debesies dalis įsielektrina neigiamai, o viršutinė – teigiamai. Formuojantis žaibui, iš debesies link žemės trenkia pirminė debesies iškrova, o jai priešpriešais – pirminė žemės iškrova. Šios iškrovos (jonizuoto oro takai), palyginus su vėlesniais reiškiniais, yra beveik nematomos. Joms susitikus, srovė daug kartų padidėja, ir trenkia antrinė, ryškiai matoma iškrova, kuri paprastai ir yra vadinama žaibu.

Dauguma (apie 95 %) žaibų yra vadinamieji neigiami žaibai, trenkiantys iš žemės atžvilgiu neigiamai įkrautos apatinės debesies dalies. Dauguma tokių žaibų trunka apie ketvirtį sekundės, įtampa juose siekia 100 megavoltų, elektros srovė – apie 60 – 170 kiloamperų. Pavyko užregistruoti net 290 kA. Vidutinio žaibo energija siekia apie 250 kW/h (900 MJ), išskiriama šviesos, šilumos ir garso pavidalu.

Žaibo viduje temperatūra apie penkis kartus aukštesnė nei Saulės paviršiuje. Jei žaibas trenkia į smėlį, šis išsilydo, suformuodamas „Perkūno strėles“ – fulguritus.

Labai retai (apie 5 % atvejų) pasitaiko teigiamas žaibas, trenkiantis iš aukščiau esančios žemės atžvilgiu teigiamai įkrautos debesies dalies. Tai daug stipresnis žaibas, kurio metu srovė siekia 300 kiloamperų (apie dešimt kartų daugiau) ir įtampa gali viršyti vieną gigavoltą (milijardą voltų). Teigiamas žaibas taip pat ir trunka daug ilgiau (iki keleto sekundžių). Teigiamo žaibo metu generuojamas stiprus labai žemo (3-30 Hz) ir žemo (3-30 kHz) dažnio radijo bangų spinduliavimas.

Teigiamas žaibas gali trenkti net keleto kilometrų atstumu nuo debesies. Jis dažniau pasitaiko žiemos audrų metu ir labiau tikėtinas audros pabaigoje.

Lėktuvai yra patikimai apsaugoti nuo neigiamo žaibo smūgio, tačiau jie negali atlaikyti teigiamo žaibo, kuris yra sukėlęs bent dvi aviakatastrofas (1963 m. – keleivinio lėktuvo Boeing 707 ir 1999 m – sklandytuvo). Taip yra todėl, kad nustatant lėktuvų saugumo standartus apie teigiamus žaibus dar nieko nebuvo žinoma. Tačiau net ir paprastas žaibas į lėktuvą pataiko nedažnai.

Visame pasaulyje per metus žaibas užmuša kelis šimtus žmonių. Dažniausiai pasaulyje žaibuoja Ruandoje.

Žaibai taip pat yra stebėti kitose planetose (Veneroje ir Jupiteryje).

Žaibo elektrinę prigimtį įrodė amerikiečių fizikas Bendžaminas Franklinas (1706–1790).[1]

Apsisaugojimas nuo žaibo[taisyti | redaguoti kodą]

Žaibų dažnumo pasiskirstymas pasaulyje

Esant perkūnijai, nuo žaibo patariama apsisaugoti laikantis šių principų:

  • Žaibuojant arba griaudžiant yra geriau pasilikti namuose, uždaryti langus ir duris, dūmtraukių sklendes, ventiliacijos angas, kad nebūtų skersvėjų, galinčių pritraukti kamuolinį žaibą. Būtina išjungti visus elektros prietaisus, atjungti antenas.
  • Perkūnijos metu pavojinga liesti metalines pastato konstrukcijas, vamzdynus, būti arti elektros laidų, antenų, langų, durų bei namo lauko sienų, už kurių angų dideli medžiai.
  • Nuo žaibo patikimai apsaugo automobilis, tik reikia įtraukti anteną, uždaryti langus ir nesiliesti prie jo metalinių konstrukcijų.
  • Jeigu audra užklupo lauke, patariama nesislėpti po aukštais pavieniais medžiais, prie stulpų arba pastatų sienų, neieškoti prieglobsčio greta žaibolaidžių, metalinių bokštų ar aukštų kaminų ir vengti aukštesnių atvirų vietų.
  • Geriausia pasislėpti krūmuose arba atsitūpti ant šlapios žolės, nuokalnėje, apėmus rankomis kelius.
  • Žaibuojant ypač pavojinga būti šalia vandens telkinių.
  • Perkūnijai užklupus maudantis, žvejojant ar besiirstant valtimi, nedelsiant reikia skubėti į krantą.
  • Griaudžiant patariama nebėgioti, nevažiuoti motociklu ar dviračiu, nelaikyti rankose metalinių daiktų. Net į skėčio metalinį antgalį gali trenkti žaibas.
  • Pamačius kamuolinį žaibą, rekomenduojama elgtis ramiai, nejudėti ir prie jo nesiartinti, nebandyti paliesti jo kokiu nors daiktu, nes gali įvykti sprogimas.
  • Taip pat nepatartina bandyti nuo jo bėgti, kadangi oro srovė gali jį pritraukti prie žmogaus.

Kai žaibas trenkia į žmogų[taisyti | redaguoti kodą]

Statistika skelbia, jog žaibas tiesiai į žmogų trenkia palyginti retai. Tačiau, jei esate tam tikrose vietose, jo poveikio išvengti praktiškai neįmanoma. Dažniausiai žaibo aukomis tampa stovėjusieji šalia medžio ar vandens telkinio. Dažnai ant žemės be sąmonės randamas žmogus būna smarkiai apdegęs. Žaibas akimirksniu perskrodžia žmogaus kūną, palikdamas įeinamąjį ir išeinamąjį nudegimus. Dažniausiai žaibas į kūną patenka per liemenį ar kitą viršutinę kūno dalį, o išeina per kojas. Žaibo smūgis gali pažeisti vidaus organus, raumenis, gali lūžti kaulai, pažeidžiamas stuburas. Traumos metu raumenyse išsiskyrusios medžiagos gali staiga sutrikdyti inkstų veiklą. Žaibas pažeidžia smegenis, todėl jos nebeįstengia kontroliuoti kvėpavimo, ir žmogus pradeda dusti. Dauguma nukentėjusiųjų praranda sąmonę arba ji pritemsta (atsigavus neatsimena, kas įvyko). Atgaivintam žmogui gali būti sunku pajudinti kojas, sunkiausiais atvejais gali išsivystyti nuolatinis kojų paralyžius. Kartais prarandama kalba, sutrinka orientacija, išsivysto šokas.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. TARASONIS, Vytautas. Fizika: vadovėlis XI–XII klasei . Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995, 145 p. ISBN 5-420-00253-1.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Žaibas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka